Svarstymai. Du lietuvių literatūros nepriklausomybės dešimtmečiai

Pokalbyje dalyvavo Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Valdemaras Kukulas, Mindaugas Kvietkauskas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis

Regimantas Tamošaitis. Jau minime Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį, o atrodo, tarsi didžiosios permainos būtų įvykusios vakar. Net keista – juk per tą laiką užaugo nauji žmonės, kai kurie net ir kūrėjais spėjo patapti. Sparčiai daugėja autorių ir knygų. Todėl pats laikas rimtai susimąstyti: kas vyksta mūsų kultūroje, literatūroje, gyvenime, kas jau įvyko ir ko galime tikėtis.

Ar galime išskirti, kas tikrai vertingo sukurta per du Nepriklausomybės dešimtmečius? Kokie konkretūs kūriniai? Kokie jų išliekamosios vertės požymiai? Kas pasibaigė ir kas prasidėjo per pirmąjį XXI a. dešimtmetį? Kokios tendencijos, naujovės? Kas mūsų literatūroje išnyko, nugrimzdo užmarštin? Kokią matome lietuvių literatūrą laiko tėkmėje, istorijoje ir socialinio gyvenimo tikrovėje? Koks jos bendras vaizdas: ar esama kokių pasiekimų lyginant su kitų šalių (rusų, Vakarų Europos) literatūromis? Kokios galimos mūsų literatūros tendencijos artimiausiu dešimtmečiu?

Šie klausimai, aišku, erdvūs. Įvertinti tokio laikotarpio literatūros proceso ypatybes nelengva, bet pamėginti verta.

Man atrodo, kad per šiuos dešimtmečius vyksta toks procesas: mūsų literatūra iš aukštų kalnų ir dramblio kaulo bokštų leidžiasi į slėnius ir užpildo miestų gatves karnavališku spindesiu. Vyksta tarsi visuotinis maskaradas, kur kiekvienas puošiasi ir reiškiasi kaip panorėjęs. Darosi spalvinga ir įvairu, kaip mūsų puikiuose prekybų centruose, kur taip pat rikiuojasi puošnios knygos. Tačiau literatūra netenka savo didybės (taip renesansiškas Venecijos karnavalas skiriasi nuo gatvės maskaradų), nebėra asmenybės matmenų ir metafizinės gelmės. Literatūra plaukia paviršiais su visais gyvenimo atsitiktinumais prarasdama potekstės vandenis. Žmonės nebemoka jausti artezinių šaltinių, tyliųjų kūrybos versmių. Kūryba juda visomis krytimis, paklusdama rinkodaros dėsniams.

Dėl to, kas vyksta, nejaučiu nei smarkaus džiaugsmo, nei ypatingo liūdesio. Visada kažką prarandame, bet kažkas ir atsiranda, kažką gauname. Pozityvu yra tai, kad nesame sustingę, kad tikrai judame. Rašome, skaitome, kalbamės. Susitinkame didžiulėse knygų mugėse. Tai kelia džiaugsmą. Vadinasi, esame gyvi ir gyvybingi. Ir panašūs į visus kitus Europoje ar net visame pasaulyje. Gal kartais net per daug panašūs, užsimiršę.

Kaip kritikas jaučiuosi esąs pasyvus, net ignoruojamas. Tiesa, kai kam nors reikia, pasinaudojama ir manimi – man leidžia pasisakyti kūrėjui saugiomis šventinio knygos pristatymo aplinkybėmis, tada dėl renginio žanro ypatybių su savo kritika nelabai pasireikši, tenka tiesiog džiaugtis naujos knygos pasirodymu. Bet ir racionaliai rašydamas apie kūrinius jau nieko čia nepakeisi, tavęs mažai kas klauso.

Galbūt laikui bėgant vėl formuosis literatūrinis elitas, bet dabar tokio nematau. Vartotojiška visuomenė viską sulygina, viską valdo pinigai, o individualūs nepriklausomos dvasios talentai, nors ir atsiranda, ryškėja, bet primena retą ir gležną atžalyną. Geriausieji autoriai dažnai nesulaukia tinkamo įvertinimo, juos nustelbia vienadienės reklamos.

Visgi atrodo, kad galimybių laisviems talentams atsiskleisti šiandien yra kur kas daugiau, bet daugiau ir išbandymų, pagundų. Tikriausiai talentų skaičius visais laikais yra panašus, nes kūryba kaip dvasinė veikla nepriklauso nuo ekonominės bei politinės sistemos ar gyvenimo gerovės. O mūsų gyvenimas, palyginti su tuo, kas buvo prieš dvidešimt metų, vis dėlto tikrai yra geras. Kūrybinis pašaukimas nepriklauso nuo konjunktūros. Man rūpestį kelia ne kūrėjai – jais pasirūpins natūralios atrankos dėsniai, – bet skaitytojų masės. Jas lengva kvailinti. Jos darosi primityvesnės, neišrankios, ryjančios bet kokį išreklamuotą šlamštą.

Bet ar gali būti laisvė blogai? Žinoma, kad ne, jokiu būdu. Dabar šimtą kartų geriau nei sovietmečiu. Bet mes vengiame garsiai pasakyti, kad ta mūsų nelaisvės sąlygomis išpuoselėta nepriklausomybės idėja realiai virsta kapitalistine priklausomybe. Nors gal ir tai gerai, tokia juk šio pasaulio prigimtis, jame negali būti rojaus. Tik menininko išbandymas realiu kapitalu yra daug vertingesnis, stipresnis, nei išbandymas abstrakčiomis ideologijomis, tad asmenybės, išlaikiusios tuos išbandymus, bus tikros, autentiškos. O tokios asmenybės palaiko ir stabilizuoja kultūrą visais laikais.

Laimantas Jonušys. pradėsiu patvirtinimu, kad neabejoju mums pasiūlytu dviejų dešimtmečių periodo formatu, nes jis mums visiems yra simboliškai prasmingas. Tik norėčiau priminti, kad mums mūsų literatūra nepriklausoma tapo nuo 1989 metų. Tada pasirodė abu geriausi R. Gavelio romanai – „Vilniaus pokeris“ ir „Jauno žmogaus memuarai“ („Metų“ žurnale romanas pasirodė kaip tik tais metais, nors enciklopedijos nurodo vėlesnę knygos išleidimo datą). Šie romanai laikotarpiui labai svarbūs, tipiški, daug ką liudijantys. Pats autorius yra pabrėžęs aplinkybę, kad sovietmečiu jis savo romanų negalėjo publikuoti, tuo metu palankesni buvo apsakymai, kuriais išryškindavo vieną kitą mūsų gyvenimo aspektą, bet neperteikdavo platesnio sovietinės visuomenės vaizdo. Taigi abu jo romanai vaizduoja sovietmetį, ir jie tikrai negalėjo pasirodyti anksčiau. Jeigu rankraščiai būtų patekę į atitinkamas įstaigas, jie būtų neabejotinai įvertinti kaip aršiai antitarybiški su visomis atitinkamomis pasekmėmis autoriui.

Daugelis rašytojų (J. Kunčinas ir kt.) – kai kurie netgi iki šių dienų – savo knygose grįžta į sovietmetį. Tai suprantama. Rašytojams apskritai būdinga grįžti į jaunystės laikus, ir dėl visai kitų priežasčių, kurios nesusijusios su jokia politika. Ir dar jiems svarbu nors dabar išrašyti tai, ko tada apie tą visuomenę nebuvo galima pasakyti. Dabar galima prabilti visiškai atvirai ir todėl tas atsigręžimas į sovietinę praeitį tęsiasi iki šių dienų, tai natūralu. Ši praeitis išnyra visai naujuose romanuose: S. Parulskio „Murmanti siena“, R. Šerelytės „Mėlynbarzdžio vaikai“, daugelyje kitų knygų.

Jūratė Sprindytė. Galiu pratęsti Laimanto mintis, bet ne nurodydama konkrečius kūrinius, o vardydama tendencijas, kurias matau šių dviejų dešimtmečių literatūroje. Kas joje pasidarė kitaip? Man atrodo, kad tie du dešimtmečiai nėra vienodi, jie gana smarkiai skiriasi. Pirmasis dešimtmetis buvo vadinamųjų baltų dėmių likvidavimas ir naujovių atsiradimas. Antrasis labai išsiskiria ypatingu literatūrinės įvairovės proveržiu, kai kuriais visai neregėtais dalykais, iš kurių pabrėžčiau nepaprastą populiariosios literatūros suklestėjimą, net jos kėsinimąsi užgožti rimtesnę literatūrą. Viena svarbiausių tendencijų – atsirado naujų žanrų. Sovietmečiu nežinojome tokio esė žanro, ir iš tikrųjų jis yra naujoviškas, laisvas saviraiškos būdas. Atsirado žurnalistinis romanas, suklestėjo moterų rašymas, sustiprėjo feministinis gyvenimo matymas literatūroje. Pastaraisiais penkeriais metais atsirado ryški kitokia emigracinės literatūros banga – naujųjų išeivių rašoma literatūra. Kitokių spalvų įgavo satyra – J. Erlickas, H. Kunčius. Na, satyra gal ir ne visai tinkama sąvoka. Šių autorių kūryba, jos karnavališkumas stipriai įsibrovė į literatūrą. Be to, mūsų prozoje nebeliko tradicinės kaimo ir miesto priešpriešos. Ji dėl daugelio priežasčių buvo labai akcentuojama sovietmečiu. Šios priešpriešos implikacijos pas mus ėjo iš rusų literatūros. Dabar jau įvyko esminis atsisveikinimas su agrarine kultūra.

