Irena Bilevičiūtė. Jonas Auksaburnis

Jono Auksaburnio vardu buvo vadinamas Jonas Balkevičius, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto prodekanas, vėliau ir dekanas, iki 1994 m. dirbęs šiame universitete. Jo sodrų balsą, patarimus ir pamokymus trejus metus girdėjau kasdien, dirbdama dekanate. Pamokymai visada taktiški. Paprastai būdavo taip: atspausdinusi mašinėle skubų raštą, čiumpu ir einu pas prodekaną. Šis paima raštą ir sako:
– Ačiū, kaip gerai perrašėte. Bet žiūrėkite – rašydama pavadinimą, išskyrėte žodžių junginius, ir todėl suiro grafinis vaizdas. Aš tai rašyčiau taip…, – kantriai aiškina. – O čia, Irute, reikėtų truputį kitaip, tą sakinį rašyčiau taip…
Skaityti toliau: Irena Bilevičiūtė. Jonas Auksaburnis

Romualdas Granauskas: „Esame skurdo visuomenė – pikta, bjauri, nesugebanti užjausti“

Garsiųjų apysakų „Jaučio aukojimas“ ir „Gyvenimas po klevu“ autorius R.Granauskas šiais metais išleido dvi apsakymų knygas – „Šventųjų gyvenimai“ ir „Išvarytieji“ (LRS leidykla). Pirmojoje aprašomi ribinėse situacijose atsidūrę žmonės, tik ką pasirodžiusi antroji skirta nelaimėliams, kurių šiuolaikinė visuomenė stengiasi nepastebėti.
Skaityti toliau: Romualdas Granauskas: „Esame skurdo visuomenė – pikta, bjauri, nesugebanti užjausti“

Sigutė Radzevičienė. Igno Šeiniaus gyvenimas Švedijoje

2014 m. balandžio 3 d. minėsime rašytojo, publicisto, Lietuvos diplomato Igno Šeiniaus (Igno Jurkūno) 125-ąsias metines. Širvintose susibūrusi iniciatyvinė grupė siekia, kad kraštiečio atminimui įprasminti būtų sukurtas paminklas. I. Šeiniaus tėviškėje, Šeiniūnų kaime, Širvintų rajone, esantis medinis koplytstulpis tik žymi gimtųjų namų vietą.
Literatūrologė Sigutė Radzevičienė, 2011 m. išleidusi monografiją „Neatrastasis Ignas Šeinius: gyvenimas ir kūryba Švedijoje“, remdama šią idėją, siūlo „Literatūros ir meno“ skaitytojams susipažinti su kai kuriais Igno Šeiniaus gyvenimo Švedijoje fragmentais.
Skaityti toliau: Sigutė Radzevičienė. Igno Šeiniaus gyvenimas Švedijoje

Jolanta Zabarskaitė. Tvarioji lietuvių kalba? Takioji lietuvių kalba?

Šiame straipsnyje norima aptarti dabartinę mūsų kalbos situaciją lietuvių kalbinės bendruomenės / visuomenės / valstybės atžvilgiu. Jame vertinama ir interpretuojama lietuvių kalbos ir jos būvio samprata viešojoje erdvėje, sudėtingi ir nevienareikšmiai kalbos–visuomenės–kalbininkų santykiai, kalbos politikos plačiąja prasme perspektyvos ir galimas trūkumas. Mėginama interpretuoti nuolat atsinaujinančias kalbines ir ekstralingvistines įtampas, kurių šaltinis įvairių – naujų ir senų – reiškinių, atsirandančių kalbos ir visuomenės, kalbos ir tradicinių ir / arba šiuolaikinių ideologinių požiūrių sankirtose. Ieškoma atsakymo, ko nepadarėme ir ką turėtume padaryti, kad lietuvių kalba nauju savo raidos etapu būtų visavertė, turėtų stiprų sąvokinį aparatą, jos kūrybinės galios stiprėtų, o prestižas nebūtų diskutuojamas. Bandoma naujai pažvelgti į nuolat atsinaujinančias diskusijas apie lietuvių kalbos likimą, saugojimą, neigiamą išorės poveikį.
Skaityti toliau: Jolanta Zabarskaitė. Tvarioji lietuvių kalba? Takioji lietuvių kalba?

Rasuolė Vladarskienė. Kalbą išsaugos sąmoningumas

Žodžių galia yra tokia stipri, kad tinkamai parinkus pavadinimus nepakenčiami dalykai tampa priimtini (G. Le Bon)

Lietuvių kalbos padėčiai šiandien, panašu, abejingų neliko. Kalbos politika, globalizacija, valstybinių lietuvių kalbos egzaminų ateitis, tarmių likimas, anglų kalba mokslo pasaulyje – tai tik keli klausimai, rūpintys ir eiliniam piliečiui, ir kalbininkui ar politikui. Tiesa, kiekvienas lietuvių kalbos būklę vertina iš savo varpinės. Vis dėlto kalbininkai arčiausiai įvairių kalbos pasikeitimų – mat jie ne tik gali palyginti bendrinės lietuvių kalbos ar tarmių būklę prieš keliasdešimt metų ir šiandien, bet ir patys dalyvauja norminant bendrinę kalbą.

Interviu su Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Kūrybinių industrijų fakulteto Lietuvių kalbos katedros vedėja bei Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) nare doc. dr. Rasuole Vladarskiene.
Skaityti toliau: Rasuolė Vladarskienė. Kalbą išsaugos sąmoningumas

Irena Balčiūnienė. V. Mykolaičio-Putino draudimas perdirbti „Altorių šešėly“ į kito žanro meno kūrinį iš laiko perspektyvos

Literatūros kūriniai dažnai keičia pavidalą, pereina iš vienos formos į kitą: eilėraščiai virsta dainomis, pjesės – operomis, apsakymai ir romanai – filmais ir baletais. Per šį vyksmą jie patiria daug pakeitimų – ilginimų, trumpinimų, iškraipymų, prasmės apvertimų ir t. t.
Skaityti toliau: Irena Balčiūnienė. V. Mykolaičio-Putino draudimas perdirbti „Altorių šešėly“ į kito žanro meno kūrinį iš laiko perspektyvos

Juozas Girnius. Tauta ir kraštas (I)

Žmogaus ryšys su tauta drauge yra ryšys su kraštu dėl to, kad kraštas yra vieta, kurioj tauta egzistuoja. Tautos santykis su kraštu atitinka žmogaus santykį su „vieta“. Būdamas kūninė būtybė, žmogus privalo erdvės, kurioje jis gali būti ir reikštis. O kadangi žmogus drauge yra dvasinė būtybė, savyje slepianti kūrybinę iniciatyvą, tai ne tik erdvėje paprastai užima vietą, kaip medžiaginiai kūnai, bet ir ją pripildo savo žmogiškosios, kūrybos. Pripildyta jo dvasios kūrinių, žmogaus gyvenamoji vieta jam tampa sava ir brangi. Kiekvienai tautai yra brangus tas kraštas, kuriame ji gyvena.
Skaityti toliau: Juozas Girnius. Tauta ir kraštas (I)

Dainora Eigminienė. Mokytojo darbo prasmė

Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos pranešimas, skaitytas spalio 11–12 dienomis Seinuose vykusioje Lietuvos ir užsienio lietuviškų mokyklų  lituanistų konferencijoje „Mūsų kalba – mūsų tekstai – mūsų gyvenimai“, skirtoje Meilės Lukšienės 100-osioms gimimo metinėms.
Skaityti toliau: Dainora Eigminienė. Mokytojo darbo prasmė