Marijus Šidlauskas. Kairiarankio kentauro pėdomis

Salomėja Nėris paliko pėdas smėly, Kazys Bradūnas – pėdas arimuose, o Sigitas Geda paliko tiesiog pėdas. Atrodytų, jos po truputį vėsta, bet vos tik pradedi jomis eiti, vėl darosi karšta. Eita kentauro. Teatleis man „kairiarankių dinastijos palikuonis Sigitas Geda“, kaip jis pavadino save „Žalio gintaro vėriniuose“, už šią ne visai žmogišką (arklišką, tataigi) paralelę. Ir ne visai tikslią – juk S. Geda pirmapradiškai yra vandenžmogis, o kentauras sengraikiams – miškų ir kalnų demonas. Manykime, kad šiuo atveju svarbiau dvilypis pasaulio regėjimas, dvipolė estetika, įžūliai kergianti priešybes ir nederamybes, ir nenuspėjama etika, veikianti čia švento nusižeminimo, čia pragariško įsiūčio režimu, t. y. giluminė kentauriška prigimtis, kurią S. Geda geriausiai įkūnijo savo Strazdu – puse paukščio, puse žmogaus. Principinį šio paukštžmogio pirmapradiškumą patvirtina ir kūrybos chronologija, nes poema „Strazdas“ (publikuota 1967 m.) parašyta dar prieš metais anksčiau išėjusias „Pėdas“. Todėl tebūnie toks gediškas, keistokas kentauras, kairiarankis, kaip ir dera visiems dešinės tvarkai ir komandoms nepaklūstantiems neramuoliams.
Skaityti toliau: Marijus Šidlauskas. Kairiarankio kentauro pėdomis

Audrius Musteikis. Aldonas Pupkis: į viską – kalbininko akimis

Legendinis, beveik mitologinis kalbininkas Aldonas Pupkis šiandien nebe toks kategoriškas, tačiau neslepia, kad kalbinis nemokšiškumas, kaip ir anksčiau, jį varo į pasiutimą. Sovietmečiu Aldonas Pupkis buvo tas garsus, ryškus, išskirtinis balsas, nuolat raginantis gerbti savo kalbą ir rūpintis jos likimu bei taisyklingumu. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, kalbininkams irgi nestigo darbų.
Skaityti toliau: Audrius Musteikis. Aldonas Pupkis: į viską – kalbininko akimis

Laima Bučienė. Kai kurie lietuvių kalbos sintaksės ir skyrybos mokymo aspektai

Doc. Laimos Bučienės įvadinis pranešimas, perskaitytas Meilės Lukšienės 100-osioms gimimo metinėms skirtame seminare „Dabarties iššūkiai mokyklinei lituanistikai“.
Asociacija „Lituanistų sambūris“.
Ugdymo plėtotės centras.
Vilniaus universitetas.

Vaizdo įrašą parengė  Daiva Liubamirskaitė.

Viktorija Daujotytė. Marcelijus Martinaitis – lituanistams svarbios tradicijos pabaiga?

Prof. habil. dr. Viktorijos Daujotytės pranešimas „Marcelijus Martinaitis — lituanistams svarbios tradicijos pabaiga?“, perskaitytas Meilės Lukšienės 100-osioms gimimo metinėms skirtame seminare „Dabarties iššūkiai mokyklinei lituanistikai“.
Asociacija „Lituanistų sambūris“.
Ugdymo plėtotės centras.
Vilniaus universitetas.

Raminta Gamziukaitė. Kurtuazinė Rainerio Marijos Rilke’s vienatvė

Rilke, gimęs nerealybėje, gyvenimą baigė legendoje.   Claire Gol

Kiekvienas skaitytojas, o juo labiau gerbėjas, turi susikūręs savąjį Rainerį Mariją Rilke’ę. Ko verti vien jo lyrinių ciklų pavadinimai – „Duino elegijos“, „Sonetai Orfėjui“! Juose tarsi užkoduota paslaptis, o gal iš tikrųjų ji ten slypi ir ne taip jau lengvai atsiveria skaitančiajam. Versti Rilke’ę, analizuoti Rilke’ę – pavojingas užsiėmimas, nes šis poetas tiesiog skamba lyg muzika ir gali sutilpti vienoje strofoje, net eilutėje, kad ir tokioje: „wenn seine Seele Sehnsucht sang.“ Šių ir panašių sąskambių perteikti kita kalba neįmanoma ir greičiausiai nereikia, nes tai nebebus Rilke. Jo neidealizuoju ir nedemonizuoju, bet niekada nedrįsčiau analizuoti.
Skaityti toliau: Raminta Gamziukaitė. Kurtuazinė Rainerio Marijos Rilke’s vienatvė