Tapusi azartiška lietuve

Prof. Violetą Kelertienę kalbina Astrida Petraitytė
Užsienio lietuviams teikiamą mokslo permiją už tarptautinio lygio pasiekimus ir bendradarbiavimą su Lietuva šiemet pelnė keturi mokslininkai. Ypač džiugu greta tiksliųjų mokslų atstovų (informacijos specialisto Algirdo Avižienio, chemiko Viktoro Algirdo Sniečkaus, biologės Irutės Meškienės) sveikinti plunksnos draugijai gerai pažįstamą literatūrologę prof. Violetą Kelertienę. Ilgus metus vadovavusi Ilinojaus universiteto (Čikaga) Lituanistikos katedrai, ji dabar profesoriauja Viskonsino universiteto Skandinavistikos departamente. Profesorė reiškiasi ir kaip mokslininkė (kelių knygų, gausybės straipsnių autorė), ir kaip lituanistinės veiklos organizatorė, vadovė.

Prof. VIOLETA KELERTIENĖ, VDU kvietimu šiuo metu viešinti Lietuvoje, mielai sutiko atsakyti į ASTRIDOS PETRAITYTĖS klausimus.

Džiaugiamės, kad esate įvertinta, pažymėta… Kokie Jūsų jausmai, gal apdovanojimas „uždelstas“?

Gauti apdovanojimą visada malonu, ar jis anksčiau, ar vėliau suteikiamas… Jaučiuosi pagerbta, esu dėkinga, kad atkreiptas dėmesys į mano darbus.

Iki 2008-ųjų dirbau Lituanistikos katedroje Čikagoje. Tik antrą vasarą esu laisvesnė – nors ir dabar atsiranda įvairių darbų, projektų. Lituanistikos katedroje esu turėjusi iš viso 47 žmones iš Lietuvos –­­ nuo magistrantų, disertacijas rašančių doktorantų iki profesorių (katedra nerengė bakalaurų). Jie klausėsi paskaitų, naudojosi biblioteka… Parodėme jiems, kas daroma užsienyje, suteikėme galimybę susipažinti su naujausia moksline medžiaga. Tai ir laikau savo įnašu į Lietuvos literatūrologijos atsinaujinimą.

Pernai premiją gavo Giedrius Subačius; antri metai jis yra šios katedros vedėjas. Aš jai vadovavau gana ilgai – dvylika, gal ir daugiau metų.

Darbuojatės netgi Skandinavistikos padalinyje. Kas lėmė pokyčius Jūsų karjeroje?

Jame yra Baltų katedra, čia esu vizituojanti profesorė (Lietuvoje turbūt nėra tokių pareigų). Aš nedėstau, šiuo metu tik verčiu Žemaitę, jos apsakymus ir autobiografiją į anglų kalbą. Universitetas žada knygą išleisti. Smagu dirbti, kai žinai, jog leidėjo nereikės ieškoti.

Neapsiribojate vien akademiniu darbu. 1997-aisiais iš Vytauto Kavolio perėmėte (kartu su R. Šilbajoriu) „Metmenų“ redagavimą, regis, aktyviai dalyvaujate ir visuomeninėje lietuviškoje veikloje… Ar jaučiate vykdanti tam tikrą emigranto „kultūrinę misiją“?

Su šeimininkais, pas kuriuos dabar Vilniuje ir svečiuojuosi, savo bičiuliais –­ Emilija ir Romu Sakadolskiais, dar kai kuriais – Amerikoje vedėme intensyvius lituanistikos seminarus: dviem savaitėms užsidarydavom su studentais vienuolyne, dėstydavom vien lietuvių kalbą, lietuvių literatūrą, kultūrą, istoriją, politiką… Mus visus vienijo šis pasinėrimas į „lietuvišką“ darbą. Amerikoje tai beveik neįmanoma, bet mums pavyko, mūsų svajonės išsipildė. Romas tuomet buvo „Amerikos balso“ Lietuvių tarnybos direktorius, o man net 25 metus teko dėstyti lituanistiką amerikietiškame universitete.

