Dainius.Razauskas: senovėje žmonės daugiau mąstė ir buvo protingesni

Busti ir bausti yra tas pats veiksmažodis, tik mums per daugybę metų išsiskyrė reikšmė, mes bausmę suprantame kaip viena, o budimą – kaip visiškai kita, LRT KLASIKAI sako mitologas Dainius Razauskas. „Nusikaltęs žmogus kliedi, nesupranta, yra pasiklydęs, miega, sapnuoja. Vadinasi, tikroji bausmės paskirtis – prikelti jį iš kliedesio, iš sapno, pabudinti. Jeigu ji nebudina, tai – ne bausmė. Mes dabar sakytume – pataiso, pakeičia jo vidinį pasaulį, požiūrį, būseną, atramos, atskaitos taškus. Šia prasme pas mus bausmės beveik ir nėra, o būtų labai naudinga“, – pastebi mokslininkas.
Skaityti toliau: Dainius.Razauskas: senovėje žmonės daugiau mąstė ir buvo protingesni

Zita Alaunienė. Trys raidės, trys raidės, trys raidės, try…

Ilgai negalėjau suprasti šurmulio dėl trijų raidžių. Kodėl jų taip prireikė? Juk abėcėlėje yra apsčiai raidžių – turėtų pakakti. Kita vertus, visada norisi ko nors naujesnio, šviežesnio. Tokios mintys man drumstė nuotaiką, gadino apetitą, kėlė egzistencinę nerimastį. Norom nenorom ėmiau mąstyti. Abėcėlėje yra net 32 raidės, lygiai tiek, kiek žmogus turi dantų. Tokio skaičiaus užtenka poreikiams patenkinti. Jeigu kas įsigeistų prie savo 32 dantų pridėti dar tris naujus, tai kaip juos įtalpinti? Atrodo, tiesiog neįmanoma. Vis dėlto esti atvejų, kai problema išsprendžiama. Antai vienas mano bičiulis diskutuodamas išmušė kitam bičiuliui tris dantis (kiek apgedusius). Ir pastarasis po kiek laiko turėjo tris naujutėlius dantis. O štai keletas mano draugių žavingai šypsosi, rodydamos baltus kaip perlai dantis. Nes jie užėmė senųjų vietą! Ir trijų raidžių problema nėra neišsprendžiama.
Skaityti toliau: Zita Alaunienė. Trys raidės, trys raidės, trys raidės, try…

Elena Tervidytė kalbina. Vanda Juknaitė, „Už tuos, kurie nutildyti“

„Tariamas iš tamsos“ – naujoji Vandos Juknaitės knyga. Pašnekesių. Autorė kalbasi su ypatingo likimo vaikais – nereginčiais, negirdinčiais, nusikaltusiais, sutrikusio intelekto, komplikuoto gyvenimo. Kalba beveik netaisyta… Rašytoją Vandą Juknaitę kalbina „Dialogo“ vyriausioji redaktorė Elena Tervidytė.
Skaityti toliau: Elena Tervidytė kalbina. Vanda Juknaitė, „Už tuos, kurie nutildyti“

Valdas Papievis ir Stasys Eidrigevičius: kaip gimsta knygos

„Parašyto teksto tapimas knyga – tarsi stebuklas. Aplinkybių ir to, kas tvyro ore, sutapimas. Štai vienas mano labai seniai rašytas tekstas netrukus bus išleistas knyga – nesuprantu, kas šitai lemia. Ir nežinau, ar to reikia. Galbūt tekstas, kurį parašiau, žino geriau už mane? Kiek laiko jam slėptis, kada pasirodyti. Įsivaizduoju, kad išleisti tekstai ima gyventi savo gyvenimus. Ir jiems toli gražu ne vis tiek, kas ir kur juos apgyvendins. Knygos, tekstų namai, tai – ne daiktai, tai – kūriniai“, – įsitikinęs rašytojas V. Papievis.
Skaityti toliau: Valdas Papievis ir Stasys Eidrigevičius: kaip gimsta knygos

Laidoje „Jūsų lūpomis“ – diskusija apie Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį

„Tarpukario Lietuva tikėjo, kad ji yra jauna ir moderni valstybė, kad ji kuria savo ateitį, kuria buvo absoliučiai tikima. Kodėl to tikėjimo šiandien trūksta ir to mąstymo, nukreipto į ateitį? Man atrodo, tai vienas neraminančių klausimų šimtmečio metu“, – sako LLTI vadovas Mindaugas Kvietkauskas.
Skaityti toliau: Laidoje „Jūsų lūpomis“ – diskusija apie Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį

Gintautas Mažeikis: „Kritinis mąstymas neatsiejamas nuo humanitarinio išsilavinimo“

Jau seniausiai suprasta, kad abejojantis ir galintis įžvelgti potekstes žmogus yra pavojingas režimui. „Kas mus atvedė į sąjūdį? Žmonės, kurie turėjo humanitarinį išsilavinimą, kurie gebėjo interpretuoti tekstus. O skirtingai interpretuoti tekstus tuo metu reiškė nebepaklusti Kremliaus propagandai“, – sako  filosofijos profesorius ir kultūros teoretikas Gintautas Mažeikis. Su juo pokalbis apie gebėjimą atsirinkti informaciją, lietuvių santykius su kaimynais ir tai, kas mes esame.
Skaityti toliau: Gintautas Mažeikis: „Kritinis mąstymas neatsiejamas nuo humanitarinio išsilavinimo“

Algirdas Grigaravičius. Jonas Basanavičius pagarbos ir paniekos fone

Literatūrologas Vytautas Kubilius studijoje apie XX a. lietuvių literatūrą pabrėžė, kad sovietinėse mokyklų programose jau nuo 1940 m. nebelikus Simono Daukanto, Antano Baranausko, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Šatrijos Raganos, Prano Vaičaičio, pokarinė rezistentų spauda daktarą su himno autoriumi pavertė pavyzdžiais, įpareigojančiais, kaip derėtų elgtis okupacijos sąlygomis. Abu tapo nepamainomais romantiniais tautos praeities mitais.(1)
Skaityti toliau: Algirdas Grigaravičius. Jonas Basanavičius pagarbos ir paniekos fone