Vytautas Rubavičius. Tai juk ir paprasčiausia priežastis – tokia lietuvių rašytojų kilmė. Dauguma iš kaimo. Vėliau daugėjo miestiečių.

J. S. Taip, o dabar išaugo naujos kartos su visiškai kitokia gyvenimo patirtimi, su urbanistinėmis tendencijomis. Atsirado miestiškas mentalitetas.

V. R. Nes Lietuvoje urbanizmas iškyla tik septintajame dešimtmetyje. O miestišką mentalitetą kūrė iš kaimo į miestą suvažiavę žmonės.

L. J. Na, R. Gavelis jau buvo miesto kultūros žmogus.

J. S. Pratęsiant inovacijų vardijimą: labai sustiprėjo autobiografiškumas, ego saviraiška, personažo ir autoriaus tapatybės tapo labilios. Pašlijo tradicinis žanrų kanonas. Negali sakyti, kad jis visai subyrėjo, bet atsirado daug regimų pokyčių: žanrų difuzija, griežtos struktūros nepaisymas (novelės, soneto, net gerai „sukalto“ romano ir eiliuoto eilėraščio prestižas smuko). Tuo pat metu išaugo literatūros intertekstualumas, joje atsirado kūniškumo prioritetai, sustiprėjo erotika. Dėl to pasislinko intymumo sferų ribos, dingo skirtis tarp vieša / intymu. Ryški daugelio pamatinių vertybių desakralizacija, kuri kai kam yra labai skausminga. Beveik visi žanrai per šiuos du dešimtmečius vystėsi kylančia linija, išskyrus, aišku, literatūros kritiką. Jos pozicijos smarkiai sumenko.

V. R. Šis mūsų laisvos literatūros dvidešimtmetis neatsirado tuščioje vietoje. Paminėta 1989 metų data, bet aš laisvėjimo vyksmo ribas nukelčiau kokiu penkmečiu anksčiau, nes tai susiję su visos Sovietų Sąjungos raida, su vadinamąja perestroika, kuri sudarė daug laisvesnes sąlygas publicistinei minčiai. Nereikia pamiršti, kad daugelis mūsų autorių skaitydavo centrinius kultūrinius sovietinius leidinius. Ir „Literaturnaja gazeta“, ir „Novyj mir“, ir kitus. Dabar jau primirštame tas praeities realijas, kurios jau tada skatino laisvą mintį, teikė naujų filosofinių, kultūros, kūrybos idėjų. Jau tada visa ši literatūra leido kitaip pažiūrėti į patį sovietinį būvį, pamatyti ir vertinti jį iš vidaus. Iš sąjunginių leidinių atėjo ir stiprus impulsas peržvelgti savo istoriją, čia mūsų mintis rado tvirtų atramų bei paskatų. Taigi tas datas sunkoka apibrėžti, jos pasislenka atgal. Man tikri literatūriniai įvykiai buvo tie, kurie anuomet sukrėtė visuomenę. Tai R. Granausko „Gyvenimas po klevu“, V. Jasukaitytės „Po mūsų nebebus mūsų“, D. Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ – ypatingos meninės koncentracijos bei prozinės kūrybos knyga, kurios ir dabar neaplenkia naujausia mūsų kūryba. Dar vienas išsilaisvinimo ir atminties įtvirtinimo šauklys būtų 1988-aisiais „Metų“ žurnale pasirodžiusios Antano Miškinio „Psalmės“. Ta literatūra buvo stiprus pasipriešinimas ideologijai, romantiniam sovietinio žmogaus garbinimui, komunisto šlovinimui. A. Miškinis taip sukrečiamai parodė šėtonišką sovietinės sistemos prigimtį, kad po jo jau lyg ir niekas nebedrįso imtis šios temos. Permainos literatūroje buvo susijusios ir su nacionalinio tapatumo kaita. Juk keitėsi savimonė, keitėsi ir rašymo būdas. Labai greitai išryškėjo literatūros banga, kurią paminėjo Laimantas, – ji rutuliojosi daug platesniame literatūriniame vyksme. Jos dalis – tremtinių prisiminimų banga. Manau, labai svarbus sociokultūrinis veiksnys, skatinęs įtvirtinti naują nacionalinį tapatumą ir atsiriboti nuo sovietinės sistemos. Buvo aktualizuota visa pokario patirtis, atrastos šaknys su karta, kuri priešinosi sovietinei okupacijai pokario metais. Išaugo valstybingumo jausmas, kuris mus susiejo su anuo valstybingumu. Ta atsiminimų banga dar nėra tinkamai įvertinta, o joje taip pat esama ir geros literatūros. Jos iškilimas ir klestėjimas kaip tik yra pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis, vėliau ji tarsi nuslopo, literatūroje prasidėjo nauji reiškiniai. Pirmojo dešimtmečio kraitis – tremtinių prisiminimai ir R. Gavelio bei J. Kunčino kūryba. Antrąjį dešimtmetį istorinė atmintis neslopsta, bet praeitis jau prisimenama kitaip. S. Parulskio, R. Šerelytės prikeliamas sovietmetis yra kiek kitoks. Ir iškyla dar viena – nomenklatūrinių prisiminimų banga, kuri irgi kuria savitą aplinką – taip pat ir literatūrinę – atminčiai. Į tą prisiminimų literatūrą yra reaguojama, ji atlieka savotišką politinį ir ideologinį vaidmenį, taip pat kultūros formavimo užduotį. Kas vyksta antrąjį dešimtmetį? Jūratė jau daug ką paminėjo, svarbiausia, manau, yra žanrų ir visokių ribų nykimas bei naujų ribų atsiradimas. Naujos ribos vėlgi atsiranda trumpam, kad taip pat būtų paneigtos, perkurtos. Tokios transformacijos jau susijusios su visos sistemos procesais, tai jau nėra vien literatūros dalykai. Tos nykstančios ribos – nuo vyro ir moters skirties ir daugelio kitų skirčių – yra bendras kultūros ir ekonomikos vyksmas. Vieni skirtingumai nyksta, kiti – atsiranda, daug kas priklauso nuo prekių sklaidos. O kultūroje tos žanrų sąsajos ir jų netvarumas išryškėjo daug anksčiau kaip avangardinės kultūros reiškiniai. Jie išsiskleidė literatūroje, bet vienaip ar kitaip siejasi ir su ekonominiais vyksmais. Taigi antrasis dešimtmetis – modernios ar postmodernios kultūros išplitimas. Tik mūsų modernios ar postmodernios apraiškos yra kur kas turiningesnės už vakarietiškas, nes turime sukaupę daug sovietinės patirties, išplitusios mūsų kultūroje. Tą patirties įvairovę galima naudoti kaip ženklus, pasitelkti kuriant naujas kultūrines bei literatūrines prekes – įvairiai. Tai – simbolių aruodas, įsijungęs į vakarietišką postmoderną, kurį mes taip pat dabar perimame. Ir mūsų interpretaciniai gebėjimai, išlikę iš sovietmečio, juk jie buvo išugdyti visur įžiūrint įvairiausias prasmes, ir tai labai padeda mūsų literatūros intertekstualumui, skatina įvairiausias kūrybines praktikas, leidžia sieti skirtingiausias prasmes, žaisti jomis, ironizuoti. Tų dalykų vakarietiško postmoderno atstovas stokoja, kartais jis nelabai ir suvoktų, kas vyksta mūsų literatūroje, taip pat rusų. Pavyzdžiui, H. Kunčius yra bene pats lietuviškiausias postmodernistas, kurio kūriniams suvokti, o ypač ironijai pagauti, būtina gerai išmanyti mūsų istoriją, taip pat būti patyrusiam sovietinę tikrovę, pabuvojusiam ir sovietiniu žmogum.

Mindaugas Kvietkauskas. Pradėta kalba apie mūsų Nepriklausomybės laikų literatūros bangas. Iš tikrųjų pritarčiau, kad pirmoji dvidešimtmečio literatūros banga atrieda iš ankstesnių laikų. Literatūros procesai pasižymi ilgesnės trukmės ciklais. Pradinė ciklo energija susitelkė daug anksčiau. Ją matome žvelgdami į poetų S. Gedos, J. Vaičiūnaitės, T. Venclovos, M. Martinaičio, V. P. Bložės kūrybą, taip pat į prozininkus R. Granauską, J. Aputį, jaunesnius, paskui šią bangą ėjusius, autorius (pvz., N. Miliauskaitę, A. A. Jonyną, K. Platelį, R. Gavelį). Pradžia buvo septintasis dešimtmetis – apie 1965 metus susidariusios palankios galimybės literatūros ir viso meno modernizacijai. Šis modernizmas buvo itin stipri ir ilgai veikianti banga, ir jo jau silpstantį poveikį jaučiame iki šiol. Pirmiausia ji paplovė sovietmečio štampus ir literatūrinę puskalbę, sukūrė intensyvią septintojo devintojo dešimtmečio kūrybinę atmosferą, o Nepriklausomybės pradžioje kulminavo, išsiskleidė visomis galimybėmis, ir pasirodė labai svarbios šios bangos autorių knygos, vainikuojančios jų kūrybą. Pirmąjį dešimtmetį taip ir reikėtų vertinti – kaip veržlų išsilaisvinimą, kuriam buvo subręsta seniai. Bet kas įvyko po to, ar jaučiame kokią naują sutelktį? Tokia jau susiklosto likimo logika – daugelio svarbiausių figūrų, genetiškai susijusių su šia didžiąja banga, jau nebeturime. Ypač ryškios netektys prozoje. Nebėra R. Gavelio, J. Kunčino, J. Ivanauskaitės, A. Ramono. Poezijoje pirmiausia pasigendame N. Miliauskaitės, S. Gedos. Aišku, kad mūsų literatūroje atsirado riba, ir ją diktuoja jau ne tik literatūrinės aplinkybės, bet ir pats likimas. Lyg iš aukščiau padiktuota, atsiranda takoskyra. Ir iš jaunųjų rašytojų kūrybos bei jų laikysenų matyti, kad literatūros procesas šiandien jau struktūruojasi kitaip. Kaip ir sakė Jūratė, pinasi daug naujų tendencijų ir veiksnių, bet dar nėra aiškiai susiklosčiusi sistema, autorių ir tendencijų hierarchija. Išskyrus S. Parulskį, A. Marčėną – šiandien bene svarbiausius naujai besiformuojančio literatūros lauko vardus, – dar nelabai aišku, kur kokias pavardes lokalizuoti.

