Kęstutis Nastopka. Sakymas ir diskursas

     Diskurso sakymas

 Lietuvių humanitariniuose moksluose vis plačiau išsikeroja diskurso terminas. Prancūzų ir anglų kalbose, skiriančiose tekstą ir diskursą, pastaruoju terminu apibūdinamas „procesas, presuponuojantis sistemą“. Kalbose, kuriose diskursą nurungia tekstas, kalbos kaip sistemos ir kalbos kaip proceso santykis išreiškiamas kitokiais būdais. Pasak Algirdo Juliaus Greimo, diskurso vartoseną prancūzų tyrinėjimuose atitinka Tartu ir Maskvos semiotikų išpopuliarinta „antrinės modeliuojančios sistemos“ sąvoka. Diskursas laikytinas antrine reikšmes modeliuojančia sistema tuo požiūriu, kad būdamas dviejų semiotinių makrosistemų – natūraliosios kalbos ir natūraliojo pasaulio – dalis, jis įgyja tam tikrą reikšmės kūrimo ir/ar valdymo autonomiją.

Skaityti toliau: Kęstutis Nastopka. Sakymas ir diskursas

Čiurlionis ir Słowackis

Leidykla „Versus aureus“ išleido RADOSŁAWO OKULICZIAUS-KOZARYNO knygą „Lietuvis tarp Karaliaus-Dvasios įpėdinių“ (vertė V. Dekšnys). R. Okuliczius-Kozarynas yra Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto profesorius, pagal išsilavinimą – lenkų literatūros istorikas, o pagal pomėgius – ir meno istorikas bei lituanistas. Su knygos autoriumi kalbasi Tadeuszas Tomaszewskis.
Skaityti toliau: Čiurlionis ir Słowackis

Daiva Sinkevičiūtė. Kokios yra mūsų pavardės?

Pavardė yra oficialus asmenvardis, rodantis priklausomybę šeimai. Asmenvardis pavarde tampa tada kai jį paveldi dvi ir daugiau tos pačios šeimos narių kartos. Įprastai lietuvis turi vardą (kartais daugiau vardų) ir po jo dokumentuose rašomą pavardę (ar pavardes). Tie, kurie domisi lietuvių pavardėmis, jas gali atrasti „Lietuvių pavardžių žodyne“, išleistame devintajame dešimtmetyje. Tačiau mokslo darbų, skirtų pavardžių raidai, kilmei ar darybai aptarti, Lietuvoje nėra daug: daugiausia vardyno tyrėjai yra skyrę dėmesio XVI-XVIII amžiaus dokumentų asmenvardžiams, iš kurių atsirado mūsų pavardės.
Skaityti toliau: Daiva Sinkevičiūtė. Kokios yra mūsų pavardės?

Neringa Klišienė. Henrikas Radauskas: žaidimo apologija

Henriko Radausko poezija, siekianti parnasietiškų formų tobulumo, skelbianti olimpietišką nesuinteresuotumą, neretai jo bendralaikiams sukeldavo įspūdį, jog tai tik mėginimas paversti kūrybą tegu ir grakščiai dėliojamu, bet vis dėlto žodžių žaidimu (1). Išties vietoj subjektyvių proveržių būties refleksijos link (Alfonsas Nyka-Niliūnas) ar efemerinės vizijos motyvų (Jonas Aistis) H. Radausko poezijoje nuskamba ryto juokas perlamutro akim, Otelo ir Dezdemonos įvaizdžiais blaškosi beprotiškas audros šėlsmas, eilėraščio subjekto jausenos taip įsupamos į pasaulio daiktų ar reiškinių sąveiką, kad yra sunkiai beatpažįstamos.
Skaityti toliau: Neringa Klišienė. Henrikas Radauskas: žaidimo apologija

Evalda Jakaitienė: “Vertybių perkainojimo laikotarpiu reikia pusiausvyros”

Kai kalba pasisuka apie tai, kas vertinga žmogui, visada tikiesi išgirsti, kad šeima, namai, tėvynė, pagarba, dvasingumas, nekaltybė ir pan. vis dar yra vertybės, o tai išgirdęs nusiramini. Todėl iš pažiūros visai ramus pokalbis su Vilniaus universiteto profesore Evalda Jakaitiene truputėlį pribloškė. Nesumeluotu tikrumu ir drąsiu žvilgsniu į realybę. Skaityti toliau: Evalda Jakaitienė: “Vertybių perkainojimo laikotarpiu reikia pusiausvyros”

Rita Miliūnaitė. „Kokie būsim mes patys, tokia bus ir lietuvių kalba“ (I-II)

Kai kurie lietuvių kalbos klausimai pastaruoju metu sukėlė tikrą emocijų audrą tiek žiniasklaidoje, tiek visuomenėje. Kalbos gynėjai ir priešininkai aktyviai diskutuoja, ginčijasi, netgi plūstasi, mėgindami įrodyti tiesą, rasti atsakymą į, rodosi, amžiną klausimą: kiek lietuvių kalba gali pasiduoti išoriniams poveikiams, kad neprarastų savitumo? Kokia šiandien tarmių padėtis, ar mūsų vaikai dar gerbia lietuvių kalbą, jei jų galvose ir kasdieniame gyvenime įsišaknija anglų kalba? Koks yra „šveplų“ trumpųjų žinučių fenomenas?

Į šias kalbos problemas galima pažvelgti kalbos vartotojo ir kalbininko žvilgsniu. Todėl mintimis apie lietuvių kalbos padėtį dalijasi dr. Rita Miliūnaitė, Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja.

Skaityti toliau: Rita Miliūnaitė. „Kokie būsim mes patys, tokia bus ir lietuvių kalba“ (I-II)

Rita Miliūnaitė. Interneto komentuotojų nuostatos dėl lietuvių kalbos priežiūros

Pastaraisiais metais lietuviškajame internete kaip niekad gausu diskusijų įvairiais kalbos klausimais. Dažniausia priežastis joms kilti ar jas sukelti – interneto portaluose skelbiami straipsniai arba interviu (kai kada perkeliami iš spausdintinės ar sakytinės žiniasklaidos) ir juos lydintys skaitytojų komentarai. Straipsniai paprastai atspindi kalbos politikos ir vartosenos aktualijas, o kartais koks ne kalbos specialistas išdėsto požiūrį į jam rūpimus kalbos dalykus ir paties patirtus kalbos vartojimo sunkumus.
Skaityti toliau: Rita Miliūnaitė. Interneto komentuotojų nuostatos dėl lietuvių kalbos priežiūros

Kalbos kaita: žodis „žydras“ reiškia ne tik spalvą

Rengiamame Bendrinės lietuvių kalbos žodyne žodis „žydras“ turės dvi reikšmes – juo bus nusakoma ne tik šviesiai mėlyna spalva, bet ir apibūdinamas homoseksualus asmuo. Pasak Lietuvių kalbos instituto mokslininkės, šio žodyno vyriausiosios redaktorės dr. Danutės Liutkevičienės, tai pavyzdys, kaip laikui bėgant keičiasi žodžių reikšmės. Kitas pavyzdys – žodis „gaidys“, vis rečiau naudojamas naminiam paukščiui apibūdinti ir įsitvirtinęs kaip kalėjimo žargonas. Kaip gimsta ir miršta žodžiai, atsiranda jų naujos reikšmės DELFI kalbėjosi su D. Liutkevičiene. Skaityti toliau: Kalbos kaita: žodis „žydras“ reiškia ne tik spalvą