Brigita Speičytė. Kaip Mickevičius Rėzai padėkojo už Donelaitį

Yra žinoma, kad Adomas Mickevičius, 1823 m. Vilniuje debiutinio „Poezijos“ rinkinio antrajame tome paskelbė poetinę apysaką „Gražina“, ir viename iš to kūrinio autorinių komentarų paminėjo anuometinę literatūrinę naujieną: 1818 m. Karaliaučiuje profesoriaus Liudviko Rėzos išleistus Kristijono Donelaičio „Metus“.
Skaityti toliau: Brigita Speičytė. Kaip Mickevičius Rėzai padėkojo už Donelaitį

Lietuvos žydų genocido atminimo dienai paminėti

Rugsėjo 23 dieną visoje Lietuvoje yra skaitomi Holokausto metais nužudytų žydų vardai. Primename, kad šiemet Lietuvos žydų genocido atminimo diena sutampa su šabu, o per šabą kapinės nelankomos. Maloniai prašome gerbti žydų tautos tradicijas ir minint liūdnąją sukaktį į tai atsižvelgti.
Skaityti toliau: Lietuvos žydų genocido atminimo dienai paminėti

Aras Lukšas. Bronius Krivickas: kovojantis poetas ar eiliuojantis karys?

1952 m. rugsėjo 21 d. per Raguvos girioje surengtą čekistinę operaciją žuvo nepaprasto talento poetas Bronius Krivickas. Tai pačiai plunksnos brolių plejadai kaip ir Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka-Nyliūnas ar Vytautas Mačernis priklausęs B. Krivickas svajojo paskirti savo gyvenimą kūrybai, tačiau karas ir sovietinė okupacija privertė poetą stoti į kario kelią. Apie  jį Aro Lukšo tekstas.
Skaityti toliau: Aras Lukšas. Bronius Krivickas: kovojantis poetas ar eiliuojantis karys?

Kornelijus Platelis: „Pasaulį mes tik vaizduojamės“

2016 metais pasirodė literatūrologo Algio Kalėdos (1952–2017) monografija „Kornelijaus Platelio kūrybos kontekstai, arba Tarp Dioniso ir Apolono“.

Šis interviu (jis skelbtas 8-9 „Metų“ numeryje) buvo sumanytas siekiant patikslinti kai kuriuos dalykus, būtinus rengiant knygą. Klausimai liudija, su kokia atida šviesaus atminimo literatūros tyrinėtojas Algis Kalėda bandė į savo objektą pažvelgti iš kuo daugiau pusių.
Skaityti toliau: Kornelijus Platelis: „Pasaulį mes tik vaizduojamės“

Jurga Klapatauskaitė-Bužinskienė. Lietuvos 100-metis. Vilniaus Jono Basanavičiaus gatvė

Pranešimas skaitytas rugpjūčio 16–19 dienomis Biržuose vykusiame tarptautiniame šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara“. „Spėlioju, kiek prireiks laiko, kol tarp visų iškabų lietuviškai liks užrašyta tik viena – „Lietuvos kultūros ministerija“, – kalbėdama apie Vilniaus Jono Basanavičiaus gatvę, sakė autorė.
Skaityti toliau: Jurga Klapatauskaitė-Bužinskienė. Lietuvos 100-metis. Vilniaus Jono Basanavičiaus gatvė

Rasa Baškienė. Meilės Lukšienės svajonė

Rugpjūčio 20 d. minėjome 105-ąsias garsios edukologės, lietuvių literatūros tyrinėtojos Meilės Lukšienės gimimo metines. Šiai asmenybei visą gyvenimą rūpėjo lietuvių tautos išlikimo klausimai, jos nacionalinė kultūra ir švietimas. Teigdama, jog tik savame tautos pasaulyje, savoje kultūroje, savoje tautinėje mokykloje išaugęs žmogus gali tapti harmoninga ir stipria asmenybe, ji buvo tvirtai įsitikinusi, kad tik tokie žmonės galės sukurti ant tvirtų pamatų stovinčią ir klestinčią valstybę.
Skaityti toliau: Rasa Baškienė. Meilės Lukšienės svajonė

Virginijus Gasiliūnas: literatūra ne gerėja, tik keičias

Į mėnraščio „Metai“ šimtmečio anketos klausimus atsako filologas tinklaraštininkas Virginijus Gasiliūnas. Anketa publikuota 2018 m. nr. 8 (rugpjūčio-rugsėjo) „Metų“ numeryje.

