Lietuvos lituanistų konferencija „Lituanistika mokykloje: ką keisti, ką išsaugoti?“

Lituanistai aptarė svarbiausius klausimus

2010 m. gruodžio 3-4 d. Vilniaus universitete vykusioje konferencijoje „Lituanistika mokykloje: ką keisti, ką išsaugoti?“ Seimo, Švietimo ministerijos atstovai, mokslininkai, lietuvių kalbos mokytojai diskutavo svarbiausiais lituanistinio ugdymo mokykloje klausimais.
Švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys konferencijoje sakė, kad, aptariant lietuvių kalbos mokykloje kaitą, reikia sutarti dėl esminių tikslų ir svarstyti, ar pasirinkti teisingi keliai juos įgyvendinti. „Mokykla augina tautą, todėl ypatingai atsakingai reikia formuoti ugdymo turinį, atsižvelgti į tai, ko iš mūsų reikalauja dabartis, – sakė viceministras. — Reikia siekti, kad rastųsi savarankiško mąstymo kultūra, kad į mokyklą grįžtų savikūros procesas“.
Pasak viceministro, atnaujinama lietuvių kalbos vidurinio ugdymo bendroji programa sustiprins mokinio, mokytojo, mokyklos savivertę, savigarbą ir identitetą.
Konferencijos dalyviai dvi dienas diskutavo apie vertybinį ugdymą mokykloje, lietuvių kalbos programą, egzaminą, „Lituanistų sambūrio“ veiklą, svarbiausius 2010-2013 metų darbus.
Skaityti toliau: Lietuvos lituanistų konferencija „Lituanistika mokykloje: ką keisti, ką išsaugoti?“

Donata Mitaitė. 1968-ieji. Prasmės intarpai sovietinėje beprasmybėje

Pačios 1968 m. pradžios „Literatūros ir meno“ pirmojo puslapio nuotraukoje – žvakių apšviestos natos, o greta – nedidelis naujametis redakcijos sveikinimas, kuriame, be kita ko, rašoma: „Paskutinis Senųjų vakaras. Nekasdieniškai ryškiai apšviesta Gedimino aikštė, katedra, varpinė, sniegas… Neįprastu laiku – puse valandos anksčiau – skamba varpai. Šį kartą jie palydi Paveikslų galerijon virtinę vilniečių, kurie kelias likusias metų valandas praleis muzikos draugijoje“ (1). Šiandien ypač krinta į akis fragmento dvilypumas: „Gedimino aikštė“, „Paveikslų galerija“, bet – ir „katedra“, „varpinė“, „varpai“. Tiesa, „Paveikslų galerija“ rašoma didžiąja raide, o „katedra“ – mažąja, bet tikrieji pavadinimai nepamiršti. Ko gero, tai būdingas to laiko kultūros bruožas: parašomi sovietinės ideologijos reikalavimus atitinkantys žodžiai, tačiau prisimenami ir tikrieji, o privalomieji vis akivaizdžiau lieka tik dekoracija.
Skaityti toliau: Donata Mitaitė. 1968-ieji. Prasmės intarpai sovietinėje beprasmybėje

Lituanistų konferencija „Lituanistika mokykloje: ką keisti, ką išsaugoti?“ (Informacija)

Keičiantis visuomenei, keičiasi lituanistikos uždaviniai ir prioritetai. Orientyru tampa moderni lietuvybė. Ypatingas dėmesys skirtinas humanitariniam asmenybės ugdymui. Apie tai planuojama kalbėti konferencijoje „Lituanistika mokykloje. Ką keisti, ką išsaugoti?“
Skaityti toliau: Lituanistų konferencija „Lituanistika mokykloje: ką keisti, ką išsaugoti?“ (Informacija)

Aušra Martišiūtė. Vytautas Kavolis kaip iššūkis konformistinei intelektualo laikysenai