Mano minėta „bangos atoslūgio“, takoskyros jausena literatūroje atsiranda ir todėl, kad po 1998 m. krizės Lietuvos visuomenė labai aiškiai perėjo į šiuolaikinio globaliojo kapitalizmo fazę. Tai labai stipriai paveikė visą viešąją erdvę. Tad ir literatūrinį gyvenimą kapitalizmo ir globalizacijos veiksniai ėmė veikti daug stipriau, nei iki tol. Pirmąjį dešimtmetį literatūros proceso energija ir vertybių sistema, susiklosčiusi hierarchija buvo daug stabilesnė ir atėjusi iš kitų laikų, kai nauji vakarietiški veiksniai literatūros procesui taip ryškiai dar nediktavo naujų žaidimo taisyklių.

V. R. Iš klasikinio modernizmo, kai dar daug reiškė kūrėjų biografijos, jų asmenybės.

M. K. Be abejo. O šiais laikais randasi naujos literatūros terpės, nauji kūrėjai, kurie į tradiciją jau nesikreipia, savęs nebesaisto nei emociškai, nei vertybiškai su tradiciniais orientyrais. Šitos terpės jau kitokios, bet jos dar tik formuojasi. Daug autorių balansuoja ant tų terpių ribos, ir dar neaišku, kur pasuks. Pirmiausia reikėtų kalbėti apie naują populiariosios literatūros terpę, bet joje – irgi labai nelygūs dalykai. Jei žvelgiame į populiariąją lietuvių literatūrą, tai pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis yra literatūrinio šlamšto, „gariūninių“ laikų lektūros stadija, kurią reprezentuoja E. Malūkas. Bet atsiranda populiarusis bestseleris, kad ir labai prasto skonio. Antrasis nepriklausomybės dešimtmetis jau kitoks. E. Malūko žvaigždė leidžiasi, jo sėkmė lieka praeityje. Dabar literatūrą veikia nauji mechanizmai, ypač viešųjų ryšių, informacinių technologijų, medijų tinklai, kurie gimdo naują fenomeną – ganėtinai kokybišką ir skoningą populiariąją literatūrą, tarnaujančią komerciniams interesams. Ir ši literatūra, pajutusi didelę galią skaitytojams, suvokusi, kaip sėkmingai kurti ir parduoti kultūrinius įvaizdžius, turi gana daug ambicijų tapti pagrindine literatūros gyvenimo formuotoja. Nes ji turi labai stiprų ją remiantį užnugarį – kapitalą.

V. R. Ir šie autoriai jau sukaupė naują patirtį – kelionių, greito judėjimo, mokėjimo rašyti. Jie geba greitai išrašyti savo patirtis, lengvai paverčia visa tai literatūra. Jie greitai išmeta savo produktus į rinką. Tai jauni žmonės, turintys daug energijos. Jie ir pagavesni, kartais juos net įdomu skaityti.

M. K. Žinoma, taip. Bet kartu tokia literatūra labai ribota – pavyzdžiui, jai nerūpi idėjų lygmuo, „nesensacinga“ žmogaus tikrovė, kalba kaip menas. Kokybiškos populiariosios literatūros atsiradimas yra neabejotinai sveikintinas dalykas. Tačiau jisai vyksta labai išsibalansavusioje, nesusiformavusioje sistemoje. Dingę daug kultūrinių atsvarų ir svarbių literatūrinių figūrų. O asmenybė literatūroje visgi labai daug reiškia, ji daro įtaką kūrybai, nepaisant visų intermedialinių žaidimų. Silpnesnes asmenybes rinkos sukurtas jų pačių įvaizdis greitai supančioja, o tikra asmenybė geba išlikti ori. Štai buvo paminėtas J. Ivanauskaitės pavyzdys, tikrai kontroversiškas, bet žaidžiant medijomis ir įvaizdžiais išlaikyti orumą, vertybines nuostatas, kurti savo stilių ir kartu likti autoironiškai – tai šiandien mažai kas sugeba.

V. R. Ji buvo laisva, gyveno, kaip norėjo, gebėjo beatodairiškai atsiduoti kūrybai, o sykiu ir sunkiam dvasinio šviesėjimo darbui. Gyvenimas ant skausmingų egzistencinių ašmenų, nė akimirkos poilsio.

M. K. Tai buvo pozityvus postmodernios ir populiarios saviraiškos pavyzdys. Bet joje vis dar buvo išlikęs anos didelės bangos suformuotas branduolys. Kai šiandien tokių asmenybinių orientyrų trūksta, kaip susiklostys mūsų literatūros laukas – tikrai nelengva numatyti. Juo labiau, kad tie autoriai, kurie orientuojasi į tradicinį literatūrinį sąmoningumą – modernistinį ar klasikinį, – taip pat yra pakrikę, atsiriboję ir suskilę. Jie turi daug uždarumo, daug įtampos dėl vidinių hierarchijų, daug nekomunikabilumo su aplinka. Kitaip tariant, man svarbiausia šio dešimtmečio problema yra trupantis rašytojo sąmoningumas, jo eižėjanti laikysena, vertybinės nuostatos. Visa tai labai veikia rašytojo stilių ir jo kūrybos kokybę. Rašytojo vidinis sutrikimas, jo balansavimas tarp uždaro ir mažai kam reikalingo tradicinio literatūrinio gyvenimo, kur vieni rašo ir kalba apie kitus, ir tarp komercializuotos viešosios erdvės, sakykim, tarp knygų mugių, kur rašytojas turi kažką vaidinti ir užsidėti vienokias ar kitokias kaukes. Taip formuojasi ganėtinai šizofreniška padėtis, kuri, mano manymu, autoriams jau sukelia ir realias kūrybines krizes.

R. T. Krizes sukelia ir skaitytojui. Aš jau žinau, kad mano anksčiau vertinti autoriai knygas rašo nebe man, potencialiam skaitytojui, bet pasiturinčiam pirkėjui. Rašo leidykloms, knygų mugėms ir apskritai jie dirba kapitalui. Literatūros kūrinyje vietoj kūrėjo asmenybės, jaučiu, tūno esminė motyvacija – kapitalas. O aš esu kvailio vietoje, į kurį ir nutaikyta kapitalo agresija, kuris ir turi apmokėti „kūrybinio proceso“ sąskaitas. Aš imu tas naujas jau žinomų autorių – virstančių literatūriniais zombiais – knygas ir man darosi liūdna. Todėl vis labiau domina nauji vardai, nauji veidai – jauni žmonės dar trokšta saviraiškos ir dar nėra tiek pavergti gyvenimo aplinkybių. Jie knygas kartais dar rašo iš širdies, o ne dėl buto sąskaitų apmokėjimo. Nors ir tų jaunųjų sąmonė jau drumsčiama informacinio pasaulio dinamikos, todėl yra amorfiška, be žmogiškosios substancijos. Literatūroje nyksta individas, o mirštančių autorių išnaros yra išpardavinėjamos, dažniausiai su nuolaida, kaip priedas prie kulinarinių knygų. Bet man, kaip skaitytojui, nepatikdavo nei R. Gavelis, nei J. Ivanauskaitė – išskyrus po vieną iš jų knygų. „Jauno žmogaus memuarai“ ir Jurgos kelionių knygos, kurios yra išskirtinės atveriamais kultūriniais pasauliais, žodžio plastika, jausmo nuoširdumu ir savižinos pastangomis. Kultūrinės refleksijos reikšmė – štai kas ji yra, visa kita – subkultūrinio jaunimo ir komercinių leidybos mechanizmų padarinys.

Valdemaras Kukulas. Kalbėdamas apie tuos dešimtmečius būsiu nuosaikesnis ir skeptiškesnis. Per du dešimtmečius nieko ypatingai naujo nesukurta. Jie natūraliai pratęsia sovietinio periodo literatūrą, ir naujų pavardžių dabar atsirado ne daugiau, nei jų atsirasdavo anksčiau. Bet pirmiausia atsakau į konkretų klausimą: aptariamas laikotarpis prasideda ir baigiasi su R. Gavelio, J. Kunčino ir J. Ivanauskaitės kūrybiniais ciklais. Vėliau prasideda nauji ciklai, teikiantys mūsų literatūrai atsinaujinimo galimybių. Tai M. Ivaškevičiaus, R. Šerelytės ir A. Jakučiūno pirmieji romanai. Pastarajam jų ir užtektų, kad išliktų literatūros istorijoje. Nauja figūra, kontroversiška kaip ir J. Kunčino ar J. Ivanauskaitės, būtų H. Kunčius. Tai rašytojas, kuris rašo labai daug, kas antrą knygą – romaną ir kas antrą – postmodernistinį, o postmodernistinis jau nėra pretenduojantis į rimtąją literatūrą.

