Motiejus Valančius: okupantams – Makiavelis, Lietuvai – tautos kūrėjas

Mūsų istorinėje atmintyje Valančius visų pirma – blaivybės sąjūdžio Lietuvoje įkūrėjas. Bet tikrasis jo istorinis matmuo kur kas didesnis. XIX a. carų okupuotai Lietuvai netekus politinės vadovybės vyskupas M.Valančius buvo pagrindinis vienintelis visuomenės autoritetas ir vadovas. Mažiausiai ketvirtį XIX amžiaus Žemaičių vyskupas buvo faktiškasis Lietuvos vadovas ir politinės lietuvių tautos kūrėjas.
Skaityti toliau: Motiejus Valančius: okupantams – Makiavelis, Lietuvai – tautos kūrėjas

Sovietmečio literatūros laukas: Rimanto Kmitos pokalbis su Kęstučiu Nastopka

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas netrukus išleis Rimanto Kmitos ir kitų mokslininkų sudarytą pokalbių knygą „Nevienareikšmės situacijos: pokalbiai apie sovietmečio literatūros lauką“. Knygoje –  mokslininkų kalbintų rašytojų, vertėjų, redaktorių, skaitytojų, bibliotekininkų, mokytojų, dėstytojų, knygynų darbuotojų pasakojimai  apie sovietmečio literatūros pasaulio ypatybes; tai – bandymas fiksuoti tai, kas neužrašyta jokiuose dokumentuose, – žmonių atmintyje likusius literatų ryšius, santykius, įvykių vertinimus. Pasakojimai, prisiminimai apie šį laiką dėl politinių aplinkybių gal net svarbesni, negu kitų laikotarpių, o elgsenos ir pasirinkimų lygtyse – daugiau nežinomųjų, negu įprastesniame kontekste.  Ši knyga – didžiausias tokio pobūdžio literatūrologų parengtas pokalbių ciklas pagal bendrą pusiau struktūruotą klausimyną. Per dvejus projekto vykdymo metus buvo pakalbinti 65 respondentai, surinkta daugiau medžiagos, negu iššifruota.
Skaityti toliau: Sovietmečio literatūros laukas: Rimanto Kmitos pokalbis su Kęstučiu Nastopka

Danguolė Mikulėnienė. Valstybinė lietuvių kalba: lūkesčiai ir rūpesčiai

Gerbiamieji, šiandien jaudinuosi beveik taip pat, kaip ir tada, kai šioje salėje stebėjau visą šiandien minimo įstatymo priėmimo eigą.
Tikriausiai jau beveik neįsivaizduojamas tuometis politinis ir sociokultūrinis valstybinės kalbos kontekstas ir iki minimumo susiaurėjusios lietuvių kalbos funkcijos viešajame gyvenime. Prisiminkime: to meto duomenimis, Vilniuje buvo telikusi tik viena gamykla, raštvedybą tvarkiusi lietuviškai. „Įmonė net neturi rašomosios mašinėlės lietuvių kalba“ – tai liudijimas apie to meto Klaipėdos Vakarų laivų remonto įmonę. Panaši padėtis buvo susiklosčiusi visoje Lietuvoje, Valstybinė lietuvių kalbos komisija kreipėsi į Vyriausybę prašydama aprūpinti visas Pietryčių ir Rytų Lietuvos savivaldos institucijas rašomosiomis mašinėlėmis lietuvišku šriftu, nes jų ten nebuvo.
Skaityti toliau: Danguolė Mikulėnienė. Valstybinė lietuvių kalba: lūkesčiai ir rūpesčiai

Virginija Babonaitė-Paplauskienė. „…viskas dar labiau nušvinta…“

Nerimaudama sausio 20-osios vakarą paskambinau sutartu laiku Berenikai Čipkutei į Baltimorę ir išgirdau skausmingą žinią: „Tėtės nebėra“… Pasaulį apgaubė juoda tyla… Klastūnė liga atsėlino staiga ir netikėtai, žaibo greitumu, per mėnesį pasiglemžė A. Nykos-Niliūno fizinį kūną, tačiau proto šviesa ir dvasios jėga jo neapleido iki paskutinės minutės… Šalia rašytojo dieną ir naktį budėjo, jį slaugė mylimi vaikai – dukra Berenika su draugu Edvardu ir sūnumi Ariu. Visi mes tikėjom ir laukėm stebuklo… Deja… Skambant A. Nykos-Niliūno mėgstamo kompozitoriaus Gabrielio Faure muzikai, aimanuodamos žemėn krito baltos snaigės… Ar galima rasti žodžių, nusakančių jokiais matais neišmatuojamą netektį… Visi žodžiai tampa bespalviai…
Skaityti toliau: Virginija Babonaitė-Paplauskienė. „…viskas dar labiau nušvinta…“

Viktorija Daujotytė. Pasaulio vienišasis

Alfonsas Nyka-Niliūnas – paskutinis iš žemininkų, lyriškas savo kūrybinėse ištakose dramatiškų istorijos vingių išvarytas iš savo žemės visą gyvenimą, kiekvienu savo tekstu, bandęs „kelius namo surasti…“ Kaip teigia profesorė Viktorija Daujotytė, praradimas šio poeto kūryboje iškyla kaip pagrindinis žmogaus pažinimo kelias, vedantis nuo asmeninės individo dramos prie esminių klausimų, kuriems negalioja nei laikas, nei erdvė.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Pasaulio vienišasis

Kęstutis Urba: „Vaikų ir paauglių literatūros negalima vadinti paprasta ar primityvia“

Kai suaugęs žmogus perskaito Antoine`o de Saint-Exupery „Mažąjį princą“ ir labai oriai pareiškia, kad tai – ne vaikų literatūra, kyla susierzinimas, sako vaikų literatūros kritikas Kęstutis Urba. „Nuostata, kad vaikams turi būti kažkas labai paprasta, primityvu, jau seniai turi būti išguita. Kalbant, kodėl suaugusiesiems verta skaityti vaikų ir paauglių knygas, galima paminėti net keturis argumentus“, – pabrėžia jis.
Skaityti toliau: Kęstutis Urba: „Vaikų ir paauglių literatūros negalima vadinti paprasta ar primityvia“

Aldona Ruseckaitė. Rašytoja G. Petkevičaitė-Bitė ir jos globotinis

Poeto, literatūros tyrinėtojo Petro Palilionio skaitytinė drama „Metai Tamsčiuko atokaitoj“, paties autoriaus žodžiais tariant, yra apie „rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir pedagogo Antano Kasperavičiaus gyvenimų sampynas pagal laiškus, rastus Pabuojų kaimo sodyboje“.

Skaityti toliau: Aldona Ruseckaitė. Rašytoja G. Petkevičaitė-Bitė ir jos globotinis