Marijus Šidlauskas. Vargas dėl Donelaičio

Švenčiant klasikų jubiliejus visada sveika supurtyti pačią klasikos sampratą, kuri, natūralu, apsineša dulkėmis ir nuosėdomis. Ir klasika tampa tuo, ką kiekvienas laiko privalu perskaityti, bet niekas nebeskaito.

Pacituoti dar galima, galima pagirti (harmoninga, saikinga, pavyzdinga ir visokeriopai vertinga) – bet neskaičius, iš nuogirdų. Lietuvių klasika kelia dar ir papildomų rūpesčių, nes „yra graudi, rimta, skaudi, kad ir maloniai. Žinoma, dažniausiai ir tautiška. Lietuviui gera vargti, gera liūdėti, taip jau yra. Ir be vilties, kad bus kitaip. Nes klasika tęsiasi. Rimtosios klasikos tekstai turi dirbti, plušti. Lietuviškai tariant, klasika neapsieina be perdirbinių, variacijų, parodijų…“ Čia cituoju nerimtai rimtą Rimanto Kmitos straipsnį „Klasika yra kada…“, išspausdintą 2012 m. almanache Baltija (p. 166). Ir dar priduriu nuo savęs – klasika neapsieina ir be provokacijų.
Skaityti toliau: Marijus Šidlauskas. Vargas dėl Donelaičio

Dainora Pociūtė. Abraomas Kulvietis – sąžinė prieš epikūrizmą

Abraomas Kulvietis (apie 1510/1512–1545 06 06) – pirmasis Renesanso humanistinio išsilavinimo idealus įgyvendinęs lietuvis, Lietuvos religinės minties pradininkas, Lietuvos Katalikų bažnyčios ydų kritikas, Reformacijos įkvėptų evangelizmo (protestantizmo) idėjų pagrindėjas Lietuvoje.
Skaityti toliau: Dainora Pociūtė. Abraomas Kulvietis – sąžinė prieš epikūrizmą

Elina Naujokaitienė. Oskaro Milašiaus kūryba ir Czesławo Miłoszo eseistika

Oskaras Milašius ir europinės kultūros kalba

Cz.Miłoszas esė „Poezijos liudijimas“ („Swiadectwo poezji“, 1983, pranc. 1987) ir O.Milašius esė „Keletas žodžių apie poeziją“ („Quelques mots sur la poésie“) svarsto praeities ir dabarties bei ateities sąsajas, istoriškumo temą literatūroje, mąsto apie poezijos ir žmonijos likimą, poetines formas, vyrausiančias ateityje. Cz.Miłoszas pažymi, kad evoliucinio tipo poezijoje (jos modelis – XVII–XVIII a. literatūra) vyrauja bibliniai pasakojimo modeliai, kurie daro savitą konkrečią kultūrą ir teikia jai tęstinumo. Modernistinis maištas (T.S.Eliotas arba Ch.Baudelaire’as) atrodo kaip savotiškas pertrūkis šioje tradicijoje, nes laiką ir istoriją traktuoja regresyviai.
Skaityti toliau: Elina Naujokaitienė. Oskaro Milašiaus kūryba ir Czesławo Miłoszo eseistika

Vida Šatkauskienė. Kas ty mariose?

Norisi kiek pratęsti ramesnes, mąslesnes susikaupimo nuotaikas, kurias prikėlė lapkritis, Vėlinių-Ilgių šventės, kupinos praeitin nugrimzdusių artimųjų atminimo. Jas lyg perima metų bei pasaulio baigmės ir jų atsinaujinimo laukimo laikas, neįsivaizduojamas be ramumos ir pagarbos protėviams. Tarsi laimikis į tinklus „įkliuvo“ šiuo metų tarpsniu mituose ir ypač dainose tyvuliuojančių marių vaizdinys.
Skaityti toliau: Vida Šatkauskienė. Kas ty mariose?

