Kategorija: Naujienos

Lietuvio tapatybės kristalas literatūroje – Maironis; būtent kristalas (pagal gr. krystallos – ledas; krištolas, tvarkingos vidinės sandaros kūnas, iškiliojo, šviesą atspindinčio briaunainio formos). Poezija, kuri pasiekia tvarkingą, gerai organizuotą struktūrą, ir tampa visuomeniškai veiksminga, netgi tapatybei įpareigojanti: „Tas ne lietuvis, kurs tėvynę / Bailiai kaip kūdikis apleis“; „Tas ne lietuvis, kurs jos būdo, / Jos žemės dainų nemylės; / Neverks, kad patys sūnūs žudo / Kas verta meilės ir garbės“ („Užtrauksim naują giesmę“).
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Apie tapatybę, ne(ta)patybę, be(ta)patybę

Vasario 28 d. sekmadienį būdamas 73 metų mirė žymus Lietuvos rašytojas Juozas Aputis.

Su J.Apučio vardu yra siejamas novelės atgimimas 7-8 dešimtmetyje. Moderni novelės forma, subtilus psichologiškumas, nuotaikos ir situacijų autentiškumas, asociatyvių vaizdų gausa, lyrinė pasaulėjauta, eseistinė stilistika, kasdieniškumo ir giliųjų tikrovės struktūrų dermė J.Apučio novelėse buvo nauja ir skaitytojui labai įdomi ieškojimo kryptis.
Skaityti toliau: Netektis. Rašytojas Juozas Aputis

Ištisos kartos Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų jaunuolių tapatino save su Holdenu Kolfildu, žymiuoju Jerome‘o D. Salingerio (Džeromo D. Selindžerio) romano „Rugiuose prie bedugnės“ personažu. 2010 m. sausio 28 dieną, būdamas 91 metų, rašytojas mirė savo namuose, Naujajame Hempšyre.

Skaityti toliau: Dangė Vitkienė. Prisimenant J.D. Salingerį

Poezijos rašymo tankį XX a. antroje pusėje – tiek kiekybine, tiek kokybine prasme – lėmė ir represuotos kultūros slėgis. Poezijos rašymas buvo būdas į jį reaguoti, ieškoti alternatyvos. „Tanki“ poezijos kalba buvo paranki ir dėl ezopinių savybių, teikiama galimybe netiesiogiai plėsti kalbamų dalykų ribas. Poezijos populiarumas sovietmečiu – atskiros studijos reikalaujantis dalykas. Tebelieka atviras klausimas: kiek iš tiesų būta poezijos skaitytojų – iš tų tūkstančių, kuriuos nurodo poezijos knygų tiražai. Ar įsigytas poezijos tomelis buvo skaitomas, ar įsigyjamas kaip netekstinis daiktas, neverbalizuojamų reikšmių simbolis, kaip miglota nuoroda į tai, kas yra uždrausta, bet prasminga, kas iš dalies pasiekiama, bet kartu reikalauja suvokimo ir pastangų rizikos.
Skaityti toliau: Brigita Speičytė. Nepoetinis eilėraščio menas: posovietinės lietuvių poezijos linkmės

Straipsnyje nagrinėjama, kaip populiariojoje kelionių literatūroje įvardijami Jėzaus Kristaus, Marijos, krikščionių šventųjų vardais pavadinti kulto pastatai ir kiti su religija susiję dalykai. Atkreipiamas dėmesys į dažniausiai šioje vartosenos srityje pasitaikančius netikslumus ir svarstoma, kaip jų išvengti. Keliama būtinybė rengti daugiakalbį krikščioniškųjų vardų žinyną ar bent pradėti kaupti tokiam žinynui reikalingą duomenų bazę.
Skaityti toliau: Rita Urnėžiūtė. Atsargiai – šventieji!

Marius Katiliškis (Albinas Marius Vaitkus) gimė 1914 m. rugsėjo 15 d. (kai kurie šaltiniai nurodo jį gimus 1915 metais) Gruzdžiuose, Šiaulių apskrityje. Savo autobiografijoje sakosi turėjęs devynerius metus, kai tėvai nusipirko žemės ir persikėlė ūkininkauti į Katiliškių kaimą Žagarės valsčiuje.
Skaityti toliau: Elena Bukelienė. Marius Katiliškis. Biografijos bruožai

Baltai buvo taikūs žmonės, pakantūs svetimšaliams ir jų religijai. Tačiau, kaip ir kiekviena tauta, jie gynė sau brangius ir šventus dalykus. Šiame filme, skirtame Lietuvos vardo tūkstantmečio sukakčiai įmažinti, atskleidžiama 1009-ųjų metų istorija.
Skaityti toliau: „1009“ – filmas skirtas Lietuvos vardo tūkstantmečiui