Jūratė Baranova. Kito kitybė kaip iššūkis mano laisvei

Yra galimi keli įvairūs aš ir kito santykio aptarimo aspektai. Kitas gali būti traktuojamas sociologiškai kaip subjektas, atsiduriantis už mano grupės ar postuluojamos normos ribų: kaip svetimšalis, kitos grupės, kitos planetos, kitos lytinės ar politinės orientacijos ženklas. Čia bus kalbama siauriau – tik apie mano kaip sau tapataus subjekto, Edmundo Husserlio žodžiais tariant, medituojančiojo aš (solus ipse) ir kito, kaip kito tokio paties kaip aš (alter ego), santykį, susiklosčiusį fenomenologiniame ir šiek tiek postmoderniame žvilgsnyje į filosofiją ir literatūrą.

Skaityti toliau: Jūratė Baranova. Kito kitybė kaip iššūkis mano laisvei

Darius Kuolys. „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žmogus“

„Ulro žemėje“ Czesławas Miłoszas cituoja Oskarą Milašių: „Mąstyti pirmiausia reiškia įvietinti ir palyginti (…), mąstyti reiškia pačioje pradžioje surasti sau vietą išorinių daiktų atžvilgiu, pirmiau fizinę vietą, paskui ir moralinę laikyseną. (…) Pati vieta – būties apibrėžimas“ („Les Arcanes“)1. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Cz. Miłoszui buvo ta – duotoji, pasirinktoji, susikurtoji – vieta, iš kurios jis žvelgė ir mąstė, kuria grindė savo moralinę laikyseną, kuria stengėsi apibrėžti savo gyvenimą.
Skaityti toliau: Darius Kuolys. „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žmogus“

„Milošo kelio“ pradžia

Minint 100-ąsias Česlovo Milošo gimimo metines, šio Vilniaus (Stepono Batoro) universiteto auklėtinio, Nobelio premijos laureato atminimui M. K. Sarbievijaus kieme birželio 26-ąją atidengta paminklinė lenta (autorius – skulptorius Arvydas Ališanka). Lentą atidengė Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir VU rektorius akademikas Benediktas Juodka.
milosas4-399x336 Skaityti toliau: „Milošo kelio“ pradžia

Viktorija Daujotytė. Kas būtų žmonija be žmonių. Česlovo Milošo 100-mečiui

„Ir žiūriu į plaukiančią minią, – / Ir ieškau žmogaus žmonėse“ – šis Vinco Mykolaičio-Putino „Parafrazių“, parašytų 1957-aisiais, vaizdas-mintis pirmiausia iškilo mąstant apie Czesławą Miłoszą jo šimtmečio akivaizdoje, apie autoritetus, kurių šiandien pasigendame. Po Antrojo pasaulinio karo, sunkių jo padarinių Lietuvai ir Rytų Europai, po stingdančių pokario situacijų, kūrybą vertusių mechaniniu, klišiniu rašymu, Putinas bando keltis, ieško „žmogaus žmonėse“. Išsprūsta iš ideologinių varžtų. Vėlyvąja kūryba pasiekia dar vieną savo viršūnę.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Kas būtų žmonija be žmonių. Česlovo Milošo 100-mečiui

Daiva Vyčinienė. Apie vidinės gelmės paieškas sutartinėse

2010 metų pabaigoje šalia kryždirbystės ir kryžių simbolikos Lietuvoje bei Dainų ir šokių švenčių tradicijos Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, mūsų kultūros paveldo dalis – sutartinės – buvo įtrauktos į UNESCO reprezentatyvaus žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Tai žinia ne tik pasauliui, bet ir mums patiems: sutartinės – unikalus lietuvių tradicinės muzikos fenomenas.
Tačiau ką mes patys žinome apie sutartines, jų išskirtinumą, prasmę tradicinės bendruomenės ir žmogaus gyvenime, sutartinių paveldą bei naujas tradicijas, gimstančias čia ir dabar? Artėjančio folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“ proga apie tai kalbiname etnomuzikologę, sutartinių giedotojų grupės „Trys keturiose“ vadovę, kuri buvo ir viena iš sutartinių nominacinės bylos UNESCO rengėjų, Daivą Vyčinienę.

Skaityti toliau: Daiva Vyčinienė. Apie vidinės gelmės paieškas sutartinėse

In memoriam. Suvis grįžusi į savo Perloją (Petronėlė Česnulevičiūtė)

P.ČGegužės 11 d. atsisveikinome su Petronėle Česnulevičiūte (1925–2011) –­ daugiabriaune kultūros asmenybe, literatūros, teatro tyrinėtoja, docente, pedagoge. Perlojos, savo gimtojo krašto, Garbės pilietė. Kilusi iš stiprios, ambicingos dzūkų genties, paveldėjusi tvirtas šeimos tradicijas, joms sąmoningai įsipareigojusi.
Skaityti toliau: In memoriam. Suvis grįžusi į savo Perloją (Petronėlė Česnulevičiūtė)

Regina Koženiauskienė. J. Basanavičius: „Toks dabar išsiilgimas rašyto žodžio prigimtoje kalboje!“

„Tuomi žygiù Lietuva priklausė Maskolijai. Maskoliai įtaisė lietuviams geležinius pančius ant rankų ir kojų, o jų liežuvius surakino retėžiais, ir da taip išmisliai, idant negalėtų kalbėti lietuviškai…“ – spaudos draudimo laikais rašė V. Kudirka. Šitaip grandinėmis surakinta, nuskriausta mūsų gimtoji kalba negalėjo augti, buvo nustojusi visko, likusi tik vargšė nebylė kampininkė atimtuose nebe savo pačios namuose.
Skaityti toliau: Regina Koženiauskienė. J. Basanavičius: „Toks dabar išsiilgimas rašyto žodžio prigimtoje kalboje!“

Viktorija Daujotytė. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir literatūra

Kitos erdvės problema

Būtinoji paantraštė, gal bent iš dalies aiškinanti mintį, kad didelio kūrėjo lemties metafizika ima skleistis ne nuo gimimo, o nuo mirties. M. K. Čiurlionio lemtis vis dar skleidžiasi.
Pranešimo tema paprasta, bet vis dar neišsemiama, nors žinome, kiek jau semta, kiek darbų parašyta, kiek tyrimų atlikta. Kalbėta ir apie Kazį Bradūną, ir apie Salomėją Nėrį, ir apie Janiną Degutytę. Mąstyta ir apie Čiurlionio poveikį lietuvių literatūrai, XX a. pradžiai, modernėjimui. Atrodo, kad esminiai literatūriniai didžiojo menininko atgarsiai suregistruoti. Bet kartu atrodo, kad esame tuščioje vietoje. Čiurlionio fenomenas viską sugeria, o sugerdamas šviesą naujai išspinduliuoja. Vis kitaip nušvisdamas, jis pritraukia ir naujų žvilgsnių, atveria kitų perspektyvų. Kitos erdvės problema yra ir kita perspektyva. Atrodo, kad tik žvelgiant iš šios perspektyvos galima geriau suvokti, kodėl jo palikimas yra toks gilus, tiek daug aprėpiantis.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir literatūra