Sigutė Radzevičienė. Igno Šeiniaus gyvenimas Švedijoje

2014 m. balandžio 3 d. minėsime rašytojo, publicisto, Lietuvos diplomato Igno Šeiniaus (Igno Jurkūno) 125-ąsias metines. Širvintose susibūrusi iniciatyvinė grupė siekia, kad kraštiečio atminimui įprasminti būtų sukurtas paminklas. I. Šeiniaus tėviškėje, Šeiniūnų kaime, Širvintų rajone, esantis medinis koplytstulpis tik žymi gimtųjų namų vietą.
Literatūrologė Sigutė Radzevičienė, 2011 m. išleidusi monografiją „Neatrastasis Ignas Šeinius: gyvenimas ir kūryba Švedijoje“, remdama šią idėją, siūlo „Literatūros ir meno“ skaitytojams susipažinti su kai kuriais Igno Šeiniaus gyvenimo Švedijoje fragmentais.
Skaityti toliau: Sigutė Radzevičienė. Igno Šeiniaus gyvenimas Švedijoje

Jolanta Zabarskaitė. Tvarioji lietuvių kalba? Takioji lietuvių kalba?

Šiame straipsnyje norima aptarti dabartinę mūsų kalbos situaciją lietuvių kalbinės bendruomenės / visuomenės / valstybės atžvilgiu. Jame vertinama ir interpretuojama lietuvių kalbos ir jos būvio samprata viešojoje erdvėje, sudėtingi ir nevienareikšmiai kalbos–visuomenės–kalbininkų santykiai, kalbos politikos plačiąja prasme perspektyvos ir galimas trūkumas. Mėginama interpretuoti nuolat atsinaujinančias kalbines ir ekstralingvistines įtampas, kurių šaltinis įvairių – naujų ir senų – reiškinių, atsirandančių kalbos ir visuomenės, kalbos ir tradicinių ir / arba šiuolaikinių ideologinių požiūrių sankirtose. Ieškoma atsakymo, ko nepadarėme ir ką turėtume padaryti, kad lietuvių kalba nauju savo raidos etapu būtų visavertė, turėtų stiprų sąvokinį aparatą, jos kūrybinės galios stiprėtų, o prestižas nebūtų diskutuojamas. Bandoma naujai pažvelgti į nuolat atsinaujinančias diskusijas apie lietuvių kalbos likimą, saugojimą, neigiamą išorės poveikį.
Skaityti toliau: Jolanta Zabarskaitė. Tvarioji lietuvių kalba? Takioji lietuvių kalba?

Rasuolė Vladarskienė. Kalbą išsaugos sąmoningumas

Žodžių galia yra tokia stipri, kad tinkamai parinkus pavadinimus nepakenčiami dalykai tampa priimtini (G. Le Bon)

Lietuvių kalbos padėčiai šiandien, panašu, abejingų neliko. Kalbos politika, globalizacija, valstybinių lietuvių kalbos egzaminų ateitis, tarmių likimas, anglų kalba mokslo pasaulyje – tai tik keli klausimai, rūpintys ir eiliniam piliečiui, ir kalbininkui ar politikui. Tiesa, kiekvienas lietuvių kalbos būklę vertina iš savo varpinės. Vis dėlto kalbininkai arčiausiai įvairių kalbos pasikeitimų – mat jie ne tik gali palyginti bendrinės lietuvių kalbos ar tarmių būklę prieš keliasdešimt metų ir šiandien, bet ir patys dalyvauja norminant bendrinę kalbą.

