Maironio lietuvių literatūros muziejus, saugantis Jono Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinį bei kūrybinį palikimą, puoselėjantis Kauno Rotušės aikštėje esančius rūmus ir autentiškai atkurtą butą, šiemet mini 125-erius metus, kai dienos šviesą išvydo poeto pirmasis eilėraščių knygos „Pavasario balsai“ leidimas. Na, o spalio 21 d. – paties Maironio gimtadienis, tad šis „Muziejaus trečiadienis“ – ir kvietimas į prelato rūmus, ir pasidžiaugimas jubiliejiniu leidiniu. Bet apie viską iš eilės…
Prelato, lietuvių literatūros klasiko Maironio vardas pirmiausiai daugeliui siejasi su meile tėvynei, pagarba, tikėjimu, atsidavimu kilnioms idėjoms, amžinųjų vertybių puoselėjimu. Muziejininkams ši asmenybė dar yra neatsiejama ir nuo tokių žmogaus charakterio bruožų kaip begalinis kruopštumas, darbštumas, tobulybės siekimas. Tyrinėdamas Lietuvos istoriją, žymiausius pasaulinės literatūros kūrinius ar kurdamas savo eiles, dramas, Maironis visuomet įdėdavo daug pastangų ir jausmų, jautė poreikį paaiškinti, ką, kodėl ir kaip rašo, bei visada norėjo būti teisingai suprastas.
„Pavasario balsai“ – vienintelė Jono Mačiulio-Maironio eilėraščių knyga, kurią jis koregavo ir pildė visą gyvenimą. Kiekvienas Maironio leistas „Pavasario balsų“ leidimas – tarsi atskira istorija, atskleidžianti ypatingus poeto gyvenimo tarpsnius.
Pirmasis leidimas pasirodė 1895 m. Tilžėje, kiti – 1905 m. Peterburge, 1913 m. Kaune ir 1920 m. vėl Tilžėje. Kiek vėliau, rengdamas savo „Raštus“, Maironis iš naujo peržiūrėjo visą poeziją ir 1926 m. paruošė rankraštinę knygą „Lyrika“. Tai paskutinė poeto valia, testamentinė redakcija, išleista 1927 m. Kaune „Raštų“ I tome. 241 rankraštinis lapelis 2009 m. buvo įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.
Pirmoji „Pavasario balsų“ knygelė pasirodė nedidelė, 78 puslapių, žalsvos spalvos, išleista autoriaus lėšomis, gabenta knygnešių, slapta skaityta Spaudos draudimo laikotarpiu. Ji dienos šviesą išvydo, kai Maironiui ėjo 33-eji. Knygelėje publikuoti 44 eilėraščiai ir libretas „Kur išganymas?“
Kitas „Pavasario balsų“ leidimas išėjo po 10-mečio, buvo papildytas 13 naujų eilėraščių ir išleistas Peterburge Lietuvių laikraščio lėšomis. Laikraščio leidėjas – artimas Maironio bičiulis Antanas Smilga. Su juo poetas artimai bičiuliavosi nemažai metų, pakrikštijo ir Smilgų šeimos vaikus.
1913 m. „Pavasario balsų“ leidimas, kuriame buvo išspausdintos 3 poeto fotografijos, o viršelis sukurtas dailininko Antano Žmuidzinavičiaus, pasiekė skaitytojus, kai poetui buvo 51-eri ir jis minėjo kūrybinio darbo 25-metį. Spaudoje visur buvo akcentuojama, kad 1888-aisiais Jonas Mačiulis pradėjo savo literatūrinį kelią, viešai svarstyta, kaip deramai pasveikinti Maironį. Išėjo atskiri „Draugijos“, „Ateities“ numeriai, apie Maironį straipsnius parengė Sofija Kymantaitė, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir kiti.
