Netektis. Poetas Justinas Marcinkevičius

Eidamas 81-uosius metus, mirė poetas, dramaturgas, vertėjas, visuomenės veikėjas Justinas Marcinkevičius.
Just. Marcinkevičius buvo vienas iš populiariausių 20 amžiaus pabaigos – 21 amžiaus pradžios poetų Lietuvoje. Moralinį autoritetą daugelio lietuvių akyse jis užsitarnavo dėl aktyvaus dalyvavimo Sąjūdžio veikloje ir atkuriant Lietuvos nepriklausomybę.
Just.MDaugiatūkstantiniuose mitinguose įkvepiančias kalbas sakęs ir eilėraščius skaitęs Just. Marcinkevičius iš politikos netrukus pasitraukė, tačiau autoritetu išliko iki pat mirties.
Skaityti toliau: Netektis. Poetas Justinas Marcinkevičius

Antanas Andrijauskas. Sigito Gedos potencialas, kūrybos procesas ir meninės išraiškos priemonės

Šiame straipsnyje iš Lietuvos kultūros tyrimų instituto spaudai rengiamos knygos „Sigitas Geda: pasaulinės kultūros lietuvinimas“ žymaus poeto, tragiškos egzistencinės pasaulėjautos adepto Sigito Gedos asmenybė ir specifiniai kūrybinės veiklos ypatumai tyrinėjami meninės kūrybos procesų psichologijos požiūriu. Tai neįprasto likimo, klajonių Visatos platybėse, gaivališkos prigimties nuolatos besiblaškantis poetas, kurio kūrybiniame kelyje buvo daug svaigių pakilimų, gilių duburių ir nusivylimų.
Skaityti toliau: Antanas Andrijauskas. Sigito Gedos potencialas, kūrybos procesas ir meninės išraiškos priemonės

Darius Kuolys. Buvo laisva. In memoriam Vanda Zaborskaitė

Buvome juk Nepriklausomos Lietuvos vaikai: taigi subrandinti aukštų idealų, mokyti ištikimybės tiesai, tėvynei ir laisvei, gyvenę didžiaisiais tautos rūpesčiais, nelinkę susitaikyti su prievarta ir melu. Taip apie savąją kartą yra kalbėjusi profesorė Vanda Zaborskaitė. Stipriausieji tos – lietuviškų mokyklų išaugintos, nacių ir sovietų okupacijų blaškytos, tremtos, žudytos, laužytos – kartos žmonės liko nepalūžę, neparklupę. Tokie ir išeina: Vytautas Mačernis, Bronius Krivickas, Mamertas Indriliūnas, Vincentas Sladkevičius, Kazimieras Vasiliauskas… Dabar ir Vanda Zaborskaitė.

Skaityti toliau: Darius Kuolys. Buvo laisva. In memoriam Vanda Zaborskaitė

Rita Miliūnaitė. Lietuvių kalbos mokymas: ko reikia šiuolaikiniam žmogui?

Asociacijos „Lituanistų sambūris“ rengtoje konferencijoje Lietuvos lituanistų konferencijoje  „Lituanistika mokykloje: ką keisti, ką išsaugoti?“, dr. Ritos Miliūnaitės skaitytas pranešimas buvo dar 2008 m. rašyto straipsnio tąsa.
Skaityti toliau: Rita Miliūnaitė. Lietuvių kalbos mokymas: ko reikia šiuolaikiniam žmogui?

Lietuvos lituanistų konferencija „Lituanistika mokykloje: ką keisti, ką išsaugoti?“

Lituanistai aptarė svarbiausius klausimus

2010 m. gruodžio 3-4 d. Vilniaus universitete vykusioje konferencijoje „Lituanistika mokykloje: ką keisti, ką išsaugoti?“ Seimo, Švietimo ministerijos atstovai, mokslininkai, lietuvių kalbos mokytojai diskutavo svarbiausiais lituanistinio ugdymo mokykloje klausimais.
Švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys konferencijoje sakė, kad, aptariant lietuvių kalbos mokykloje kaitą, reikia sutarti dėl esminių tikslų ir svarstyti, ar pasirinkti teisingi keliai juos įgyvendinti. „Mokykla augina tautą, todėl ypatingai atsakingai reikia formuoti ugdymo turinį, atsižvelgti į tai, ko iš mūsų reikalauja dabartis, – sakė viceministras. — Reikia siekti, kad rastųsi savarankiško mąstymo kultūra, kad į mokyklą grįžtų savikūros procesas“.
Pasak viceministro, atnaujinama lietuvių kalbos vidurinio ugdymo bendroji programa sustiprins mokinio, mokytojo, mokyklos savivertę, savigarbą ir identitetą.
Konferencijos dalyviai dvi dienas diskutavo apie vertybinį ugdymą mokykloje, lietuvių kalbos programą, egzaminą, „Lituanistų sambūrio“ veiklą, svarbiausius 2010-2013 metų darbus.
Skaityti toliau: Lietuvos lituanistų konferencija „Lituanistika mokykloje: ką keisti, ką išsaugoti?“

Donata Mitaitė. 1968-ieji. Prasmės intarpai sovietinėje beprasmybėje

Pačios 1968 m. pradžios „Literatūros ir meno“ pirmojo puslapio nuotraukoje – žvakių apšviestos natos, o greta – nedidelis naujametis redakcijos sveikinimas, kuriame, be kita ko, rašoma: „Paskutinis Senųjų vakaras. Nekasdieniškai ryškiai apšviesta Gedimino aikštė, katedra, varpinė, sniegas… Neįprastu laiku – puse valandos anksčiau – skamba varpai. Šį kartą jie palydi Paveikslų galerijon virtinę vilniečių, kurie kelias likusias metų valandas praleis muzikos draugijoje“ (1). Šiandien ypač krinta į akis fragmento dvilypumas: „Gedimino aikštė“, „Paveikslų galerija“, bet – ir „katedra“, „varpinė“, „varpai“. Tiesa, „Paveikslų galerija“ rašoma didžiąja raide, o „katedra“ – mažąja, bet tikrieji pavadinimai nepamiršti. Ko gero, tai būdingas to laiko kultūros bruožas: parašomi sovietinės ideologijos reikalavimus atitinkantys žodžiai, tačiau prisimenami ir tikrieji, o privalomieji vis akivaizdžiau lieka tik dekoracija.
Skaityti toliau: Donata Mitaitė. 1968-ieji. Prasmės intarpai sovietinėje beprasmybėje