Alvydas Butkus. Savi ir „kitataučiai“ Lietuvos piliečiai

Du Seimo nariai – Gediminas Kirkilas ir Irena Šiaulienė – nutarė pakeisti savo turėtą profesinę kvalifikaciją ir tapti lietuvių onomastikos specialistais. Pradėjo jie nuo asmenvardžių rašybos įstatymo projekto. Anot jo autorių, iš Lietuvos piliečio asmenvardžio rašybos turi būti aišku, ar žmogus yra lietuvis, ar kitatautis. Kitataučius Lietuvos piliečius siūloma ženklinti kitokia, nelietuviška jų asmenvardžių rašyba. Skaityti toliau: Alvydas Butkus. Savi ir „kitataučiai“ Lietuvos piliečiai

Abiturientams šįmet duris atveria pirmoji pasaulyje „Ekonominės lingvistikos“ studijų programa

Kalbos krizė žymi naują kalbinę erą. „Kalba pradeda gaminti mūsų gyvenimą, o ne tik jį atspindėti, išreikšti pasyviai“, – tokią pastabą išsako prof. Arūnas Augustinaitis. Jo teigimu, konkurencingumas yra pirmiausia kalbinis, todėl mokėdami valdyti savo kalbą, greičiau prisitaikysime ne tik prie pasaulio permainų, bet ir gebėsimas jas inicijuoti. Kokių naujos kartos lingvistų-profesionalų šiuo metu trūksta Lietuvoje? Kokias profesines galimybes gali pasiūlyti „Ekonominės lingvistikos“ studijų programa?..
Skaityti toliau: Abiturientams šįmet duris atveria pirmoji pasaulyje „Ekonominės lingvistikos“ studijų programa

Brigita Speičytė. Kas užsodino Poškos „darželį“?

Dionizas Poška turbūt ryškiausiai iš lietuvių literatūros autorių grožiniuose ir negrožiniuose tekstuose yra paliudijęs bajoro ūkininko – „artojo“ – tapatybę. Ją galėtume laikyti tipiška tradicinio LDK kultūros bajorų žemdirbiškojo etoso išraiška: D. Poška buvo pakankamai pasiturintis, kad galėtų nedirbti sunkaus žemės darbo, ir kita vertus, nebuvo aristokratas, nutolęs nuo savo ūkio rūpesčių bei gyvenimą kaime laikęs trumpu sezoniniu atokvėpiu. Rašytojas skaitančiajai Lietuvos ir Lenkijos bendruomenei yra prisistatęs kaip „wieśniak rolnik“ – „kaimietis artojas“, ūkininko žemvaldžio gyvenseną siejąs su platesniais kultūriniais-pilietiniais rūpesčiais.
Skaityti toliau: Brigita Speičytė. Kas užsodino Poškos „darželį“?

Rimantas Kmita. Rašytojų laikysenos sovietmečiu: ar buvo pasirinkimas?

2015 m. gegužės 6 d. LMA Vrublevskių bibliotekoje vyko literatūrologo, knygos „Nevienareikšmės situacijos. Pokalbiai apie sovietmečio literatūros lauką“ sudarytojo dr. Rimanto Kmitos vieša paskaita. Didžiausias dėmesys skirtas poetams Justinui Marcinkevičiui ir Sigitui Gedai.
Skaityti toliau: Rimantas Kmita. Rašytojų laikysenos sovietmečiu: ar buvo pasirinkimas?

Dainius Razauskas. Kur vyksta tikrasis karas už Tėvynę?

Pradėkime nuo to, kas mes esame, kas yra baltai. Baltų pavadinimas – reikia visuomet tai turėti omeny – yra lingvistinis terminas, XIX amžiaus vidury vokiečių kalbininko Georgo Neselmano (Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann) pagal Baltijos jūrą įvestas pavadinti tam tikroms kalboms, nuo to laiko vadinamoms baltų kalbomis. Iš jų gyvos, tebevartojamos bėra išlikusios dvi, latvių ir lietuvių, ir dar viena, gyvai nebevartojama, bet rašytiniais šaltiniais pakankamai paliudyta prūsų kalba. Suprantama, anksčiau artimomis kalbomis ar tarmėmis kalbėjo ir kitos aplinkinės gentys, kurios šia prasme irgi priklauso baltams.

Skaityti toliau: Dainius Razauskas. Kur vyksta tikrasis karas už Tėvynę?

Kvietimas prisiminti poetą Marcelijų Martinaitį

2015 m. balandžio 2 d., ketvirtadienį, 16.30 val. Šv. Jonų bažnyčioje bus švenčiamas poeto  Marcelijaus Martinaičio 79-asis  gimtadienis.

Dalyvaus Gediminas Storpirštis, Vytautas V. Landsbergis, Kornelijus Platelis, Virginijus Gasiliūnas

Maloniai kviečiame
Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra
Skaityti toliau: Kvietimas prisiminti poetą Marcelijų Martinaitį

Daiva Vaišnienė. Švari kalba – žmogiškos brandos požymis ir pilietinio sąmoningumo simbolis

2015 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublikos prezidentūroje apdovanojant 8-ojo nacionalinio konkurso „Švari kalba – švari galva“ nugalėtojus pasakyta Kalbos komisijos pirmininkės D. Vaišnienės kalba: „Dabar mes gyvename laisvoje visuomenėje, galime pasirinkti ir skaitomas knygas, ir technologijas, ir mokymosi ar gyvenimo vietą, – reikia tik suvokti, kad valstybinės kalbos negalime pakeisti kokia madingesne ar patrauklesne, kad be mūsų lietuvių kalbos tradicijos niekas negalės tęsti ar išsaugoti…“
Skaityti toliau: Daiva Vaišnienė. Švari kalba – žmogiškos brandos požymis ir pilietinio sąmoningumo simbolis