Prie Maironio Vandos Zaborskaitės taku

Šiais metais Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas perėmė didžiąją dalį profesorės Vandos Zaborskaitės (1922–2010) rankraštinio palikimo ir gausią jos biblioteką (apie 1400 knygų). Įdomu tai, kad apie pusę knygų yra su dedikacijomis profesorei, o likusios pažymėtos V. Zaborskaitės inicialais. Rankraštinis profesorės palikimas taip pat labai gausus, todėl dar nėra iki galo sutvarkytas.
Skaityti toliau: Prie Maironio Vandos Zaborskaitės taku

Mindaugas Kvietkauskas Lietuvių literatūros tradicija – demokratizmas

Antano Šimkaus pokalbis su literatūrologu, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriumi Mindaugu Kvietkausku. „Bernardinai.lt“, kviesdami dar vienam pokalbiui iš ciklo „Tapatumo puoselėjimas skirtybių pasaulyje“, pašnekovo klausinėjo apie pasirinkimus, susijusius su literatūra, apie Vilnių, šio miesto autentiškumą, įvairumą, santykį su tradicija ir instituto veiklą.
Skaityti toliau: Mindaugas Kvietkauskas Lietuvių literatūros tradicija – demokratizmas

Brigita Speičytė. „Stebuklinga istorija“: Maironio kūrybos šaltiniai

Lietuvių kultūroje Maironis įsitvirtino kaip „Pavasario balsų“ autorius. Retrospektyviai žvelgiant, poezijos rinkinio pirmosios publikacijos metai – 1895-ieji – iškyla kaip ryškus lietuvių literatūros ir kultūros riboženklis, pritemdantis Jono Mačiulio kūrybinio gyvenimo dešimtmetį, prabėgusį nuo debiuto „Aušroje“ eilėraščiu „Lietuvos vargas“ 1885 m. iki „Pavasario balsų“. Jau vien kokybinis stiliaus skirtumas (tiesiog kontrastas) tarp pirmosios spaudos publikacijos ir rinkinio tekstų rodytų, kad tas dešimtmetis pradedančiam poetui buvo labai turiningas. Straipsnyje grįžtama prie Maironio kūrybos pradžios, jo stiliaus formavimosi laiko. Sustojama prie ankstyvųjų tekstų, aiškinantis juose ryškėjančias autoriaus rašymo motyvacijas, kurios savu ruožtu susijusios su pasirinktomis vertybinėmis nuostatomis bei laikysenomis tuometiniame literatūros lauke.
Skaityti toliau: Brigita Speičytė. „Stebuklinga istorija“: Maironio kūrybos šaltiniai

Ar jau siekiama dvikalbystės įteisinimo Lietuvoje?

Žinomi lituanistai vakar, rugsėjo 24 d., išplatino viešą laišką, kuriame išreiškė susirūpinimą dėl švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus patvirtintos naujos stojimo į aukštąsias mokyklas tvarkos, pagal kurią užsienio kalbai švietimo sistemoje suteikiamas ypatingas statusas, viršesnis už tą, kurį šiuo metu turi valstybinė lietuvių kalba.
Skaityti toliau: Ar jau siekiama dvikalbystės įteisinimo Lietuvoje?

Vida Lisauskienė. Svarbu atsisakyti saviniekos

„Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą“, – Daukšos prakalbą mintinai deklamavome mokykloje. Ką dabar mums reiškia gimtoji kalba ir lietuviškoji tapatybė? Pasauliui tampant globaliu kaimu, kai valstybių sienos telieka formaliu geografiniu suskirstymu ir erdvės ribos nyksta, turime iš naujo atrasti, kas esame. Apie lietuvių savivertės problemą, požiūrio į gimtąją kalbą pokyčius ir jaunąją lietuvių kartą kalbamės su Vilniaus licėjuje dirbančia lietuvių kalbos mokytoja eksperte Vida Lisauskiene.
Skaityti toliau: Vida Lisauskienė. Svarbu atsisakyti saviniekos

Jūratė Baranova. Lietuvių literatūros postmodernizmas

„Lietuvos politinės minties paveldas“ – tai politikos teorijos katedros organizuojamas seminarų ciklas. Prof. Jūratės Baranovos  pranešimas „Lietuvių literatūros postmodernizmas“. Kalba apie S.Parulskio, J.Ivanauskaitės ir užsienio autorių kūrybą.

Skaityti toliau: Jūratė Baranova. Lietuvių literatūros postmodernizmas

Antanui Saliui – 110

Antanas Salys gimė Kretingos rajone (1902 m. liepos 21 d. Reketėje – 1972 m. liepos 31 d. Filadelfijoje, JAV), Reketėje, lankė Salantų pradinę mokyklą. Privačiai pasiruošęs 1918 m. įstojo į Telšių gimnaziją. Jau būdamas Telšių gimnazijoje šeštos klasės mokinys Salys tvirtai nusprendė ateityje studijuoti lietuvių kalbą. Tokį jo apsisprendimą nulėmė lietuvių kalbos mokytojas Matas Untulis, kuris savo mokiniams aiškino, kad „ne viskas, kas knygose parašyta, yra taisyklinga ir gera; kad reikia žiūrėti gyvosios žmonių kalbos – kaip žmonės šneka“. 1923- 25 m. jis studijavo Kauno universitete, o 1925-29 m. Leipcigo, 1929 m. Hamburgo universitetuose. Po studijų dėstė Kauno ir Vilniaus universitetuose. 1941-44 m. buvo Lietuvių kalbos instituto direktorius. Su kitais kalbininkais įkūrė ir redagavo žurnalą „Gimtoji kalba“. 1944 m. pasitraukė į Vakarus ir ten dėstė Tiubingeno bei Pensilvanijos universitetuose slavistikos ir baltistikos dalykus.
Skaityti toliau: Antanui Saliui – 110