Vytautas Kavolis – vienas iškiliausių XX a. lietuvių intelektualų, gali būti gretinamas su pasaulyje žinomais mokslininkais Algirdu Juliumi Greimu, Marija Gimbutiene. V. Kavolio išskirtinumą tarp pasaulyje garsių lietuvių mokslininkų lemia itin glaudus jo akademinės ir visuomeninės veiklos, minties ir veiksmo ryšys, pastangos ne tik konceptualiai apibrėžti visuomenę bei kultūrą, bet ir jas koreguoti. Moralinį įsipareigojimą Lietuvai V. Kavolis vykdė aktyviai dalyvaudamas lietuvių visuomenėje ir kultūroje, tai darė nesiekdamas nei populiarumo, nei kompromisų reikalaujančio visuotinio pripažinimo. Rugsėjo 8 dieną Vytautui Kavoliui (1930–1996) būtų sukakę 75-eri. Visu gyvenimu ir veikla V. Kavolis įkūnija kritiško, polilogą esmine kultūros vertybe pripažįstančio intelektualo laikyseną. Tokios laikysenos svarbą liudija detaliai aprašyti revizionistinės asmenybės bruožai ir revizionistų etinė orientacija (kritikos imperatyvas dominavo ir „Santaros–Šviesos“ šūkyje: „Pasaulio revizionistai, vienykitės, jūs neturite ko prarasti, išskyrus savo ortodoksiją!“). V. Kavolis nuosekliai motyvuoja svarbų etinį kriterijų – „kritiką iš vidaus“.
Skaityti toliau: Aušra Martišiūtė. Vytautas Kavolis kaip iššūkis konformistinei intelektualo laikysenai

Jonas Jablonskis ir bendrinės lietuvių kalbos šimtmetis

Žymiausio lietuvių kalbos normintojo Jono Jablonskio (1860–1930) vardu pavadinta mokslinė konferencija pirmą kartą surengta 1993 m. Lietuvių kalbos instituto (www.lki.lt) Kalbos kultūros skyriaus ir Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros pastangomis. Nuo tada konferencijos tapo tradicinės ir vyksta kas rudenį (iki 2003 m. Vilniaus universitete, išskyrus ketvirtąją, kuri surengta Marijampolėje, o nuo 2003 m. – pakaitomis Lietuvių kalbos institute arba Vilniaus universitete). 2005, 2009 ir 2010 metais konferencija buvo tarptautinė. 2011 m. konferencija nebuvo surengta, o įkūrus institute Bendrinės kalbos skyrių, 2012 m. vėl atnaujinta.
Skaityti toliau: Jonas Jablonskis ir bendrinės lietuvių kalbos šimtmetis

Bronė Stundžienė. Tradicinės kultūros akiračiai šiandien

Šiandien nebepakanka vien kalbėti apie mūsų tradicinės kultūros vertę ir savitumą. Apibendrintai kalbant, vertingiausia jos dalis – senasis folkloras, papročiai bei tikėjimai – dabar daug kam, ypač jaunimui, tėra tik pasenusi, prie dabartinio laiko nebeprisiderinanti kultūros forma. Kaip jie patys pasakytų – visa tai svarbu buvo seneliams ir proseneliams, bet tikrai nebeaktualu mums – šiuolaikinei, į modernias vakarietiškas nuostatas besidairančiai dabartinei jaunajai kartai.
Skaityti toliau: Bronė Stundžienė. Tradicinės kultūros akiračiai šiandien

Valdemaras Kukulas. Nuo šiol mokysimės tylėti

Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo logiška: vidurinės ir pagrindinės mokyklos kasmet vis daugiau ir daugiau išleidžia beraščių (bent jau gimtosios kalbos mokėjimo – taigi tiesiogine prasme), ir raštingesni darbdaviai nuolat paliudija, kad net pareiškimą, prašantį priimti į darbą, jau retas parašo be gramatinių klaidų. Skaityti toliau: Valdemaras Kukulas. Nuo šiol mokysimės tylėti