Irena Petraitienė. Vaižgantas ir Jakštas: du bičiuliai idealistai, ginčijęsi dėl literatūros

Šią dieną prieš 150 metų gimė kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas. Jį pažįstame kaip rašytoją, spaudos darbuotoją, pedagogą. Atskiro dėmesio verta jo bičiulystė su kitu dvasininku, rašytoju prelatu Aleksandru Dambrausku-Adomu Jakštu. Pastarajam galime būti dėkingi už tai, kad jis kadaise įtikino rašytoją ne emigruoti į JAV, o pasilikti Lietuvoje. Šie du žymūs visuomenės veikėjai artimai bendravo 1920–1933 m. Kaune, kai Vaižgantas buvo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytautinės) bažnyčios rektorius. Idealizmas ir dinamizmas – šios savybės jungė kunigus. Kuo šiandien mums gali būti įdomi jų draugystė?
Skaityti toliau: Irena Petraitienė. Vaižgantas ir Jakštas: du bičiuliai idealistai, ginčijęsi dėl literatūros

Gyvenimo kūrimo gramatika pagal Juozą Tumą-Vaižgantą

„Vaižgantas savo gyvenimo kelią pradėjo kaip tradicinis žmogus, kuris tapo kunigu pildydamas tėvų valią. Tačiau vėliau jis išsiveržė iš tradicinės tapatybės, kurią suprantame kaip perduodamą ir perimamą, kai žmogus nieko pats nesirenka ir nesprendžia savęs suvokimo ar gyvenimo prasmės klausimų“, – sako VDU Švietimo akademijos profesorė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinė bendradarbė, Juozo Tumo-Vaižganto kūrybos tyrinėtoja Gitana Vanagaitė.
Skaityti toliau: Gyvenimo kūrimo gramatika pagal Juozą Tumą-Vaižgantą

Marius Mikalajūnas. Aldona Vaitiekūnienė – ištikimoji Vaižganto ginklanešė

Pažvelgus į lietuvių literatūros tyrinėjimų lauką, nesunku pastebėti, kad kai kurių literatūrologų vardai tiesiog suaugę su pasirinktų tyrinėti rašytojų vardais. Neabejotinai šalia Maironio pirmiausiai iškyla Vanda Zaborskaitė, šalia Balio Sruogos – Algis Samulionis, šalia Antano Baranausko – Regina Mikšytė, šalia Vinco Krėvės – Albertas Zalatorius, na, o šalia Vaižganto – Aldona Vaitiekūnienė. Šiuos literatūrologus galima vadinti ištikimaisiais rašytojų ginklanešiais, kruopščiai rinkusiais medžiagą, paskelbusiais daug straipsnių ir parašiusiais monografijas, skaičiusiais pranešimus per tų rašytojų minėjimus.
Skaityti toliau: Marius Mikalajūnas. Aldona Vaitiekūnienė – ištikimoji Vaižganto ginklanešė

Kęstutis Nastopka. Gyvenimas žodyje – Jonui Juškaičiui atminti

Alfonsas Andriuškevičius, prisimindamas savo bendravimą su dailininku ir poetu Vytautu Šeriu, rašė: „Tikrasis dialogas tarp mūsų prasidėdavo, kai imdavome deklamuoti poeziją. Ypač mėgome Joną Juškaitį. „Nuo žvaigždžių geltonos naktys!“ – šaukia Šerys. „Ir takus jau kurmiai knis!“ – atitariu aš.“
Skaityti toliau: Kęstutis Nastopka. Gyvenimas žodyje – Jonui Juškaičiui atminti

Pirmą kartą skelbiamas vertingiausios verstinės humanitarinės literatūros metų sąrašas

Gerai, pagaviai parašytos dalykinės literatūros paklausa ir pasiūla didėja visame pasaulyje. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS), norėdama padėti skaitytojams susiorientuoti tarp gausybės lietuviškai išleistų knygų, šįmet pirmą kartą atrinko vertingiausią verstinę humanitarinę literatūrą.
Skaityti toliau: Pirmą kartą skelbiamas vertingiausios verstinės humanitarinės literatūros metų sąrašas

Arvydui Šliogeriui – 75. Leonidas Donskis. Arvydo Šliogerio tyla

Šiandien Arvydui Šliogeriui, vienam iškiliausių lietuvių filosofų, sukanka 75-eri. Profesoriaus dėmesingumas mokyklai, mokytojui ir moksleiviui seniai visiems žinomas ir brangus. 1993 m. esė „Apie Save ir Kitą“ Arvydas Šliogeris rašė: „Dalelę Savęs atiduodamas Kitam, tu nieko neprarandi, nes tampi kūrėju. Kurdamas Kitą, kuri Savo pasaulį, o kurdamas Savo pasaulį, didini Savo sielos turtus, nes juo turtingesnis Tavo sukurtas pasaulis, juo turtingesnis ir Tu – kaip kūrėjas ir savo kūrinio globotojas. Taip išeinama į kūrimo kelią arba į kuriantį buvimą su Kitu. Ir tik tada pasiekiamas aukščiausias buvimas, kokį tegali pasiekti žmogus. Toks buvimas vadinamas paprastai: meilė. Dalį Savęs atiduodamas Kitam, tu sukursi tokį pasaulį, kuris taps Tavo meilės lauku.“
Profesorius Arvydas Šliogeris, jo veikalai – daugelio skaitytojų meilės lauke.
Nuoširdžiausiai sveikiname!
Skaityti toliau: Arvydui Šliogeriui – 75. Leonidas Donskis. Arvydo Šliogerio tyla