Interviu su Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Kūrybinių industrijų fakulteto Lietuvių kalbos katedros vedėja bei Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) nare doc. dr. Rasuole Vladarskiene.
Skaityti toliau: Rasuolė Vladarskienė. Kalbą išsaugos sąmoningumas

Irena Balčiūnienė. V. Mykolaičio-Putino draudimas perdirbti „Altorių šešėly“ į kito žanro meno kūrinį iš laiko perspektyvos

Literatūros kūriniai dažnai keičia pavidalą, pereina iš vienos formos į kitą: eilėraščiai virsta dainomis, pjesės – operomis, apsakymai ir romanai – filmais ir baletais. Per šį vyksmą jie patiria daug pakeitimų – ilginimų, trumpinimų, iškraipymų, prasmės apvertimų ir t. t.
Skaityti toliau: Irena Balčiūnienė. V. Mykolaičio-Putino draudimas perdirbti „Altorių šešėly“ į kito žanro meno kūrinį iš laiko perspektyvos

Juozas Girnius. Tauta ir kraštas (I)

Žmogaus ryšys su tauta drauge yra ryšys su kraštu dėl to, kad kraštas yra vieta, kurioj tauta egzistuoja. Tautos santykis su kraštu atitinka žmogaus santykį su „vieta“. Būdamas kūninė būtybė, žmogus privalo erdvės, kurioje jis gali būti ir reikštis. O kadangi žmogus drauge yra dvasinė būtybė, savyje slepianti kūrybinę iniciatyvą, tai ne tik erdvėje paprastai užima vietą, kaip medžiaginiai kūnai, bet ir ją pripildo savo žmogiškosios, kūrybos. Pripildyta jo dvasios kūrinių, žmogaus gyvenamoji vieta jam tampa sava ir brangi. Kiekvienai tautai yra brangus tas kraštas, kuriame ji gyvena.
Skaityti toliau: Juozas Girnius. Tauta ir kraštas (I)

Dainora Eigminienė. Mokytojo darbo prasmė

Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos pranešimas, skaitytas spalio 11–12 dienomis Seinuose vykusioje Lietuvos ir užsienio lietuviškų mokyklų  lituanistų konferencijoje „Mūsų kalba – mūsų tekstai – mūsų gyvenimai“, skirtoje Meilės Lukšienės 100-osioms gimimo metinėms.
Skaityti toliau: Dainora Eigminienė. Mokytojo darbo prasmė

Darius Kuolys. Apie junges, įsišaknijimą ir mokyklinę lituanistiką

Pranešimas, skaitytas spalio 11–12 dienomis Seinuose vykusioje Lietuvos ir užsienio lietuviškų mokyklų lituanistų konferencijoje „Mūsų kalba – mūsų tekstai – mūsų gyvenimai“, skirtoje Meilės Lukšienės 100-osioms gimimo metinėms.
Skaityti toliau: Darius Kuolys. Apie junges, įsišaknijimą ir mokyklinę lituanistiką

Bronislovas Genzelis. Nepaveikta laiko tėkmės

Įprasta manyti, kad istorijos kūrėjai – įvairiausio rango politikai. Tačiau, analizuodami istorijos vyksmą, pastebėsime ką kitą: viešąją nuomonę formuoja ne jie – jie arba padeda įsigyventi visuomenės siekius, arba juos torpeduoja.
Nelaisvoje visuomenėje pagrindinis svoris krenta ant kultūros veikėjų, opozicinių dvasininkų pečių. Ypač tas buvo akivaizdu okupuotoje Lietuvoje, tiek XIX, tiek XX amžiuje. Tada būrėsi įvairūs draugų rateliai, kuriuose diskutuota, kas darytina, kaip apeiti įvairius draudimus, kaip vieni kitiems padėti. Šioje terpėje ir iškyla Vandos Zaborskaitės asmenybė, draugų vadina tiesiog Vanda, nepridedant kokių kitokių pažyminių.
Skaityti toliau: Bronislovas Genzelis. Nepaveikta laiko tėkmės

Lilija Valatkienė. Su Meile amžinai

Tie, kuriems teko laimė pažinti profesorę Meilę Lukšienę, sakė, kad šios moters neviliojo aukšti postai, ji nemėgo liaupsių, niekada nešvęsdavo gimtadienių ir pasijusdavo nejaukiai, kai visi puldavo ją sveikinti. Tuo metu ji stengdavosi išeiti atostogų ir pabėgdavo iš Vilniaus, ypač nemėgo oficialių jai skirtų renginių.
Meilė Lukšienė

Skaityti toliau: Lilija Valatkienė. Su Meile amžinai