Viktorija Daujotytė. Apie žiniasklaidą ir žmogų

Jono Meko vizualųjų menų centras, remiamas Kultūros rėmimo fondo, kuria dokumentinę videoapybraižą „Bežiūrint į Lietuvą“. Filmo tema – Lietuvos žiniasklaidos ligos, kultūriniai ir socialiniai kontekstai, perspektyvos. Apybraižą sudarys septyni pokalbiai su teoretikais ir žiniasklaidos praktikais. Šįkart skaitytojams siūlome Ramūno Čičelio pokalbį su Vilniaus universiteto profesore Viktorija Daujotyte-Pakeriene.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Apie žiniasklaidą ir žmogų

Marijus Šidlauskas. Vinco Kudirkos poezijos socialumas

Poezijos (literatūros) socialumo sąvoka yra itin laki, paslanki, gebanti „suvirškinti“ labai įvairų prasminį bei vertybinį turinį. Ji neatspari galios diktatui, ideologinėms bei politinėms manipuliacijoms, todėl sociologai į šią sąvoką žiūri atsargiai, o patys poetai – pabrėžtinai įtariai. Griežtu teoriniu požiūriu ji yra „nemokslinė“, t. y. moksliškai neverifikuojama; funkcinė, bet ne episteminė, o literato akiai regisi vulgarizuojanti, iškreipianti tikrąją, t. y. estetinę grožinio žodžio prigimtį. Akivaizdu, jog tai iš prigimties santykiška, „negryna“ kategorija, gimstanti „aš-kitas, kiti“ santykyje, judrioje mokslo–meno–sociumo sąveikoje. Tačiau tai, kad socialumas nepaklūsta standartizuotam išgryninimui, anaiptol nereiškia jo sociologinio ar literatūrologinio neįgalumo, veikiau priešingai. Šiuolaikinė sociologija pabrėžia, kad „sąvokos yra jautrūs sandai, o ne tik formalūs procedūrinio samprotavimo instrumentai“, ir kad „svarbu neužmiršti išradingumo, sumanumo, įžvalgios vaizduotės, drąsios minties, nes mechaniškai dygsniuojanti sociologija neišvengiamai suserga nemąstančio ir
nejaučiančio formalizmo liga“ (1).
Skaityti toliau: Marijus Šidlauskas. Vinco Kudirkos poezijos socialumas

Viktorija Daujotytė. Kodėl Lietuvos valstybė turėtų teikti pirmenybę lituanistikai?

Prieš pabandant atsakyti, reiktų iš naujo ir iš naujo grįžti prie lituanistikos sampratos. Taip, tai humanistikos dalis, bet kur jos ribos? Gal išeities taškas – tyrinėtojo sąmonė, kurios turinys siejasi su Lietuva, lietuviškumu, su lietuviškumo patirtimi ir pasireiškimais, su sąmoninga nuostata: tai, kas tiriama,  vertinama, reflektuojama, matyti savo šalies, valstybės, jos žmonių poreikių, vertybių, jų kūrimo, saugojimo kontekste. Lituanistika prasideda iš esmės kaip savaiminė sąmonės reakcija į tai, kas svarbu individui, jo genčiai, bendruomenei, tautai.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Kodėl Lietuvos valstybė turėtų teikti pirmenybę lituanistikai?