Donata Mitaitė. Poeto portretas epochos fone

Originalios formos, sąmojingoje ir išmintingoje knygoje „Užrašai ir išrašai“ Michailas Gasparovas, vienas žymiausių XX a. antros pusės rusų filologų, rašė: „Gorkis – labai įdomi figūra. Dabar jis, kaip ir Majakovskis, yra nemėgstamas dėl jo oficialiosios sovietinės šlovės. Tesvarstoma tik tai, ar Stalinas jį nužudė, ar ne. Bet kai politika bus užmiršta ir bus imta tyrinėti jį kaip rašytoją, pasirodys, kad jo kūryboje esama labai daug įdomių dalykų“1. Šis M. Gasparovo teiginys galiotų ne vienam žinomam lietuvių rašytojui. Be abejo, Juozas Macevičius (1928–2011) nei kūryba, nei oficialiąja šlove Maksimui Gorkiui neprilygsta, tačiau ir jo poezija nesutapatintina su autoriaus oficialiuoju vaidmeniu sovietinėje lietuvių literatūroje, o jo likimą verta prisiminti ir pabandyti suprasti.
Skaityti toliau: Donata Mitaitė. Poeto portretas epochos fone

Jei stengsimės, kad nepamirštų

Baltų kalbų reikšmė XXI amžiuje didėja. Tuo neabejoja senosios lietuvių raštijos tyrinėtoja prof. Jolanta Gelumbeckaitė. Šiuolaikinių technologijų ir tyrimų galimybės leidžia iš naujo palyginti kalbas, nustatyti jų artimumą, patvirtinti ar paneigti giminystę, ir be tokios archajiškos kaip latvių ar dar archajiškesnės lietuvių kalbos duomenų pasaulio indoeuropeistai negali apsieiti. O baltų kalbų atstovų ir baltistų pareiga tuos duomenis kuo patikimiau pateikti. Skaityti toliau: Jei stengsimės, kad nepamirštų

Balys Sruoga. Mūsų literatūra ir visuomenė

Nieko naujo po saule

Štai dokumentas iš mūsų kultūros istorijos lapų.

Dienraščiuose buvo išspausdintas rašytojo Borutos skelbimas, kad jis ieško darbo – pamokų, vertimų, korektūrų taisymo etc. Į jį atsiliepė „D. Naujienos“ š.m. [1932] 229 nr. Gailiu užuojautos straipsneliu, į kurį savo ruožtu atsiliepė skelbimo autorius Boruta š.m. [1932] „L. žinių“ 234 nr.

Skaityti toliau: Balys Sruoga. Mūsų literatūra ir visuomenė

Irena Bilevičiūtė. Jonas Auksaburnis

Jono Auksaburnio vardu buvo vadinamas Jonas Balkevičius, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto prodekanas, vėliau ir dekanas, iki 1994 m. dirbęs šiame universitete. Jo sodrų balsą, patarimus ir pamokymus trejus metus girdėjau kasdien, dirbdama dekanate. Pamokymai visada taktiški. Paprastai būdavo taip: atspausdinusi mašinėle skubų raštą, čiumpu ir einu pas prodekaną. Šis paima raštą ir sako:
– Ačiū, kaip gerai perrašėte. Bet žiūrėkite – rašydama pavadinimą, išskyrėte žodžių junginius, ir todėl suiro grafinis vaizdas. Aš tai rašyčiau taip…, – kantriai aiškina. – O čia, Irute, reikėtų truputį kitaip, tą sakinį rašyčiau taip…
Skaityti toliau: Irena Bilevičiūtė. Jonas Auksaburnis

Romualdas Granauskas: „Esame skurdo visuomenė – pikta, bjauri, nesugebanti užjausti“

Garsiųjų apysakų „Jaučio aukojimas“ ir „Gyvenimas po klevu“ autorius R.Granauskas šiais metais išleido dvi apsakymų knygas – „Šventųjų gyvenimai“ ir „Išvarytieji“ (LRS leidykla). Pirmojoje aprašomi ribinėse situacijose atsidūrę žmonės, tik ką pasirodžiusi antroji skirta nelaimėliams, kurių šiuolaikinė visuomenė stengiasi nepastebėti.
Skaityti toliau: Romualdas Granauskas: „Esame skurdo visuomenė – pikta, bjauri, nesugebanti užjausti“