Ką galima plačiau pasakyti apie šiuos du dešimtmečius? Iš esmės aiškesnis judėjimas buvo tik pačioje pradžioje – su D. Grinkevičiūtės knyga, A. Miškinio „Psalmėmis“ ir tremtinių atsiminimais, kurie davė toną autentiškam kalbėjimui (R. Gavelis buvo individualus atskiras reiškinys). Jei ne prisiminimų banga, šiandien tiek nekalbėtume apie literatūros, jos meninės kalbos autentiškumą. Tą autentiškumo liniją tęsia R. Granauskas. Toliau būtų galima kalbėti apie pramoginę literatūrą, bet aš, jos neskaitęs, nieko ir nepasakysiu. Kodėl teigiau, kad būsiu nuosaikesnis? Pasižiūrėkime, koks išlieka literatūros fonas? Jūratė teisingai nustatė visas tendencijas, bet jų reikia įdėmiai ieškoti, žiūrėti į literatūros procesą pro didinamąjį stiklą. Juk ir sovietmečiu kas pora dešimtmečių literatūrinė konjunktūra labai smagiai keitėsi. Ribas galima minėti įvairias: D. Sauka nurodo vieną literatūros atsinaujinimo ribą, kiti nurodo kitą… Bet koks yra fonas? Perskaitau vien pavardes. 1991 metai: V. P. Bložė, L. Gutauskas, T. Venclova, J. Juškaitis, S. Jonauskas, R. Jonutis, M. Martinaitis, A. Balbierius, S. Šaltenis, K. Platelis, S. T. Kondrotas, G. Patackas. Juk šitos pavardės neišnyksta, jos visos tiktų ir 2009-ųjų sąrašui. Dabar 1993 metai: S. Geda, A. Maldonis, A. Verba, E. Matuzevičius, J. Ivanauskaitė, R. Rastauskas, D. Urnevičiūtė, vėl T. Venclova, R. Gavelis, J. Kunčinas, D. Jazukevičiūtė, M. Zingeris. Visos pavardės, išskyrus mirusiųjų, funkcionuoja ir dabar.

J. S. Bet tai tik pavardės, ne kūriniai. Kūrinių vaidmuo ir įtaka literatūros procesui yra sumenkusi, ypač vėlesnių. Šitų autorių klestėjimo ir žydėjimo laikas jau yra praėjęs.

V. K. Sakote, menksta? Bet štai kylančia linija eina M. Zingeris…

J. S. M. Zingeris sukasi ratu. Ta pati dėlionė, tik kitaip perdėliota. Yra išmoktas romano modelis, jis jo ir laikosi…

V. K. Išskyrus kokį A. Jakučiūną, galima pasakyti, kad panorama yra labai lygi: kaip iš sovietmečio perėmėme, taip ir turime. Kaip neturėjome ko išrinkti iš antrosios XX a. pusės – jokio iškilesnio romano, taip ir dabar. Ką atrinktume iš šitų dviejų dešimtmečių? Aš atrinkčiau tiktai R. Gavelį ir A. Jakučiūną.

J. S. Leonardo Gutausko „Vilko dantų karolių“ pirmą tomą. Reikėtų ryžtis pasigilinti į senjorų kūrybą. 2009-ųjų data išėjo nauji A. Bieliausko ir V. Bubnio romanai, nežinau, ar visai naujas P. Treinio romanas, J. Mikelinsko apsakymų knyga. Tos knygos randasi, bet ar nerodo ir literatūros proceso stagnacijos?

R. T. Man jie atrodo kaip savo pačių epigonai. Perrašinėja save, nors jų originalai kur kas geresni. Nes ir R. Granauskas tapo savo paties epigonu. Tik jau savęs nebeperšoks. Tai natūralūs žmogaus raidos procesai, jei atsitiktų kitaip, vertinčiau tai beveik kaip antgamtinių jėgų įsikišimą.

J. S. Tai senjorų kartai priekaištų neturiu, reikia tik džiaugtis, kad jie dar yra kūrybingi, kad rašo. Bet, žiūrint į literatūros panoramą, tos knygos jokio gaivaus vėjo nesukelia. Štai išeina du didžiuliai R. Kašausko romanai, rodosi A. Zurbos knygos, bet apie jas niekas nekalba. Vadinasi, jos jau yra literatūros proceso paribyje?

V. K. Tai ir pripažinkim, kad kažką naujo įneša tiktai A. Jakučiūnas, J. Melnikas, H. Kunčius ir M. Ivaškevičius.

V. R. Ir tai jau nemažai. Aš dar pridėčiau R. Šerelytę, kurios prozai būdinga mūsuose primiršta dramatiška egzistencinė įtampa.

J. S. Ir R. Šerelytę, ir L. S. Černiauskaitę… Dabar debiutavo Ieva Toleikytė („Garstyčių namas“) – labai įdomi, gabi mergaitė.

V. K. Na taip, dar Ieva Gudmonaitė…

J. S. Taigi gyvybės ženklų mūsų literatūroje tikrai yra.

V. K. Ir jei pažvelgsime į mūsų periodiką – vien poezijos debiutantų per metus kelios dešimtys pavardžių. Bet į visa tai aš žiūriu kaip į kolektyvinį diskursą, kurį Laimantas pavadintų skambiu postmodernizmo vardu. Bet, remdamasis vienu Algio Uždavinio straipsniu, pasakyčiau, kad postmodernizmas apskritai liudija tik Vakarų kultūros saulėlydį ir jos išsekimą, bet čia jau prasidėtų kitos šnekos…

L. J. Toks postmodernizmo įvertinimas miglotas, reikėtų pradėti aiškintis, kas tai yra. Pasakysiu tik viena: dažnai daroma metodologinė klaida, kai postmodernizmas tapatinamas tik su jo avangardistinėmis apraiškomis. Šeštąjį dešimtmetį prasidėjęs postmodernizmas yra kur kas platesnis reiškinys. Jam priskirtini ir J. Cortazaras, ir K. Vonnegutas, ir daug kitų. Na, tai ne tiek svarbu. Įdomus lietuvių literatūros reiškinys: joje modernizmas niekada ir nebuvo dominuojantis, kaip nors ryškiai susiformavęs. Mes, žinoma, galime nurodyti vienas ar kitas lietuvių modernistų pavardes, bet jos gyvavo arba socialinio, arba psichologinio realizmo fone. Todėl postmodernizmas pas mus atsirado kaip ir netikėtai, neturint tvirtos modernizmo tradicijos. Neabejotina D. Grinkevičiūtės prisiminimų vertė, taip pat ir meninė (daugelis prisiminimų knygų tokios neturi); jau minėjau R. Gavelį: juk jis sovietmetį pavaizdavo ne realistiškai – štai, pažiūrėkite, kas ten vyko. Jis sukūrė savo romanus su daugybe fantazijos elementų.

R. T. Man jis ir dar J. Ivanauskaitė – tipiški modernistai vizionieriai. Lietuviškojo modernizmo kristalizacija. Dėl kažkokių patriotinių ambicijų mes juos reklamuojame kaip postmodernistus, tarsi per juos norėtume įsirašyti į priešakines kapitalistinio pasaulio gretas. Bet man jie jokie post. Greičiau – ante.

L. J. R. Gavelio žaismingumas, išmonė – akivaizdūs postmodernizmo elementai.

R. T. Tai gal ir koks F. Rabelais – postmodernistas? Visi jie neišeina iš alegorijos gniaužtų, jie nesugeba jos dekonstruoti. R. Gavelio kūrybinis kelias – tiesiog nuolatinis blogio alegorijos stiprinimas. Na, bet tai mano asmeniškas požiūris.

L. J. Kalbėdami, kas vertinga sukurta per tuos du dešimtmečius, turėtume konstatuoti, kad atsiranda autorių, kurie į jokias mūsų brėžiamas tendencijas netelpa. Jie tiesiog yra unikalūs, išskirtiniai.

R. T. Kas tie nuostabūs žmonės?

L. J. Jau buvo minėtas A. Jakučiūnas, tai ypatingas, su niekuo nesulyginamas reiškinys. Iš dalies – bent jau lietuvių literatūros kontekste – tai ir H. Kunčius. Dar paminėčiau keletą kūrinių, kurie netelpa į jokius rėmus, – R. Kasparavičiaus „Keturių sesučių darželis“, – toks tarsi lietuviško kaimo kūrinys, bet kartu fantasmagorija, kurią gal būtų parašęs J. Baltušis, jeigu būtų išprotėjęs.

R. T. Nebūtų drįsęs taip išprotėti…

L. J. J. Sajausko „Suvalkijos geografija“ – irgi vienas iš retų, įspūdingų kūrinių apie kruvinas pokario dramas, parašytas miniatiūrų forma, primenančia rytietiškąjį minimalizmą, tikrai unikalus dalykas. G. Beresnevičiaus knyga, pavadinta romanu, „Pabėgęs dvaras“, – jokio romano ten, žinoma, nėra, bet tos minimalistinės ir absurdo miniatiūros taip pat – unikalus dalykas. Dar galima paminėti D. Kajoko romaną „Kazašas“, ir dar kai ką, bet mane džiugina reiškinys, kad atsiranda literatūros, kuri yra labai savita, išmoninga, ko lietuvių literatūroje nėra buvę, o ir pasaulio literatūroje panašių dalykų nėra daug. Jau vien faktas, kad mums sunku apibūdinti mūsų literatūros tendencijas, yra jos gyvybingumo požymis. O jei dar prisiminsime per pastarąjį dešimtmetį suklestėjusią eseistiką, tai ir jos didelė dalis yra unikalus reiškinys, kuriam Vakaruose sunku rasti analogijų.