Prae scriptum. Trys anketos klausimai siūlo sudėliot galvoj besisukiojančias mintis ant praeities, dabarties ir ateities lentynėlių, kad būtų viskas tvarkinga. Deja, vargu ar pavyks. Gal ir juokinga, bet kalbant apie žmogų, apie kultūrą, man regis, prasmingiau prisimint inkų laiko sampratą: praeitis, dabartis ir ateitis stovi ne viena paskui kitą, o greta, tuo pat laiku visos trys yra: yra, kas buvo; yra, kas yra; ir yra, kas bus (šituo sunkiausia patikėt). Bet čia jau lendu į Vlado Braziūno valdas, jis būtojo nebaigtinio ir kitų laiko kategorijų žinovas.
Skaityti toliau: Virginijus Gasiliūnas: literatūra ne gerėja, tik keičias

Antanas Balašaitis. Kalba ir kalbos darbininkai regionų kalendoriuose

Kalendoriai, kaip tam tikra periodinės spaudos atmaina, Lietuvoje atsirado XVII am­žiuje. Lietuviškų kalendorių pradininko garbė priklauso švietėjui Laurynui Ivinskiui (1810–1881). Susigrąžinus lietuvišką spaudą, o ypač atgavus Nepriklausomybę kalendorių pagau­sėjo, jų tematika išsiplėtė. Dar XX a. pradžioje pradėti leisti ir regionų kalendoriai. Vienas pirmųjų buvo „Vilniaus kalendorius“ (1906–1938). Keliolika metų buvo lei­džiamas „Biržų kalendorius“ (1910–1927), ren­giamas evangelikų reformatų kunigo Povilo Ja­kubėno su Martynu Yču. 1914 m. Juozas Masiulis pradėjo leisti „Panevėžio kalendorių“. Panašių miestų ar regionų kalendorių leidžiama ir dabar. Be kitų dalykų, juose skiriama vietos ir krašto kalbai, ir kraštiečiams filologams. Šiuo aspektu apžvalgos autorius nagrinėja keturis kalendorius: „Leipalingio kalendorių“, „Šakių kalendorių“, „Sintautų kalendorių“ ir Joniškio krašto etninės kultūros kalendorių „Nauji gaspadoriai – švieži kalendoriai“.
Skaityti toliau: Antanas Balašaitis. Kalba ir kalbos darbininkai regionų kalendoriuose

Rita Urnėžiūtė. Diena, kai Matiešionys tampa baltistikos židiniu

Rugpjūčio 1 d. Matiešionyse, gimtojoje kalbininko Jono Kazlausko (1930–1970) sody­boje, paminėtos 88-osios jo gimimo metinės ir įteikta žymiojo baltisto vardu pavadinta premija. Jau tapo tradicija šią dieną ir šioje vietoje įteikti Birštono savivaldybės įsteigtą premiją, skiriamą už reikšmingus baltistikos darbus. Prasminga ir simboliška, kad šie­met, minint Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį, Jono Kazlausko premija tapo tarp­tautiniu apdovanojimu: laureatu paskelbtas Latvijos universiteto ir Stokholmo universi­teto profesorius Pėteris Vanagas (Pēteris Vanags).
Skaityti toliau: Rita Urnėžiūtė. Diena, kai Matiešionys tampa baltistikos židiniu

Gintautas Grigas. Kas bendrauja socialiniame tinkle: dalyviai, vartotojai ar naudotojai? O gal nariai?

„Gimtosios kalbos“ redakcijai laišką parašęs Gintautas Grigas atkreipia dėmesį, kad kalbant apie socialinius tinklus ne savo reikšme vartojami žodžiai vartotojai ir naudotojai. Svarstoma, kuo juos pakeisti. Pirmas siūlymas – suvokti socialinį tinklą kaip didelę nuolat veikiančią virtualią konferenciją. Jei sakoma konferencijos dalyvis, bet ne konferencijos var­totojas ar konferencijos naudotojas, galėtų būti ir socialinių tinklų (feisbuko, tviterio) dalyvis. Antras siūlymas – žiūrėti į socialinį tinklą kaip į savitą bendruomenę. Kalbant apie bendruomenę, įprasta vartoti junginį bendruomenės nariai, tad pagal analogiją galėtų būti ir feisbuko nariai, tviterio nariai.
Skaityti toliau: Gintautas Grigas. Kas bendrauja socialiniame tinkle: dalyviai, vartotojai ar naudotojai? O gal nariai?