Vitas Labutis. Kalbos kultūros šaknys ir kylantys modernizacijos vėjai

KALBOS KULTŪRAI – 50 metų

Graži Kalbos kultūros 50 metų sukaktis – tinkama proga pakalbėti apie tai, kaip, kokiomis aplinkybėmis ir kieno rūpesčiu šis leidinys radosi lituanistikos pasaulyje, kas lėmė jo kryptį, uždavinius ir pobūdį. Kartu kyla noras šiek tiek pamąstyti apie to leidinio dabartį ir ateitį.

Skaityti toliau: Vitas Labutis. Kalbos kultūros šaknys ir kylantys modernizacijos vėjai

Vykintas Vaitkevičius – Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas

Valstybinė Jono Basanavičiaus premija per tautos patriarcho 160-ąsias gimimo metines šiemet lapkričio 23 dieną Lietuvos nacionaliniame muziejuje įteikta archeologui, istorikui, kultūrinio kraštovaizdžio tyrinėtojui Vykintui Vaitkevičiui. Šis garbingas apdovanojimas jam skirtas už kompleksinius Lietuvos etninių žemių tyrinėjimus (2007 m. ekspediciją „Neris ir jos krantai. Konstantino Tiškevičiaus kelias po 150 metų“, 2010–2011 m. vykdytas ekspedicijas Gervėčių krašte), archeologinius tyrinėjimus (2006–2011 m. archeologinius Bajorų kapinyno kasinėjimus, Turlojiškių pilkapių tyrimus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo palaikų sudeginimo vietos paieškas), istorinio paveldo paminklų paieškas, jų populiarinimą ir kovą už jų išsaugojimą, taip pat lituanistinių šaltinių skaitmeninimą (informacinės sistemos „Aruodai“ sukūrimą) ir mokslinių tyrimų viešąją sklaidą.

Skaityti toliau: Vykintas Vaitkevičius – Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas

Marijus Šidlauskas. Kas nėra poezija?

Už šio klausimo slypi kitas, fundamentalesnis – o kas poezija vis dėlto yra? Pastarasis, galima sakyti, metafizinis, o metafizika nūnai nemadinga. Bet tai, kas madinga, mūsų akyse plokštėja ir smulkėja. Civilizacijos traukinukas smagiai pūškuoja nuokalnėn, o su juo garma pseudopoezijos srautai –­ garma žemyn, kur grėsmingai kaupiasi kultūros degeneracijos putos. Mūsų metafiziniai klausimai jau kyla ne iš teorinių filosofinių, o veikiau higieninių sumetimų –­ nesimurkdyti nuotekose, atsigręžti prieš srovę. Taip, poezija gali rastis iš šiukšlių, kaip tikino Ana Achmatova. Poezija gali iš jų išaugti, kaip iš trąšios žemės išauga gėlė. Tačiau šiukšlė savaime nėra poezija. Jeigu kas nors manytų kitaip, turėtų sutikti, kad tada ir poezija –­ šiukšlė. Tai kas tuomet poetai – ukšliai?
Skaityti toliau: Marijus Šidlauskas. Kas nėra poezija?

Gitana Vanagaitė. Pasakojimas apie negirdimą gyvybės širdį

Pastaraisiais metais vis populiaresnė darosi dokumentinė literatūra: įvairios autobiografijos, interviu, dienoraščiai, atsiminimai. Beveik visos šio tipo knygos vienaip ar kitaip prisiliečia prie viliojančios, bet vis rečiau beišsipildančios žmogaus tapsmo istorijos. Pastaroji, įgavusi knyginę formą, t. y. tapusi autoriaus intencijų bei valios konstruktu, atsiskiria nuo realaus gyvenimo ir pereina į fikcijos, arba literatūros plotmę, įsiliedama į šiandien sunkiai aprėpiamą raštijos okeaną, tačiau jame knygos, kurios remiasi žmogaus gyvenimo faktais bei asmenine patirtimi, nepasimeta. Matyt, todėl, kad jos yra vienintelė galimybė sukurti atsvarą tiek literatūroje, tiek ir realiame gyvenime, anot Zygmunto Baumano, silpstantiems, trupantiems, prarandantiems ilgalaikę perspektyvą žmonių santykiams. Šie pasakojimai apie save, kaip ir visi kiti literatūriniai pasakojimai, yra konstruojami per kalbą, kuri atspindi kalbančiojo ar rašančiojo subjektyvybę, nurodo ir atveria žmogaus patirtį – emocinę, psichologinę ir intelektualinę.
Skaityti toliau: Gitana Vanagaitė. Pasakojimas apie negirdimą gyvybės širdį

Diskusija konferencijoje „Mokyklinei lituanistikai aktualūs atradimai ir įžvalgos“

2011 metų spalio 21-22 dienomis Anykščiuose įvyko Lietuvos ir užsienio mokyklų lituanistų konferencija „Mokyklinei lituanistikai aktualūs atradimai ir įžvalgos“. Ją organizavo asociacija „Lituanistų sambūris“, Lietuvos mokslo ir švietimo ministerija, Vilniaus universitetas, Vilniaus edukologijos universitetas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvių kalbos institutas, Ugdymo plėtotės centras, Anykščių A. Baranausko vidurinė mokykla.
Skaityti toliau: Diskusija konferencijoje „Mokyklinei lituanistikai aktualūs atradimai ir įžvalgos“

Zigmas Zinkevičius. Vilnijos lenkakalbių gyventojų pavardžių kilmė

Seniai domiuosi Vilnijos vietinių gyventojų (ne atvykėlių), ypač lenkakalbių, pavardėmis. Jos sudaro dalį man rūpimos baltų ir slavų kalbinių ryšių problematikos, kuria taip pat domėjosi mano bičiulis Vladimiras Toporovas. Mes abu daug kartų tais klausimais esame kalbėję, vienas kitam teikę reikiamų duomenų, bendrai svarstę visokias šios srities problemas. Tikėtasi dabartinėse pavardėse aptikti tam tikrą Lietuvos didingos senovės atšvaitą.