V. R. Man atrodo, kad 95 proc. to, ką mes vadiname eseistika, yra tiesiog proza, prozinis ar proziškas rašymas. O tokios eseistikos, kurią primena M. Montaigne‘o, T. S. Elioto, W. Stevenso, A. Lingio vardai, stokojame. Su tokia eseistikos tradicija siečiau tik kelių žmonių kūrybą – V. Martinkaus, A. Šliogerio, A. Sverdiolo, V. Daujotytės, R. Rastausko, dar vieno kito ar vienos kitos… Eseistika vadinamajai smulkiajai prozai šis vardas reikalingas tam tikrai vertei, kuri siejama su svariomis minties įžvalgomis, „pripaišyti“. O juk, pavyzdžiui, G. Radvilavičiūtė yra tiesiog gera prozininkė. Suprantama, jokių aiškių ribų nėra, tad kartais kaip gerą tekstą pavadinsi, taip nepagadinsi, bėda tik pretenzija būt „filosofiškesniam“ ar „giliamintiškesniam“. Na, jau sukamės ratu.

J. S. Tos pavardės teisingai paminėtos, bet vis tiek norisi prieiti prie bendresnių dalykų. Dar nepasakėme, kad pas mus per tuos du dešimtmečius atsirado istorinė proza. Sovietmečiu jos negalėjo būti, dabar ją turime. J. Užurka, A. Eidintas… Jos literatūrinė kokybė – tai jau didelis klausimas. Tik P. Dirgėlos „Karalystė. Žemės keleivių epas“ atitinka šiuolaikiškos istorinės savivokos kriterijus. Dar viena įdomi tendencija – poetai masiškai pasuko į prozą, štai kur dėmesio vertas reiškinys.

V. R. Pridėčiau dar K. Sabaliauskaitę ir V. Martinkų. Kita tendencija – pačios poezijos proziškėjimas.

J. S. Visa tai – taikymasis prie konjunktūros.

M. K. Man atrodo, kad šita žanrų dinamika verčia svarstyti: ar poezijos linija yra kylanti, ar čia viskas ne visai taip, kaip turėtų būti? Juk daugelio poetų kūrybos ypatybė yra tokia: jų poetinius tekstus nustelbia eseistika. Pagrindinė poetų kūrybinė energija pereina į esė. Arba suformulavus kitaip: eseistiškumas jų tekstuose yra lyg tarpinis rašymas, kuris dar nenutraukia ryšio su poetine vaizduote, bet kuris yra iš tikrųjų kitos terpės sau, kaip autoriui, ieškojimas. Esė dar labiau išlaiko ryšį su poetine vaizduote negu romanas. Kodėl eseistinis rašymo būdas poetams darosi toks visuotinai svarbus? Tuo pačiu keliu vienas kitą seka K. Navakas, S. Parulskis, R. Rastauskas, S. Geda, iš jaunesnių – G. Kazlauskaitė. Tai vertinu kaip bėgimą nuo poetinės kalbos infliacijos, kaip bandymą išsilaužti iš kalbos, kaip sakydavo S. Geda, ištirti kitų kalbos galimybių lauką. Bet, man atrodo, poetai junta ir skepsį dėl pačios poezijos komunikabilumo, dėl jos galimybių šiandien. Emigracija iš poezijos vyksta su labai neaiškia grįžimo viltim. Vienas dalykas yra naujos tarpinės formos paieškos ir visai kitas – pačios poezijos nepakankamumo suvokimas. Čia yra ir S. Parulskio kaip poeto problema. Ir tai jis liudija savo naujausioje poezijos knygoje („Pagyvenusio vyro pagundos“), kuri išrinkta ir į geriausių 2009 m. knygų dvyliktuką, jo eilutės: „poezija dievas, kuriuo / niekas nebetiki <…> sulaukęs / pabaigos anksčiau, negu jo paties sukurtas pasaulis.“ Tai kas dabar yra tas poezijos kūnas? Taigi lavonas, kuris toliau kažkaip tyso puslapiuose, bet jau be vidinės dvasios. Poetinės kalbos mirties jausmas varo kūrėjus į kitus, tarpinius, žanrus. Poetinės kalbos užsidarymo jausena skatina ir pačių poetų terpės uždarumą. Jiems iš tiesų nebeaišku, ką ir su kuo ta kalba galima komunikuoti. S. Parulskis tokią būseną liudija labai drastiškai, A. Marčėnas iš jos sugeba kurti daugialypį ironišką žaidimą, ir tuo jų laikysena itin svarbi – jie suvokia poezijos mirties akistatą. Bet daugumos jaunosios kartos poezijoje įsigalėjo monotoniškos ir pusiau palaimingos tuštumos būsena, kažkoks apatiškas poezijos negalimumo išrašymas, kuris veliasi aplinkui tas pačias kalbos išsikvėpimo būsenas, o jos galiausiai lieka svarbios tik patiems poetams. Kitaip tariant, poezijos mirties išgyvenimas čia kažkoks anestezuotas. Trūksta akistatos su tuo, kas iš tiesų vyksta kalboj ir dvasioj. Todėl poezijoje ir matome ne naujas originalaus stiliaus ir kalbos paieškas, išsikvėpus ankstesnei poetikai, bet bandymus poetiškumo negalią kompensuoti bėgant į kitus žanrus – į esė ir romano teritorijas.

R. T. Aš čia matau naujos psichologijos, naujos sąmonės ypatybes. Informacinės visuomenės suformuota sąmonė neturi individualios substancijos; kaip ir informacinės sistemos, ji sklinda paviršiais ir praranda gelmės matmenį. Nauji žmonės nejaučia metafizinio būties matmens. Skubus ir godus informacijos dorojimas sunaikina meditacines, kontempliatyvias sąmonės galias, jas keičia faktų bei reiškinių rinkimo, klasifikavimo, rūšiavimo įgūdžiai. Todėl ir poetinė sąmonė netenka sublimacinės galios, ji yra tiesiog deskriptyvi, bėgiojanti reiškinių paviršiais. Sublimacijos stoką vadinu kūrybine impotencija, kuri kažkaip tiesiogiai susijusi su fiziniu naujosios kartos silpnumu. Negebėjimas įsigilinti, įsiskverbti, išlaikyti minties, dėmesio – ar tai ne impotencijos požymiai? Visgi tos informacinės technologijos – antroji žmogaus prigimtis – smarkiai veikia individo psichologiją ir fiziologiją. Naujajam žmogui poetinės saviraiškos galbūt užteks tiek, kiek jo suteiks mobiliojo ryšio paveiksliukai. Ir tas jaunatviškumo kultas šiandien nurodo kažkokį nesveiką, sintetinį reiškinį, išaugintą kokakolos ir greitųjų kramtalų terpėje. Kūryba vis dėlto yra ne kas kita kaip sublimacijos jėga. S. Geda, M. Martinaitis, net ankstyvasis S. Parulskis – visa tai gaivališkas energijos proveržis. Jie yra, arba buvo, gyvi, nes jų energijos nesugėrė informacinių technologijų vampyrai. Na, jau krypstu į man mielą eseistiką, kurios žavesį sudaro tai, kad ji yra subjektyvi, gali tvirtinti, ką tik nori.

M. K. O ta romanų rašymo tendencija yra labai nevienareikšmiška; jos rezultatus aš vertinu skeptiškai: D. Kajoko „Kazašą“, G. Grajausko romaną…

R. T. „Kazašo“ taip ir nesugebėjau įveikti, tai kažkas anapus literatūros. Gedulingų žodžių kapinės. Grįžęs iš tų dvasios sutemų skubu atsigauti kad ir J. Apučio gyvojo žodžio versmėje. Šis autorius – labai svarbi mūsų laisvosios literatūros figūra. O Donaldui pastatyčiau obeliską už jo lyrikos gelmes bei aukštumas.

M. K. Tie romanai – bandymas ieškoti kitokios komunikacijos, bet pasiduodant lyg ir konjunktūrai: romanas yra kažkas! O poezija nebeturi vidinio, stiliaus ieškojimus skatinančio impulso. Kita vertus, man atrodo, kad poetų rato uždarumas taip pat yra savotiškai lemtingas, susijęs su vidine lietuvių poezijos krize, net ją skatina. Labai aiškiai galima matyti vidinius tos grupės ryšius, jos narių santykius, tokį uždarą pasaulėlį. Čia aiškiai figūruoja A. Marčėnas, apie jį susiklostantys santykiai, hierarchijos, tarpusavio adoracijos, eilėraščių rašymas vienų apie kitus, laurų ir interviu dalijimas vieni kitiems. Gal tai toks būdas gintis nuo aplink didėjančios tuštumos. Bet jeigu poezijai lemta atgimti, ar jos vieta tokiame uždarame pasaulėlyje? Labai abejoju.