„Metmenis“ redaguoti ėmiausi, nes žmonės manimi pasitikėjo, išrinko. Bet mūsų gretos staigiai ir neišvengiamai blėso – tai ypač pasijautė tuomet, kai dar nebuvo naujosios atvykėlių iš Lietuvos bangos. (Ir dabar naujieji atvykėliai labiau rūpinasi duona nei kultūra, bet aš tikiu, kad ateis laikas, kai ši jiems parūps.) Tad „Metmenis“ uždarėme, paskutiniu metu daugiausia rašė žmonės iš Lietuvos, nebuvo prasmės nei Amerikoje šį žurnalą leisti, nei perkelti čia – kultūrinių leidinių pakanka.

Dešimt metų redaguoju žurnalą „Lituanus“, einantį anglų kalba. Nelikus „Metmenų“, galėjau labiau susitelkti šiam darbui. „Lituanus“ eina nuo 1953 metų, atlieka rimtą kultūrinę misiją. Buvo įvairių redaktorių, o paskutinį dešimtmetį mes su Gražina Slavėniene (ji mano pavaduotoja) stengiamės jį padaryti moksliškesnį, aktualesnį.

Esate aktyvi „Santaros-Šviesos“ narė?..

„Santara-Šviesa“ – organizacija, neturinti nei griežtos struktūros, nei administracijos. Kas nori, gali dalyvauti ir gali vadovauti. Mano didžiausias įnašas į JAV „Santarą“ tas, kad kartu su Liūtu Mockūnu ėmėme kviestis į svečius Lietuvos kultūrininkus. 1984 ar 1985 metais iš Vilniaus atvyko pirmieji keturi menininkai: aktorius Laimonas Noreika, prozininkas Vytautas Martinkus, poetas Marcelijus Martinaitis ir kritikas Algimantas Bučys. Nuo to laiko kasmet ką nors pakviečiam, nors dabar išgalim pakviesti tik vieną žmogų. Amerikos „Santaros“ dvasia kiek kitokia nei jos atšakos Lietuvoje: Čikagoje į suvažiavimą susirenka ne vien mokslininkai – ateina miesto ir priemiesčių lietuviai, besidomintys kultūra. Deja, jaunimo nedaug, ir nežinia, kiek dar išsilaikysime. Pastaraisiais metais dar įsijungdavo universiteto Lituanistikos katedros magistrantai ir doktorantai, bet doktorantūros studijos dabar uždarytos, jaunimo iš Lietuvos nebeturėsime. Susidomėjimas silpsta, atvažiuoja dabar 60–80 žmonių…

Lietuvybei turbūt apsisprendėte ne brandžiame amžiuje… Išvažiavote iš Lietuvos visai maža ir štai puikiai kalbate lietuviškai –­ matyt, iš šeimos daug ką atsinešėte?..

Iš šeimos daug ką atsinešiau. Mano tėvelis Petras Jaunius buvo knygius, kaip jį čia Lietuvoje gražiai pavadino. (P. Jau­nius –­ sutrumpinta Januševičiaus pavardė – po ilgų emigracijos Kanadoje metų 2000-aisiais grįžo į Lietuvą, š. m. gegužę Vilniuje mirė; pasižymėjo kaip kultūros – ypač Lietuvos reformacijos tyrimų bei sklaidos – mecenatas – A. P.) Mūsų namuose Toronte knygos buvo skaitomos, kolekcionuojamos, spausdinamos (įkurta leidyklėlė „Baltija“, išspausdinusi B. Pūkelevičiūtės „Metūges“, perleidusi I. Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimą“ ir kt.), pakuojamos… Tėvas buvo ir Čikagos leidyklų knygų platintojas. Pati skaičiau viską, kas tik patekdavo į rankas. Mama, kai aptingdavau, gąsdindavo, kad tapsiu kaip Žemaitės Marcė… Moterys rašytojos domino nuo jaunumės – ir Žemaitė, bet dar labiau –­ Šatrijos Ragana.