Romualdas Granauskas. Šeši laiškai Ričardui Pakalniškiui ir šiek tiek prozos

Enciklopedijose rašoma, kad vidurinį mokslą Romualdas Granauskas baigė 1957-ais Sedoje, nors šiaip turėjo baigt Mosėdyje (tą pačią vidurinę, kurią 1954-ais baigė Ričardas Pakalniškis), bet iš dešimtos klasės buvo išmestas už dalyvavimą moksleivių muštynėse miestelio parke.
Iš Romualdo Granausko 1985-ais rašytos autobiografijos: „Rašėm Mosėdyje visi. Beveik visi, kuriems aukštenėse klasėse lietuvių literatūrą dėstė mokytojas A. Šileikis. Jo paties jau senokai nebėra, o rašančiųjų šiek tiek išlikom.“
Skaityti toliau: Romualdas Granauskas. Šeši laiškai Ričardui Pakalniškiui ir šiek tiek prozos

Jolita Urbanavičienė apie Birutės Jasiūnaitės knygą „Lietuvių velniavardžiai“

„Lietuvių velniavardžiai“ – svarbus tarpdisciplininis tyrimas, ieškantis bendrybių tarp kalbotyros ir etninės kultūros, bei svarus indėlis į šiuolaikinę etnolingvistiką. Knygą nekantraudami atsivers kalbininkai, tautosakininkai, etnologai, mitologai, įvairių kitų specialybių humanitarai ir net tie, kuriuos traukia paslaptingas demonologijos pasaulis.
Skaityti toliau: Jolita Urbanavičienė apie Birutės Jasiūnaitės knygą „Lietuvių velniavardžiai“

Arnoldas Piročkinas, Vitas Labutis. Ar sinonimiški pasakymai „pakelti vėliavą“ ir „iškelti vėliavą“?

Remdamiesi svarbiausiais lietuvių kalbos žodynais ir keletu dvikalbių žodynų, taip pat Jono Paulausko studija „Veiksmažodžių priešdėlių funkcijos dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje“ (1958), autoriai teigia, kad bendrinėje kalboje veiksmažodžiai su priešdėliais „pa-“ ir „iš-“, nors kartais būna gana artimos reikšmės, nėra sinonimiški. Veiksmažodžiais su priešdėliu „pa-“ linkstama žymėti silpną veiksmo intensyvumą, dalinę veiksmo trukmę. O veiksmažodžiai su priešdėliu „iš-“ rodo veiksmą, kuris jau negali būti tęsiamas, nes yra pasiekęs aukščiausią lygį. Palyginkime: „pabūti – išbūti“, „parausti [žemę] – išrausti“, „palaikyti – išlaikyti“, „pamokyti – išmokyti“, „paplėsti – išplėsti“. Prie šios grupės pritampa taip pat veiksmažodžiai „iškelti“ ir „pakelti“ su papildiniu „vėliavą“. Pirmasis junginys čia įgauna ne tik vietos reikšmę, bet ir atspindi aukščiausią moralinį objekto, t. y. vėliavos, įvertinimą. Ji gali būti iškeliama aukščiau ar žemiau, iškišama pro langą, nuleidžiama nuo balkono ar su kotu pritvirtinama prie vartų – vis tiek ji bus iškelta. Tos reikšmės, suvokiant lietuvių kalbai būdingą reikšmių sistemą, neįgauna junginys „pakelti vėliavą“.

Autorių pastabas dėl junginių „pakelti vėliavą“ ir „iškelti vėliavą“ reikšmės skirtumų remia administracinė ir specialioji vartosena.
Skaityti toliau: Arnoldas Piročkinas, Vitas Labutis. Ar sinonimiški pasakymai „pakelti vėliavą“ ir „iškelti vėliavą“?

Kazimieras Garšva. Baltų kalbos ir baltistė

Akademikės Grasildos Blažienės mokslinių interesų sritys – prūsų, baltų kalbų onomastika, prūsistika ir baltistika, lyginamoji kalbotyra, kalbotyros istorija, šiuolaikinės kalbotyros kryptys ir metodai, Mažosios Lietuvos kultūros istorija, senųjų rankraščių paleografinė ir lingvistinė analizė, vertimo teorija ir praktika. Mokslininkė tiria senosios prūsų kalbos vietovardžius ir asmenvardžius, užfiksuotus neskelbtuose šaltiniuose – daugiausia lotyniškai ir vokiškai rašytuose Prūsijos hercogystės dokumentuose. Akademikė Grasilda Blažienė šiomis dienomis švenčia gražią sukaktį.
Nuoširdžiausiai sveikiname Jubiliatę!
Skaityti toliau: Kazimieras Garšva. Baltų kalbos ir baltistė