Leonidas Donskis. Lietuvą suvienyti ir paversti tėvyne gali prasmės jausmas

Lietuviai yra tauta, kuri nebegyvena vien Lietuvoje – tai faktas. Ir šiandien reikia labai daug kūrybos energijos, kad savo kalbą ir kultūrą išlaikytume kaip traukiantį gravitacijos lauką. Taip teigia filosofas profesorius Leonidas Donskis. Anot jo, mūsų valstybę reikia perorientuoti į kitokią strategiją.
Skaityti toliau: Leonidas Donskis. Lietuvą suvienyti ir paversti tėvyne gali prasmės jausmas

Gytis Norvilas: „Nesuprantu taikaus buvimo poezijoje“

Kūrybiškiausios 2012 m. knygos „Išlydžių zonos“ autorius, poetas Gytis Norvilas dėstydamas mintis apie kūrybą, visai kaip ir savo eilėraščiuose, nevynioja žodžių į vatą: „Poezija turi duoti per galvą.“ IQ G. Norvilas pasakojo, kuo naudingi poezijos smūgiai. Skaityti toliau: Gytis Norvilas: „Nesuprantu taikaus buvimo poezijoje“

Jurgos Juodytės videoperformansas „Tarmė“

Tarmė – nekintantis, stabilus, įgimtas, su krauju gaunamas ankščiausias kalbinis įgūdis. Archajinis palikimas nekinta laike, yra griežtai „pririštas” prie vietos ir joje gyvenančių žmonių – taip sukuriamas uždaras arealas, bendruomenė, kalbanti tik jai suprantama specifine kalba.

Skaityti toliau: Jurgos Juodytės videoperformansas „Tarmė“

Austė Nakienė. Miesto folkloro sąjūdis. Išeivių iš kaimo tapatybės paieškos

XX a. amžiaus 7-ajame dešimtmetyje Lietuvoje kilo susidomėjimas kraštotyra, pradėta rengti tautosakos rinkimo ekspedicijas, pasidainavimų vakarus, liaudies šokių vakarėlius, ėmė burtis folkloro ansambliai. Galima įsivaizduoti, kad šis sąjūdis kilo dėl to, kad tradicijos „persikraustė“ į miestus.  Bet gal viskas klostėsi sudėtingiau? Kodėl miestiečiai susidomėjo kaimo gyvenimu, studentai važiavo į tautosakos rinkimo ekspedicijas, valandų valandas bendravo su lėtai kalbančiais, daug ko neprisimenančiais senukais arba rinkosi Vilniaus universiteto kavinėje ir pagal kaimišką muziką šoko seniai nemadingus šokius, kurių nešoko jų tėvai? Kodėl jie, būdami visai jauni, elgėsi lyg kokie pagyvenę žmonės?
Skaityti toliau: Austė Nakienė. Miesto folkloro sąjūdis. Išeivių iš kaimo tapatybės paieškos

Nida Poderienė: „Lietuvių kalba turi rūpėti ne tik lietuvių kalbos mokytojams, bet ir kitų dalykų pedagogams“

Šiandien jau nebestebina, kad dauguma moksleivių, nemažai ir darželinukų kuo puikiausiai kalba viena ar daugiau užsienio kalbų, ištisas valandas praleidžia ne bendraudami su bendraamžiais, o šiuolaikinių technologijų draugijoje, neretai geriau už suaugusiuosius išmano visas technologijų valdymo ir naudojimo subtilybes. Rezultatas – auga nauja, protingų ir kūrybingų žmonių karta. Deja, su apgailestavimu tenka pridurti – ir nelabai raštingų žmonių karta, mat dabartiniai jaunuoliai vis prasčiau vartoja savo gimtąją lietuvių kalbą.
Skaityti toliau: Nida Poderienė: „Lietuvių kalba turi rūpėti ne tik lietuvių kalbos mokytojams, bet ir kitų dalykų pedagogams“

Donatas Sauka.Taurus poezijos neturtas kryžkelėje tarp kaimo ir civilizacijos

Marcelijus Martinaitis, šešeriais metais jaunesnis už Justiną Marcinkevičių ir panašaus amžiaus debiutavęs (plg. 1955 ir 1962), turėjo vaikystę, kaip ir Just. Marcinkevičius, savo turiniu ir prasme archajiškesnę, daug labiau nuo civilizacijos nutolusią nei bet kas iš ankstyvesnės kartos poetų, menininkų, taip pat nei dauguma jų bendraamžių. Kalbant apie Just. Marcinkevičių, šita aplinkybė nebuvo pabrėžta. O ją akcentuoti būtina.

Skaityti toliau: Donatas Sauka.Taurus poezijos neturtas kryžkelėje tarp kaimo ir civilizacijos

Rimvydas Stankevičius. Kalbėk man, Tūla, kuždėk…

Kalbant apie tokius lygiai tiek aukštos, kiek retos prabos kūrinius, kaip prieš dešimtmetį Anapilin iškeliavusio šviesaus atminimo rašytojo Jurgio Kunčino romaną „Tūla“, galima cituoti tokius literatūros specialistus kaip Jūratė Sprindytė, Valentinas Sventickas, Laimantas Jonušys, tvirtinančius, jog ši knyga – vienas ryškiausių lietuvių literatūros kūrinių, pasirodžiusių per du pastaruosius dešimtmečius, galima sakyti, kad „Tūla“ – rezignuojančios sovietmečio inteligentijos patirtis tobulai perteikiantis kūrinys, kad drauge jis – ir himnas Vilniui, kur su didžiule meile aprašomi kasdieniai senamiesčio valkatų keliai, dėmesio pakanka kiekvienam skersgatviui, kiekvienam grindinio akmeniui, galima gėrėtis romane ištirpusia poezija, aistringai išrašyta meilės linija, stilistiniu rašytojo virtuoziškumu…
Skaityti toliau: Rimvydas Stankevičius. Kalbėk man, Tūla, kuždėk…

Mąžtantis visuomenės raštingumas: pražūtinga nieko nedaryti

„Žmonės ne tik rašyti, bet ir skaityti nemoka. Jau yra problema perskaityti vidutinio sudėtingumo tekstą ir suvokti jo potekstę. Tai, kas pasiekia žmogaus smegenis, yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Jei žmogus nori būti kvailas, jis turi tokią teisę. Bet tuomet neišvengiamai atsiranda terpė manipuliacijoms: kvailu žmogumi labai lengva manipuliuoti“, – tvirtina rašytoja Renata Šerelytė.
Skaityti toliau: Mąžtantis visuomenės raštingumas: pražūtinga nieko nedaryti