R. T. Taip, mačiau spaudos puslapiuose tikrai gražių bičiulystės pavyzdžių: Aidas apie Rimvydą, Rimvydas apie Aidą.

J. S. Bet ir eseistikoje tas pat – grupės žmonių žaidimai.

M. K. Yra stiprūs dabartiniai talentai – pirmiausia A. Marčėnas, S. Parulskis, pridėčiau ir G. Grajauską, – bet bendras poezijos akiratis labai susiaurėjęs. Jei prisimintume poetus, kurie buvo anksčiau – S. Geda, T. Venclova, J. Vaičiūnaitė, M. Martinaitis, tas pats A. Nyka-Niliūnas, – konstatuotume, kad labai skiriasi jų ir dabartinių poetų akiračiai, tiek filosofine, kultūrine, tiek apskritai gyvenimo pažinimu. Nes labai dažnai jie poetine kalba demonstruoja ir dekonstruoja save, tuo dekonstravimu žaidžia…

R. T. Tai laikoma poetiniu performatyvumu… Gražiai skamba ir viskas galima.

M. K. …tarsi daro kažkam provokacijas, bet visa tai verda labai nedideliame ir buitiškai siaurame rate. Ir ta niša juos visiškai patenkina. Poetai nebeapmąsto esmingesnių intelektualinių klausimų, kuriuos, pavyzdžiui, nuolat kėlė Cz. Miłoszas ar A. Nyka-Niliūnas. Yra išėjimo iš to uždaro rato ženklų, bet jų labai nedaug. O kai poetas jau tikrai ištrokšta komunikacijos, jis tą poezijos ratą palieka, tiesiog iš jo pabėga. Jis tada eina į mugę ir teikia tai, kas yra svarbu mugei. Kaip jis jaučiasi? Man atrodo, kad antai S. Parulskis nebetiki visais savo vaidmenimis – ir kaip mažos terpės skaitomo poeto, ir kaip „kultinio“ romanų rašytojo, – bet juos visus atlieka ir toliau. Taigi šiandien literatūros situacija rodo didelį kūrėjų sąmonės suskilimą.

R. T. Bet gerai, kai yra laisvė ir pasirinkimas. Kapitalizmo sąlygos yra pats nuostabiausias žmogaus išbandymas. Nori – eik į mugę ir prekiauk savo dvasia, nori – atsigręžk į save! Komunikuok ne su pirkėju, o su skaitytoju. Juk tai gerai. Sovietmečiu buvome itin dvasingi dėl priespaudos, tokia būsena skatino modernistinę saviraišką, nuo tada ir rimtąją kūrybą įsivaizduojame kaip asmenybės kančios išaukštinimą, taip kūrybą priartindami prie religinio veiksmo. Bet turėtų literatūroje būti kažkoks pozityvus, valingas kelias. Tikras menas, manau, kyla iš stiprybės, iš gebėjimo įveikti kančią, o ne iš savigraužos ir ne iš ironiškosios savinaikos. Man dvasinės jėgos pavyzdys – N. Miliauskaitė, kuri, nepaisydama visų vargų, mokėjo džiaugtis žmonėmis ir gyvenimu. Čia kalbėta apie poetinių grupuočių uždarumą. Sakyčiau, dar svarbiau – savanoriškas kūrėjų įsikalinimas savyje, įsiklausymas vien tik į save. Mūsų poezijoje daug aklos ir kurčios kalbos.

J. S. Mes čia logiškai priėjome prie šios dienos situacijos. Natūralu, kad norisi kalbėti apie tai, kas buvo vakar, kas vyksta šiandien. Tačiau mes visgi susirinkome aptarti lietuvių literatūros viso dvidešimtmečio ypatybių. Valdas turėtų apginti poezijos lauką, kurį čia puolame. Mane, tarkim, labai sužavėjo D. Petrošiaus knyga („Aoristas“, 2009). Negalima sakyti, kad poezija visai neatranda šiuolaikiškos kalbos.

M. K. Bet štai sudėliokime platesnį vaizdą: R. Kmita tvirtina, kad nerašo poezijos, o eiles, tiesiog eiliavimus; S. Parulskis demonstruoja poetinės kalbos mirtį; A. Marčėnas apie savo naujausią knygą „Dievų taupyklė“ teigia, kad tai nėra poezija, tai tik eilėraščiai ir gyvenimo srautas. Taigi – kas lieka? Užsklanda ir rečitatyvas, anot A. Mackaus.

J. S. Renkant 2009-ųjų geriausių knygų dvyliktuką buvo galima konstatuoti, kad poezijos ir prozos knygų kokybė ne visai lygi. Poezija – visiškai normali; prozos gerų dešimt ar dvylika knygų – neįmanoma rasti. Ir tokia situacija kartojasi kasmet, proza nenustumia poezijos į antrą vietą. Poezija aukštesnė pati savaime, nes ji remiasi gilia tradicija. O tai, kad nebėra ypatingo masto figūrų, tokių kaip A. Nyka-Niliūnas, S. Geda ar J. Vaičiūnaitė, tai jau kas kita, tai tiesiog tos klasikinės modernizmo sistemos subyrėjimas.

M. K. Poezija tik kaip bendras apylygis gaudesys, be ja tikinčių originalių poetinių talentų nelabai įmanoma.

V. R. Poezijos raida yra kiek kitokia, jai sunku išlaikyti aukštą įtampą. S. Geda buvo unikalus, ir J. Vaičiūnaitė buvo unikali – gaivališka poetinė vaizduotė jungėsi su turtinga patirtimi. Prozos kūryba – ne impulsinis, o tiesiog juodas darbas. Noriu grįžti prie mūsų požiūrio dvilypumo problemos. Mes žvelgiame į platesnes tendencijas, minėdami pavardes tik kaip savotiškus ženkliukus, nurodančius gaires, o kartu nuolat bandome iškelti kažkokius unikalius rašytojus ir vienetinius kūrinius, turinčius įtikinti, kokie mes visgi esame gyvybingi. Mąstant apie tendencijas galime tik pasidžiaugti, kad tebėra kūrybinga vyresnioji karta – tarkim, J. Mikelinskas, M. Sluckis, V. P. Bložė, G. Kanovičius, kiti rašytojai. Jaunimui dabar, aišku, tai tik gūdi istorija, kurios jie gal ir neprisimins, bet gyvenimo pabaigoje ir jie, vartydami chrestomatijas, literatūros istorijas, aptiks tuos vardus. Vyresniųjų kūriniai gal tiesiogiai ir neveikia kūrybinio proceso, šiuolaikinės literatūrinės sąmonės, bet vis dėlto joje dalyvauja, palaiko, stiprina.

R. T. Gal juos laikyti stabilizuojančiu sistemos veiksniu? Turi būti kažkoks fonas, saugantis literatūros tęstinumą, jos savimonę, tapatybę.

V. R. Dramatiška kas kita, kad iš mūsų literatūros kūno iškrito tokios figūros kaip R. Gavelis, J. Kunčinas, J. Ivanauskaitė. Šitai, kaip tam tikrą literatūros vyksmo pertrūkį, jau yra nurodęs A. Samalavičius. Ką jau kalbėti apie S. Gedos netektį. Atrodė, kad jo kūrybingumo gaivalas palaikė visos mūsų kultūros gyvastį. Atsirado lyg kokia tuštuma, nes šie autoriai buvo linkę nepaliaujamai išsinerti iš savo stilistikų. Jie nebuvo įsikalinę savo meistrystėje, savo stilistikoje, nereprodukavo savęs. Galvodamas apie unikaliausius, svarbiausius aptariamo laikotarpio kūrinius pirmiausia prisimenu J. Ivanauskaitės Tibeto trilogiją. Net ir pasaulinės literatūros kontekste nėra tokio unikalaus teksto, kuriame susipina įvairios kultūrinės projekcijos, asmeniniai išgyvenimai, įvairiausios dvasinės patirtys ir tikėjimo atvertys. Šią trilogiją galima vertinti ir kaip istorines knygas, ir kaip kultūrologines bei etnografines studijas, ir kaip psichologines refleksijas, ir kaip naujoviškus romanus.

R. T. Taip, iš tikrųjų tai svarbūs darbai, išaugę iš individualios iniciatyvos ir iš asmenybės gelmės, taip pat pareikalavę daug realių pastangų. Tai visiškai kitokia literatūra, nei šių dienų smagus euroturizmo įspūdžių aprašinėjimas. Paradoksalu, kad J. Ivanauskaitės trilogija per Rytų įsivaizduojamas ir realias dvasingumo projekcijas pasakotoją grąžina prie jos pačios kultūrinių ištakų, leidžia jai atrasti savo etninį ir dvasinį savitumą. Tibeto trilogija – tai autorės ilgas kelias namo, į Lietuvą, o Rytų pasauliai jai yra tarsi savimonės veidrodis: save pažinti galima tik per kito suvokimą. Tačiau, atrasdama savo lietuviškumą bei europietiškumą, J. Ivanauskaitė padovanojo mums Rytų pasaulį – nepaprastai autentišką, ilgaamžį ir istoriškai kintantį, patiriantį moderniojo laiko erozijas ir pan. Tokios knygos nebuvo nuo Radvilos Našlaitėlio, M. Šalčiaus, A. Poškos ir kitų keliautojų į Rytus laikų. Jurga mums yra kaip koks Markas Polo… Svarbiausia, kad ji turėjo meninio žodžio jausmą, suteikė savo kalbai magišką tikrovės perteikimo galią. Nors daugelis jos prozos kūrinių man visai nepatinka, yra manieringi, ekshibicionistiški. Tai, sakyčiau, mėgėjiška literatūra, skirta mėgėjams, sergantiems panašiomis sąmonės ligomis bei kenčiantiems nuo asmenybės sutrikimų. Paauglių literatūra. Kultinė jaunimo autorė.