Apskritai neturiu jokių hobių, jokių kitų talentų – kiek jo turiu, jis visas nukreiptas į literatūrą. Dabar, būdama laisvesnė, net ir norėčiau turėti kokį hobį, nevarginantį silpstančių akių…

Įtaką darė šeštadieninės mokyklos, skautų organizacija, kuriai priklausiau. Išeivių gyvenimas buvo gana aktyvus – ir Toronte, kur užaugau, ir vėliau Čikagoje. Dabar gyvenu Sietle, ten taip pat yra 400 lietuvių šeimų; gana aktyvus ir šios mažos bendruomenės gyvenimas. Kaip tik šiandien gavau elektroninį laišką, kad Sietlo lietuviai rengia šviesaus atminimo Gintauto Abariaus minėjimą, renka pinigus šeimai, nes gydymas reikalavo didelių išlaidų.

Aktyvus Sietle ir lietuvių kultūrinis gyvenimas – tai Vilniaus kvartetas koncertuoja, tai vietiniai kultūros žmonės ką nors organizuoja… Turime Knygų saloną, kur kas mėnesį susirenkame, skaitome dažniausiai lietuvių autorius. Tai lyg ir čia įprastas Knygų klubas, bet pagal prancūzišką tradiciją vadiname „salonu“ –­ juk renkamės vienos kurios šeimos namuose.

O „brandžiame amžiuje“, gal kokių dvidešimties, buvau nusivylusi lietuviais. Kokį dešimtmetį nedalyvavau jokioje veikloje, nesidomėjau. Paskui – studijuodama magistrantūroje – pamažu grįžau ir į lietuvybę. Kadangi po anglistikos studijų gilinausi į lyginamąją literatūrą, lietuvių kalbos mokėjimas, galimybė versti iš lietuvių kalbos labai pravertė. Taip vėl tapau „azartiška lietuve“. Bet Amerikoje geriau jaučiausi nei Kanadoje – tiek tarp lietuvių, tiek tarp angliakalbių. Amerikiečiai labiau domisi kitomis kultūromis, nėra snobai.

VDU skaitysite kursą apie Ričardą Gavelį – ar jį profesionalės akimis ir regite kaip ryškiausią dabartinės lietuvių literatūros „žvaigždę“?

Labai vertinu Gavelį, bet vertinu ir Žemaitę – tai ir yra mano interesų skalė šiuo metu. Ričardas Gavelis, mano nuomone, yra ryškiausias ir geriausias sovietinio ir posovietinio laikotarpio rašytojas. Niekas kitas nėra taip išnagrinėjęs, ką 50 metų bolševizmo, sovietizacijos, rusifikacijos padarė mūsų žmonėms, niekas taip neužčiuopė kolonizacijos padarinių. Svarbiausia jo knyga – „Vilniaus pokeris“, nors kitos irgi geros. Tai genialus kūrinys, prieš porą metų jis išverstas į anglų kalbą. Manau, ateityje Gavelio reputacija tik stiprės. Jis Lietuvoje per mažai buvo įvertintas. Žmonės dar nenori girdėti jo įžvalgų apie sovietinę ideologizaciją, mentalitetą – per šviežia, per skaudu.

Keliskart esu su Gaveliu susitikusi, šiek tiek pažinojau – manau, niekas jo gerai nepažinojo. Pati norėjau išversti jo knygą, tik dirbdama katedroje neturėjau tam laiko – kiekvieną semestrą reikėjo parengti naują kursą. „Vilniaus pokerį“ išvertė mūsų magistrantė iš „dipukų“ šeimos Elisabeth Novickas. Ir aš prie to esu prikišusi nagus.

Kuriuos vardus dar įrašytumėte greta Gavelio?

