Jolanta Zabarskaitė: „Tikrovė yra tarsi užkalbėta būti neigiama“

Kalba atlieka dvi pagrindines funkcijas: ja apibūdinama tikrovė; ja mes komunikuojame su kitais žmonėmis. Šios kalbos funkcijos neatskiriamai susijusios. Netinkamai vartojant kalbą pažeidžiamos abi šios paskirtys vienu metu. Apie tai, kaip vienoks ar kitoks žodžių vartojimas veikia tikrovę, žurnalistas Zigmas Vitkus kalbasi su Lietuvių kalbos instituto direktore Jolanta Zabarskaite.

Skaityti toliau: Jolanta Zabarskaitė: „Tikrovė yra tarsi užkalbėta būti neigiama“

Antanas Balašaitis. Rūpestis dėl žodžio ateities

Ką sako žodis? Nesunku paaiškinti, ką reiškia vienas ar kitas žodis, kokia jo vartojimo aplinka. Bet kaip apibrėžti žodį teoriškai? Juk žodžiai tokie įvairūs, skirtingos jų funkcijos kalboje, santykiai su tikrove ir žmogum. Dauguma žodžių pavadina tikrovės daiktus ar reiškinius, kiti ne tiek įvardija, kiek išreiškia žmogaus požiūrį į veiksmus, ypatybes. Be to, labai įvairūs žodžių tarpusavio santykiai, jie parodo žodžių reikšmės galimybes. Kalba yra savita garsinių ženklų sistema, o žodis – tos sistemos elementas, taigi bendrais bruožais žodį galėtume taip nusakyti: tai garsinės kalbos elementas, turintis savo formą, kuria išreiškiamas tam tikras turinys (Evalda Jakaitienė. Lietuvių kalbos leksikologija, 1980, p. 10).
Skaityti toliau: Antanas Balašaitis. Rūpestis dėl žodžio ateities

Rita Urnėžiūtė. „Yra redaktorių, kurių pavardė knygos metrikoje – tarsi kokybės ženklas“

Puikiai rašyti – talentas, išmanyti kalbos naujoves, ugdyti kalbos jausmą – siekiamybė, o tinkamai sutvarkytas tekstas – tarsi meno kūrinys, kurį kalbos redaktorius augina ir puoselėja. Tiesa, šiandien kalbos redaktoriai neretai genami ir skubinami leidybos tempo, kitų objektyvių ar subjektyvių priežasčių, todėl dailinti tekstą laiko nelieka – tik mechaniškai pataisyti tas klaidas, kurios aiškiai peržengia kalbos normas. Ar tuomet meno ir pagarbos darbui nebelieka?

Apie kalbos redaktoriaus darbą, jo subtilybes mintimis dalijasi žurnalo „Gimtoji kalba“ vyriausioji redaktorė Rita Urnėžiūtė.
Skaityti toliau: Rita Urnėžiūtė. „Yra redaktorių, kurių pavardė knygos metrikoje – tarsi kokybės ženklas“

Vytautas Kubilius. Nepaklusti laikui

Literatūrologas, kritikas, tėvas, draugas… Kūrybingas, ironiškas, pastabus, nesukalbamas, rizikuojantis… Žmogus, apie kurį daugiau kaip 50-ties autorių atsiminimai sugulė knygoje „Nepaklusęs laikui“. Atsiminimai, aprėpiantys Vytauto Kubiliaus (1926–2004) gyvenimą nuo mokyklos laikų ir pirmųjų prisilietimų prie literatūros iki profesoriaus kasdienybės. Skaityti toliau: Vytautas Kubilius. Nepaklusti laikui

Nuveikė daugiau negu visos kitos

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė buvo iš prigimties ligota, silpnos sveikatos – bet pasiaukojimas lietuvybės idėjai padėjo jai įveikti ir savo negalią, ir kitokias kliūtis.
“Ji nudirbo daugiau negu visos kitos…” – taip Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, gimusios lygiai prieš 150 metų, nuopelnus mūsų kultūrai įvertino Juozas Tumas-Vaižgantas.
G.P-B

Skaityti toliau: Nuveikė daugiau negu visos kitos

Birutė Jasiūnaitė apie žodžių rinkėjas ir pateikėjus

Vargu ar šiandien turėtume dvidešimties tomų didįjį “Lietuvių kalbos žodyną”, jeigu ne šiam darbui atsidavę žodžių rinkėjai, kurie duomenis su nešiojamais įrašymo prietaisais rinkdavo tiesiai iš gyvosios kalbos, nukeliaudami didžiulius atstumus per Lietuvos kaimus ir miestelius. Viena tokių entuziastingų žodžių rinkėjų – Vilniaus universiteto dėstytoja prof. Birutė Jasiūnaitė (52 m.): “Esu labai daug “valkatavusi” tose ekspedicijose, bet dėl nieko nesigailiu, galų gale, kiek aš visko mačiau… Dabar visa tai labai gražiai atrodo, nes to nebėra…”
Skaityti toliau: Birutė Jasiūnaitė apie žodžių rinkėjas ir pateikėjus

Džiuljeta Maskuliūnienė. Iš stebuklingosios vyskupo Motiejaus Valančiaus kišenės

210 metų nuo vyskupo Motiejaus Valančiaus gimimo.
Motiejaus Valančiaus didaktinė proza įdomi ir šiandien – juk čia atveriamos durys į „dingusį“ pasaulį – XIX a. vidurio Lietuvos kaimą. Pravėrę šias duris, ryškiausiai pamatome… vaikus! Jų siluetai – patys įsimintiniausi, charakteristikos – spalvingiausios. Antai „labai guvus, šarpus, pašankus ir linksmas“1 Mikė melagėlis, štai Prancė paukštvanagėlis – „drąsiai galėjo statyti aną į kanapes už baidyklę“2, o šit geroji Onelė – „vienoj valandoj negali jos gerumo apsakyti“3 – ir dar daugybė kitų… Vaiką kaimietį randame pavaizduotą visuose keturiuose beletristiniuose veikaluose – Vaikų knygelėje (1868), Paaugusių žmonių knygelėje (1868), Palangos Juzėje (1869), Pasakojime Antano Tretininko (1891). „Valančius stovi pačiame mūsų prozos aukštupyje“4 (koks prasmingas šis žodis!). Drauge Valančiaus proza – ir lietuvių vaikų literatūros aukštupys, gera žodžio, skirto vaikams, pradžia.
Skaityti toliau: Džiuljeta Maskuliūnienė. Iš stebuklingosios vyskupo Motiejaus Valančiaus kišenės

Viktorija Daujotytė. Apie lietuvių kalbą: ar ji galėtų būti ir elitinė?

Mintys apie lietuvių kalbą, kurios buvo išskleistos 2011 m. vasario 24 dienos lrytas.lt daugiažodžiu pavadinimu „Apie kalbos raidą ir jos vaizdinius: kokia oficialioji lietuvių kalbos ideologija?“, nėra nei naujos, nei originalios. Problema yra šiek tiek gilesnė nei projektiniai įsipareigojimai. Projektai nurodo minties kryptį – deja. Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Apie lietuvių kalbą: ar ji galėtų būti ir elitinė?