Skaityti toliau: Zigmas Zinkevičius. Vilnijos lenkakalbių gyventojų pavardžių kilmė

Baltų ir slavų kultūrų sankirtos. V.Toporovas ir pasivaikščiojimas su profesoriumi R.Eckertu

Rugsėjo viduryje Seime apie 30 mokslininkų iš įvairių šalių – baltistų žiedas, kaip pažymėjo Tatjana Civjan, Rusijos Mokslo akademijos slavistikos instituto tipologijos ir lyginamosios kalbotyros skyriaus vadovė – skaitė pranešimus konferencijoje „Baltai ir slavai: dvasinių kultūrų sankirtos“, skirtoje žymiam rusų mokslininkui akademikui Vladimirui Nikolajevičiui Toporovui atminti. Vladimiras N. Toporovas, beje, puikiai kalbėjęs lietuviškai,  –  vienas žymiausių pasaulio baltistų. Už nuopelnus tyrinėjant prūsų kalbą, taip pat senąją lietuvių ir latvių literatūrą bei baltų ir slavų kalbų ryšius 1994 metais V. Toporovui buvo suteiktas Vilniaus universiteto garbės daktaro vardas, o 1999-aisiais jis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu. 1990 metais V. Toporovui buvo suteiktas Latvijos mokslų akademijos garbės nario vardas, o 2002-aisiais šis garbus baltistas apdovanotas Latvijos trijų žvaigždžių ordinu. Mokslininko nuopelnai buvo pripažinti visame Pasaulyje: jis buvo Europos akademijos (Academia Europaea), JAV semiotikų bendrijos, Tarptautinės semiotikų asociacijos ir daugelio kitų organizacijų narys, daugelio Europos universitetų ir akademijų garbės daktaras.
Skaityti toliau: Baltų ir slavų kultūrų sankirtos. V.Toporovas ir pasivaikščiojimas su profesoriumi R.Eckertu

Lina Bendžiūtė. Apie Simoną Daukantą žinome daug, o apie Juozapą Želvavičių?..

Vargu ar rastume išsilavinusį žmogų, kuris nebūtų girdėjęs apie Simoną Daukantą (1793–1864) ir jo garsųjį „Būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845). Tačiau nemažai to meto kultūros žmonių taip ir liko tik literatūros istorijos specialistų akiratyje, nors jų indėlis į lietuvių kalbos ir literatūros puoselėjimą irgi labai svarbus. Norėtųsi priminti bent vieną iš jų –­ S. Daukanto amžininką, Krylovo pasakėčių vertėją kunigą Juozapą Želvavičių (1822–1866), kuriam, mano spėjimu, S. Daukanto asmenybė ir raštų leksika bei stilius neabejotinai darė įtaką.
Skaityti toliau: Lina Bendžiūtė. Apie Simoną Daukantą žinome daug, o apie Juozapą Želvavičių?..

Vitas Labutis. Modernieji intelektualai atsuka nugarą lietuvių kalbai ir tyčiojasi iš kalbininkų

Savo nuomonę dėl kalbos normų kriterijų, ko nors taisymo, ypač dėl atskirų kalbos faktų normiškumo, gali turėti kiekvienas jos vartotojas. Tačiau nuomonė nuomonei nelygu. Veringesnė argmentuota nuomonė, o ne emocijų protrūkiai. Jau ima pasigirsti balsų, kad iš viso reikia liautis lietuvių kalbą norminti, ją prižiūrėti. Ypač kelia nerimą skelbiamos mintys apie pačios lietuvių kalbos neįgalumą, skurdumą, negebėjimą derintis prie globalizacijos, naujų technologijų ir kitų staigių šių dienų gyvenimo pokyčių. Deja, tokių lietuvių kalbos menkintojų chore jau girdisi savo nihilistinį požiūrį  deklaruojančių vadinamųjų moderniųjų intelektualų balsų. Jiems toną duoda keletas kalbininkų.
Skaityti toliau: Vitas Labutis. Modernieji intelektualai atsuka nugarą lietuvių kalbai ir tyčiojasi iš kalbininkų

Regimantas Tamošaitis. Tragiškasis civilizacijos punktyras Antano Škėmos romane „Balta drobulė“

Antanas Škėma  yra ryškiausias išeivijos moderniosios prozos kūrėjų, perteikęs literatūroje katastrofistines XX a. nuotaikas ir dramatišką žmogaus būseną didžiųjų sukrėtimų metu. Romanu Balta drobulė (1958) jis paliudijo epochos totalitarizmo formas: ideologinį komunistinį ir ekonominį kapitalistinį.

Straipsnis skelbtas LLTI leidžiamame žurnale  Colloquia (2011, 26)
Nr_26Colloquia_Str_Tamosaitis
Skaityti toliau: Regimantas Tamošaitis. Tragiškasis civilizacijos punktyras Antano Škėmos romane „Balta drobulė“