Mano laikotarpis yra sovietinė lietuvių literatūra, nagrinėjimo kampas –­ rašytojų mėginimai apeiti cenzūrą. Tuo metu buvau ir aktyviausia skaitytoja – skaičiau viską, ką gaudavau. O gaudavau visas knygas, kurių norėdavau, kadangi su Vilniaus universitetu turėjau mainų sutartį: aš jiems knygas ir žurnalus siųsdavau iš Amerikos, jie man – lietuviškas knygas, kurias užsisakydavau iš „Vagos“ katalogo.

Mano specialybė – romanai; poezija visai nepatenka į mano akiratį. Labai vertinu Vytautą Martinkų, Ramūną Klimą, Saulių Tomą Kondrotą, Vandą Juknaitę… Visą laiką domėjausi moterų kūryba. Viena pirmųjų mums visiems padariusi didelį įspūdį buvo Vidmantė Jasukaitytė ir jos „Stebuklinga patvorių žolė“. Kitos jos knygos ne tokio savito stiliaus, ne tokios stulbinančios.

O Jurgą Ivanauskaitę priskirtumėt prie reikšmingųjų mūsų literatūros vardų?

Jurgą pažinojau, labai mėgau. Manau, ją reikia priskirti prie ieškančiųjų savo vietos. Nesu skaičiusi jos kelionių knygų, įtariu, kad tai – o ne romanai –­ yra didžiausi jos pasiekimai. Romanai mane dažnai nuvilia. Jurgai ne visai pavyksta pasakyti tai, ką norėta; ji turi vaizduotę ir dar daug ką, bet neturi puikaus stiliaus. Dažnai, autoriui mirus, ne tiek vertinama jo kūryba, kiek gailimasi dėl netekties. Nemanau, kad literatūrinė Jurgos reputacija ateityje kils, ji turbūt mažės (priešingai Gaveliui), nemanau, kad po dvidešimties metų jos romanai bus dėstomi universitetuose.

Kaip apibūdintumėte bendrąsias šiandieninės lietuvių ir pasaulio literatūros tendencijas? Turėjome eseistikos šuorą…

Ir dabar eseistika niekur nedingusi. Visur pasaulyje tai madinga – ne tiek esė žanras, kiek memuaristika. Žmones dabar mažiau domina fikcija. Nors, manau, memuarai, autobiografijos, eseistika taip pat yra grožinė literatūra –­ viskas yra kūryba. Skaitytojai labai klysta, pavyzdžiui, vertindami Giedros Radvilavičiūtės eseistiką kaip rašymą „apie save“. O seniai žinoma, kad memuarų, autobiografijų rašytojai „pagražina“ save – ypač lietuviai; jų knygose nėra tikro atvirumo, kai viskas – su tamsesniais gyvenimo šešėliais – apie save pasakoma. Vieninteliai prancūzai tai išdrįsta.

O iš pasaulinės literatūros – kokie autoriai darė įtaką?

Labai daug esu skaičiusi anglų ir prancūzų literatūros. Kai ėjau į lyginamosios literatūros magistrantūrą, džiaugiausi galėsianti skaityti įvairesnes knygas, ne vien anglų autorius. Susidūriau su Lotynų Amerikos, Afrikos, kinų, japonų literatūra, nors nebuvo galimybės į ją įsigilinti.

Didžiausią įtaką man darė modernistai ir postmodernistai – nuo Jameso Joyse’o ir Virginijos Woolf iki dabartinių rašytojų.

Kokie Jūsų profesiniai rūpesčiai, lūkesčiai, planai šiuo metu?

Knieti parašyti knygą apie Gavelio kūrybą anglų kalba. Kadangi vienas jo romanas bei keletas novelių jau išversta, galima remtis, pateikti citatų. Jaučiuosi jam skolinga – vien dėl to, kad labai gerbiau jo gebėjimą taip atvirai atkurti visą sistemos neteisybę, psichologines kolizijas.

Projektų netrūksta. Gal ir aš susigundysiu memuarus rašyti…

Šaltinis čia