Eilėraščių rinkinį „Pavasario balsai“ lydi ir šiokia tokia mįslė. 1919-aisiais Juozas Tumas-Vaižgantas straipsnyje „Mūsų bendradarbiai“, publikuotame laikraštyje Nepriklausomoji Lietuva (Nr. 44), teigė: „J. M. – ypačiai lyrikų meistras. Tame mene dar niekas lietuvių „Maironies“ nepralenkė. Lyrikų rinkinys, „Pavasario Balsų“ vardu, jau keturis kartus buvo išspausdintas“. Tačiau iki 1920 m. yra žinomi tik trys „Pavasario balsų“ leidimai, kurių antraštiniuose puslapiuose nurodyta – pirmasis išleistas Tilžėje (1895), trečiasis – Peterburge (1905), ketvirtasis – Kaune (1913). Minėtame Vaižganto straipsnyje rašoma, kad antrasis „Pavasario balsų“ leidimas galėjo būti išspausdintas „užsieniuose“.
Bene daugiausiai šurmulio sukėlė 1920 m. „Pavasario balsų“ leidimas, kuriame buvo publikuotos įvairios fotografijos iš poeto albumų, o viršelį ir iliustracijas sukūrė dailininkas Kazys Šimonis. Net 1925 m. vis dar buvo kalbama apie šiuos „Pavasario balsus“, kurių 8000 egzempliorių buvo greitai parduoti. Poetas leidinyje Baras rašė: „Būtų irgi per daug naivu iš kritikų pusės intarti, kad atspausdintieji atvaizdai yra Beatričių atvaizdai. Negi galima manyti, kad kunigas net taip viešai ir tokioj šviesoj afišuotųs? <…> Kuo būdu tie atvaizdai pateko mano eilių rinkinin, palieku kritikų spėliojimams, jei dar panorės mano vardą pavalkioti. <…> Habent libri sua fata.“ Šiame leidime tilpo 110 eilėraščių, 32 nauji. Maironis rašo, kad už pirmuosius penktojo leidimo parduotus 5000 egz. jis gavo 29 dolerius. Tikėtina, kad vis dėlto su Maironio žinia buvo išleistas toks iliustruotas poezijos rinkinys. Galbūt poetą tokiam puošniam knygos leidimui įkvėpė jo vertingoje bibliotekoje saugomi panašiai iliustruoti 1904 m. Peterburge išspausdinti Bairono „Raštai“.
Faktą, kad Maironis visuomet kruopščiai rūpinosi savo knygų leidyba, patvirtina „Raidės“ spaustuvės darbuotojo Pranciškaus Stikliaus prisiminimai. Jis užfiksavo, kad 1927 m. „Maironis pats atėjo į spaustuvę, susitarė dėl savo „Raštų“ spausdinimo, išsirinko popierių, nustatė knygų formatą, taip pat nurodė, kur siųsti korektūras.“ Teigiama, kad poetas pasirinko rašomąjį popierių, kuris yra kietas ir knygoms nenaudojamas, bet patvarus, ilgiau išsilaikantis.
Šiemet, minint „Pavasario balsų“ jubiliejų, Maironio lietuvių literatūros muziejus tiesiog negalėjo poeto eilėraščių gerbėjams neparengti ypatingo leidinio. Kaip ir Maironis detalėms – viršelio faktūrai, popieriui, formatui – skyrėme nemažai dėmesio. Stengėmės, kad šie „Pavasario balsai“ būtų knyga, kurios nesinorėtų paleisti iš rankų. Šiame leidime eilėraščiai publikuojami tokia pačia tvarka, kaip juos sudėliojo pats poetas, rengdamas savo „Raštus“. Pabaigoje pateikti ir kūriniai, neįėję į „Lyriką“, tačiau daugeliui tikrai puikiai žinomi ir vertinami. Už iš dalies finansuotą „Pavasario balsų“ leidimą dėkojame Lietuvos kultūros tarybai.
Naujausius Maironio „Pavasario balsus“ galite rasti Maironio lietuvių literatūros muziejaus kasoje arba užsisakyti juos muziejaus svetainėje, o spalio 21 d. poeto buto Didžiojoje svetainėje visus kviečiame paminėti Jono Mačiulio-Maironio 158-ąjį gimtadienį. Kalbėsimės ne tik apie poeto kūrybą, bet ir klausysimės aktoriaus, dainų autoriaus ir atlikėjo Mindaugo Ancevičiaus atliekamos programos, kurioje klasikiniai, monumentalūs Maironio tekstai darniai pinsis su neįprasto ir dar labai jauno muzikos instrumento hango garsais.