V. R. Klasikinio modernizmo suformuotus principus – požiūrį į kūrėją, stilistiką – sugeba išlaikyti R. Šerelytė. Jos kūriniai ir populiarūs, ir veiksmingi. Jie veikia ne tik stilistiniu tekstualumu, bet ir stipriu tragišku egzistenciniu išgyvenimu. Toks išgyvenimas dar visai neseniai buvo vadinamas autentišku. Tokio autentiškumo nuovoka jau gerokai apnykusi, tad ypač svarbu ją palaikyti.

R. T. Taigi ryškėja toks vaizdas: potencialūs autoriai, mūsų literatūros novatoriai mirė, deja, ne simboliškai, o visai realiai…

Visi. Ne visi, ne visi…

R. T. …o tie, kurie liko, perrašinėja save, yra tapę savo pačių epigonais. Kai kurie auga, kyla, kaip antai – R. Šerelytė, A. Jakučiūnas, J. Melnikas. Bet ir kylantys dar lyg ateina iš buvusio laiko. Subyrėjus modernizmo paradigmai, nebelieka asmenybių. Formuojasi eklektiškų pažiūrų informacinis žmogus, prisitaikantis prie kintančių aplinkybių, bet neturintis galimybių subręsti. Ar ne iš panteistinės metafizikos randasi magiškasis R. Granausko realizmas? Tai visai ne „kaimietiškas“ autorius, tai gelmių mąstytojas. Ant tokių asmenybių ir laikosi literatūra. Kai nebėra savasties branduolio, nelieka ir sublimacijos galios. Ypač impotentiška darosi poezija. Bet ją rašančiųjų – aibės. Žmonės apskritai vis raštingesni. Tie raštai dažniausiai informatyvūs, judantys horizontaliai, be simbolinio semantinio krūvio. Bet užtat turime tikrai kokybišką populiariąją literatūrą, kokios nebuvo anksčiau, ir todėl kartais mūsų buvusios literatūros panorama atrodo skurdoka, pernelyg rimta ir liūdna, rypuojanti unisonu su liaudies dainomis. Todėl suprantu ir jaunus žmones, kurie bėga nuo viso to tautinio liūdesio šalin ir bando kurti savo literatūrą. Tai reiškia, jog sveikas gyvybės instinktas ieško išeities. Manau, kad rimtos kūrybinės pastangos sugrąžins ir tą nykstantį asmenybės matmenį, ir apskritai lietuvių literatūra atsigaus iš to slogučio, kurį paskleidė sovietinio modernizmo fantasmagorijos, kad ji prisikels ir po apokaliptinių R. Gavelio vizijų, nepaliekančių gyvenimui jokios prošvaistės. Gal baigsiu plėtoti šią mintį, kad dar labiau jūsų nesuerzinčiau. Suprantu, R. Gavelis jums buvo ne tik rašytojas, bet ir draugas. Apie tas draugystes mes jau kalbėjome. Kiekvienam – savos.

V. R. Dabar randasi technologiškai išsilavinusi informacinė karta.

R. T. Autoriai su polėkiu savo įkvėpimą taip atsineša iš buvusio laiko, kuris nėra svetimas ir man. D. Petrošius, G. Kazlauskaitė, R. Stankevičius – jų pasauliai man žinomi kaip mano paties namai.

V. K. Stasys Stacevičius…

R. T. Taip, ir S. Stacevičius. O ką jau kalbėti apie romantinės paradigmos eilėraščio favoritą A. Marčėną? Jis apskritai savo vertybių laikrodį yra išjungęs ties aštuoniasdešimtaisiais metais, bent jau vertindamas muziką. Visa, kas atsiradę po šios ribos, jam yra tik tradicijos aidas. Taigi literatūra yra toks tęstinumas, tradicijos ir tonacijos dialektika, iš kurios sunku iškirpti gabalą ir analizuoti jį atskirai kaip metafizinį daiktą savaime. Bet koks kalbėjimas apie literatūrą pasmerktas judėti hermeneutiniame rate, o mes čia tik bandome susitarti dėl šito rato apimties. Mėginame kažką apibrėžti, bet iš tikrųjų savo kalbas baigiame konvencionaliais susitarimais.

M. K. Visgi manau, kad nevertėtų pernelyg kategoriškai vertinti naujų sąlygų, šito buvimo informacinėje ir komercinėje terpėje. Teigti, kad naujosios kartos kūrėjas yra lyg pasmerktas. Aš manau, kad šitos sąlygos – tiesiog kūrybos išbandymas. Juk žmogus buvo išbandomas ir totalitarizmo epochoje, dabar tie išbandymai kitokie.

R. T. Išbandymas kapitalu, kaip jau sakiau, yra daug rūstesnis, nei išbandymas ideologijomis, nes pinigas siekia pačią žmogaus esmę, jo egzistencinius pagrindus. Bet šiaip visiškai sutinku. Nė už ką nenorėčiau grįžti į buvusią epochą, tegul ji eina skradžiai su visa savo dvasinių vertybių religija. Man praeitis prasminga tik tiek, kiek joje buvau aš, bet man labiau patinka gyventi dabar, taip pat patinka, kad žmonės gali laisvai rinktis. Ir rašyti, kaip kas nori. Gerai, kad kūryba nėra kokia nors išrinktųjų privilegija. Bet taip pat esu laisvas ir aš – kritikuoti visą tą šlamštą, kurį produkuoja komerciniai kultūros mechanizmai. Yra natūralu, kad daugelis žmonių neištveria kapitalo gravitacinės jėgos ir yra sugniuždomi vartotojiškos produkcijos plokštumoje.

M. K. Tai išbandymai, ateinantys iš Europos civilizacijos, su visomis jos sukurtomis technologijomis. O civilizacija išbandymus kūrybai kėlė visą laiką. Kitaip tariant, daugialypė žmogaus prigimtis pati sau kuria išbandymus. Manau, kad ir šioje situacijoje formuosis asmenybės, kurios sugebės juos įveikti, kurios galbūt atras naują kalbą. Ir to dabartinio išbandymo turinys mums dar nėra aiškus, dar nėra išsikristalizavęs – kaip ilgą laiką XIX a. nebuvo aiškios ir marksistinės ideologijos pasekmės. O iš autorių, pasakiusių naują žodį literatūroje, aš svarbiu vardu laikau G. Grajauską. Man atrodo, kad G. Grajauskas atrado kitokias žaidimo taisykles – ir naują netikėtą kalbą, ir natūralią platesnę poezijos terpę. Bet, kaip rodo dabartinė jo pauzė, tai nelengva išlaikyti – ir iš vidaus, ir dėl išorinio konteksto. Kas man siejasi su G. Grajausko laikysena? Tai, kad jo visų pirma buvo galvojama apie kūrybingumo principus, o ne apie antrinius dalykus – ką apie tave mano, kokiam ratui priklausai, kur dalyvauji, kokią sėkmę susikuri ir pan. Turėtų ateiti laikas, kai tie dalykai taps antraeiliais, kai teisingai susidėstys kūrybos kriterijai. Juk svarbiausia visgi yra individualaus kūrybingumo, stiliaus, savęs paties paieškos. O kaip ir kas ten tave vertins, ką iš tavęs padarys, kur dalyvausi – visa tai kūrybai nėra reikšminga.

V. R. Bėda kaip tik ta, jog šie dalykai nebeatskiriami – kūryba ir dalyvavimas. Eilėraštį parašyti dar gali ir privačiai, bet rimto romano kūrėjas jau taip gyventi negali. Tarkim, rašydamas romaną trejus metus nebegali negalvoti apie jo pristatymą visuomenei, taip pat ir apie savo gyvenimo aplinkybes. Tokia jau yra sistema: knygos pristatymas, jos sklaida, komunikavimas su skaitytojais – šiandien be viso to neįmanoma, ir tai rašytojams, ypač jaunesniems, tampa natūraliu gyvenimo būdu. Mūsų kartos žmonės šioje situacijoje mato vertybių priešpriešas, bet žmogus, gimęs tokioje sistemoje, priešpriešų jau neįžvelgia, jam toks procesas atrodo natūralus ir vientisas. Ir kai kurie principai – asmenybės, kūrėjo, individualumo – jam jau nėra tokie svarbūs.

V. K. Iš čia kyla dar viena tema, kurią galbūt būtume pamiršę: lietuvių literatūra net prieš karą neturėjo tokios patirties, kad rašytoją kurtų leidyba, leidybinė konjunktūra. Kuriasi tokia situacija, kad leidykla kūrėjui gali diktuoti temas, užsakyti siužetus. Ką kūrėjui reiškia iš anksto pasirašyta sutartis? Gerai, jeigu produktas pavykęs, kaip J. Ivanauskaitės konjunktūriniai leidybiniai užsakymai, bet jeigu tas produktas nepavykęs? Kaip antai D. Jazukevičiūtė, kuri per metus parašo vos ne tris romanus…

J. S. Na, perdedi – po vieną.

V. K. Šiaip ar taip, dabar jau išėjo jos penktas romanas…

R. T. Ji rašo Pelenės pasaką, o ta pasaka – be galo, nes romane ji neišsipildo, tik pasakoje. Todėl tai savotiškas serialo variantas. Viltis niekada nemiršta.

V. K. Ir kiekvienas romanas vis prastesnis ir prastesnis.

R. T. Žmonės sensta, jausmai nusidėvi, ko čia stebėtis? Juk tai ne paradigminė situacija, tiesiog jausmingumas. Ar net juslingumas. Vienos plokštumos pasaka.

V. K. „Anarchistės išpažintis“ dar buvo visiškai normalus, paskaitomas dalykas. „Dviejų mėnulių baras“ – tai jau visiškai…

L. J. Na, buvo išpažintis, bet kūrinio ten nerasta…

R. T. Ji yra žurnalistė, rašanti apie save, o ne išmonės kūrėja, toks jos žanras ir toks vaidmuo. Naivu čia ieškoti unikalaus kūrinio. Tas pat, kas „Respublikos“ ar „Lietuvos ryto“ prieduose. Tikra literatūra prasideda ten, kur pasibaigia savimeilė ir visokios pelenių pasakos.

L. J. Dar grįšiu prie poezijos proziškėjimo tendencijos. Man ji įtartina keliais aspektais. Daugelis poetų dabar eilėmis ima rašyti tarsi tokius laisvus apmąstymus, pastabas, pasvarstymus, kurie neretai galėtų sugulti į prozos formą ir atrodytų tiesiog kaip dienoraščio fragmentėliai, užrašų knygutės – be meninės vertės pretenzijų. Net geriausi tokios kūrybos pavyzdžiai man sukelia problemą: visa, kas joje būtų net ir prasmingo, yra tiesiog atvirai deklaruojama – tuose tekstuose nėra jokios potekstės, jokio simbolinio matmens.

R. T. Aš ir sakiau – jie neturi filosofijos. O iš kur jie gali tai turėti? Ką galvoju, tą rašau, o galvoju tai, kas prieš akis, prieš nosį. Bet mums tik lengviau – tokių tekstų nereikia interpretuoti, nes nėra ko interpretuoti. Lieka tik aiškintis simptomus ir diagnozes. Juk neatsitiktinai kritikoje ima viešpatauti sociologiniai ir psichoanalitiniai metodai.

L. J. Taigi nėra potekstės, nėra gelmės. Ir jos netgi nesiekiama kurti.

R. T. Kai nežinai, tai ir nereikia. Rytų patarlė.

V. K. Ir aš matau, iš kur tai atsiranda. Pasakykite man, kodėl V. P. Bložės tekstai – lyg padriki, be skyrybos ir punktuacijos – yra poezija, o bandymas sekti juo virsta niekais? Tik plokščias pasakojimas.

V. R. Mat V. P. Bložė turi jungtį su kita erdve. Dieviška ar metafizine. Iš ten ir ateina poezija, o ne tiesiog iš kasdienybės fragmentų. Kiti tokios jungties stokoja, jų rašymas – vien tik technologiniai rašymo įgūdžiai, taip pat ir didžiulis noras „būti reikšmingu poetu“. Juk nesibodima net viešai pavirkauti dėl „nepelnytų neapdovanojimų“.

V. K. Pastarąjį dešimtmetį daug kalbėta apie aukštą techninį poezijos lygį, bet iš tikrųjų tai yra kolektyvinė kūryba, kur individualūs vardai nieko nereiškia. Bet kuriuos eilėraščius galima sudėti po bet kuriuo vardu ir neaptiksi jokio skirtumo.

R. T. Niveliuota vartotojiškos visuomenės sąmonė?

V. K. Kiti autoriai su gera kūryba ateina iš miškų ir vienkiemių be jokio informacinio išsilavinimo, be jokios kolektyvinės patirties, kad ir S. Stacevičius su dviem paskutinėmis knygomis (pirmosios buvo grafomanija). Taip ir D. Petrošius iš kažkur atsiranda. O A. Kaziliūnaitė ateina iš kolektyvinės terpės, bet ji, galbūt pajutusi savo kartos slėgį, sąmoningai bėga iš kūrybos. Mane nustebino jos pareiškimas, kad studijuos matematiką, dabar pasirinko, regis, istoriją, tai vis šiek tiek arčiau literatūros. Matyt, tas bendras kolektyvinis gaudesys pačius autorius šiek tiek slegia.

M. K. Mums labai trūksta kritikos. Tokios, kuri galėtų literatūros reiškinius vertinti iš šalies, nepriklausomai nuo bendros terpės, bendros tonacijos. Ir tokios kritikos, kuri turėtų naujus įgūdžius, nuovoką, kaip reikia veikti viešųjų ryšių akivaizdoje, kuri gebėtų atpažinti medijų kontekstus, juos įvardyti ir analizuoti, ir nesiduoti sukompromituojama. Daugeliui autorių labai trūksta geros kritikos sukuriamo idėjų konteksto.

V. K. Tai ne tik jauniausiųjų problema. Bendro kultūrinio konteksto, jei ne pasaulinio, tai bent europinio, apskritai stinga mūsų literatūrai. Pas mus susikūrė keistas kritikos modelis: A. Marčėnas kritikuoja S. Parulskį, S. Parulskis kritikuoja A. Marčėną…

V. R. Ir abu rašo bendrus eilėraščius.

V. K. Taip, rašo bendrus eilėraščius ir daugiau nieko neįsileidžia. Bet kokia pastaba iš pašalės tuojau nubraukiama, nes ji – ne to konteksto. Tokias laikysenas jau perima ir kiti.

J. S. Bet kad tų pastabų iš šalies apskritai neatsiranda. Mes neturime autoritetų, kurie tą darytų. Kritikus irgi reikia ugdyti. Skirti kokias nors premijas, išrinkti geriausias recenzijas, mokyti jas rašyti magistrantus ir pan. O svarbiausia problema – intelekto stygius. Nebėra asmenybinio intelekto. Čia būtina paminėti A. Nykos-Niliūno dienoraščius, visus tuos tris tomus. Tai labai svarbi aptariamų dešimtmečių knyga. Tai ypatinga vertės kartelė – mąstymo, erudicijos, brandos. Kad ir hermetiškas, bet visgi orientyras.

V. K. Visiškai sutinku. Ir pats tekstas ko vertas.

L. J. Tai žmogus, kuris iš tikrųjų žinojo pasaulinį kontekstą – kaip niekas kitas iš lietuvių. E. Mieželaičio kultūrinis kontekstas buvo butaforinis.

V. K. Todėl paskutiniame tome ir deklaruoja: apsaugok Viešpatie mane nuo viešumos!

V. R. Juolab kad A. Nykos-Niliūno dienoraščiams kuriasi aukštos kokybės dienoraščių aplinka: turiu omenyje ne tik V. Kubiliaus, bet ir M. Römerio dienoraščius – neįtikėtina erudicija, kultūra, įsipareigojimas visuomenei, sykiu ir valstybės bei visuomenės gyvenimo išmanymas, išskleistas remiantis išgyventomis tvirtomis vertybėmis bei principais. Beje, V. Kubiliaus dienoraščiai yra egzistencinės savianalizės pavyzdys, kurio šviesoje daugelis mūsų rašytojų, mokslininkų, kultūros veikėjų prisiminimai pasirodo esantys paviršutiniški manipuliaciniai apgaulės ir saviapgaulės tekstai.

L. J. Kaip jau sakė Regimantas, senieji autoriai dabar yra savo ankstesnių kūrinių šešėliai, gal išskyrus V. Bubnio vieną kitą knygą. Bet įdomu štai kas: ankstesnei kartai buvo svarbus kaimo ėjimas į miestą (B. Radzevičius ir kiti), kurį vėlesnės kartos autoriai pamiršo. Tačiau dabar ta kaimo ir miesto priešprieša vėl atgimsta, tik jau su pasikeitusiais vertės ženklais, pavyzdžiui, R. Šerelytės kūryboje. Anksčiau kaimas buvo beveik kaip prarastas rojus, o dabar jis suvokiamas kaip degradavęs. Manau, tai irgi svarbi vertybių slinktis.

J. S. Tai jau visai kitos kartos kaimas, tai sovietinio, kolūkinio kaimo atmintis, jame nėra ką idealizuoti, nebent pionierišką vaikystę. Tai jau ne M. Martinaičio kaimas.

V. R. Viena ankstesnės kartos autorių ypatybė: jie, sakykim, kaip B. Radzevičius, turėjo užmojį, jie išaugindavo galingą idėją ir ją įkūnydavo. Kaimas jam organiškai įsikomponavo į tą jo fenomenologinį sąmonės pulsavimo projektą, jis nebuvo kokia savitikslė vertybė. Tad ateityje daugės urbanistinės prozos, kurioje bus išsakoma ir patirtis, sukaupta gyvenant didžiuosiuose Europos miestuose, tikiuosi, rutuliosis tendencija, kurią sieju su K. Sabaliauskaitės ir V. Martinkaus romanais. Tiesa, tokio pobūdžio kūryba reikalauja didelio parengiamojo darbo ir gerai išlavintos istorinės vaizduotės. Nuo sovietmečio niekaip neatsiplėšime, juolab kad H. Kunčius jo neleis užmiršti, vis labiau bus jaučiamas būtinumas apmąstyti nepriklausomos valstybės kūrimo patirtį ir savijautą, pabandyti kūriniais atsakyti į klausimą, kodėl sukūrėme tokią politinę korupcinę sistemą, kuri tautos, visuomenės ir valstybės atžvilgiu ima elgtis kaip svetima okupacinė jėga. Tad turėtų daugėti socialinės prozos.

R. T. Taigi mums, mūsų literatūrai reikia asmenybių, intelekto ir platesnių kontekstų. O stiprias asmenybes formuoja gera literatūra. Gyvenimas ir kūryba sukasi ratu.

Parengė Regimantas Tamošaitis

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.3 (kovas)
Šaltinis čia