Rita Urnėžiūtė. Tobulos kalbos ilgesys, akmenėliai ir rieduliai

Kovo 25 d. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga Valstybinėje kalbos inspekcijoje surengė diskusiją „Kalbos grynumo problema grožinės literatūros vertimuose. Rūbas ar drabužis?“. Renginio skelbime kviesta panagrinėti problemas, kurių „vertėjams kyla ne dėl nustatytų kalbos normų, o dėl griežtų kalbos redaktorių vertinimų. […] verstinės grožinės literatūros redaktoriai savo redaguojamiems tekstams dažnai taiko tokius principus kaip oficialiajai bendrinei kalbai. Kartais taisoma ir tai, kas apskritai nėra oficialiai klasifikuota, – remiantis tik kokio nors kalbininko pasvarstymais.“ Laukta aiškesnių patarimų, kaip vertėjams ir redaktoriams elgtis susidūrus su šalutiniais ar lygiaverčiais normų variantais. Kaip ir reikėjo tikėtis, daugeliui klausytojų rūpėjo ne kalbėtis apie teorinius norminimo klausimus, o gauti konkrečių atsakymų.

Skaityti toliau: Rita Urnėžiūtė. Tobulos kalbos ilgesys, akmenėliai ir rieduliai

Rima Palijanskaitė. Vydūnas ir moterys

Tai, ką Vydūnas rašė apie moterį ir motiną – pirmiausiai yra nuspalvinta vaikystės prisiminimų: „Mano motinėlė net jau aukštesnį amžių pasiekusi lyg nuolatai grožėjo. Ar gal todėl, kad ji ir tėvelis jokių nuodų, nei alkoholio nemėgo? Ar kad ji prie visų darbų nuolatai giedodavo šventas giesmes? Nesuvokiau atsakymo. Buvau manęs, kad žmonos iki gyvenimo pabaigos grožyn einančios.“ Vėliau Vydūnas suvokęs, jog „tik esmiškas atsivėrimas gali ją grožinti iki amžiaus pabaigos.“ Nors kūnas tada nebėra taip gaivinamas savo gyvybės kaip anksčiau, „taurios žmonos esmiškoji gyvybė nemenkėja, bet nuolat stiprėja. Ir tada tokia žmona tiesiog spinduliuoja dvasiniu grožiu.“ Moteris-motina, būdama tyros sielos, „visą savo aplinką, visus savo namus savimi nušviečia. […] Motinos stovi laiptuose, kurie veda žmones aukštyn, kūrybos aukštumon.“

Skaityti toliau: Rima Palijanskaitė. Vydūnas ir moterys

Dalia Sruogaitė. Atminties archeologija

Dalia Sruogaitė (g. 1925, Kaune), rašytojo Balio Sruogos duktė. 1943 m. baigė Vilniaus Kunigaikštienės Birutės gimnaziją. Antrojo pasaulinio karo įvykiai ją drauge su motina istorike Vanda Daugirdaite-Sruogiene (1899–1997) nubloškė į Vokietiją. 1946–1949 m. Bonos universitete studijavo muzikologiją ir meno istoriją, lankė teatrologijos seminarą Kelno universitete. Persikėlusi į JAV, aktyviai dalyvavo Čikagos lietuvių kultūriniame gyvenime, teatrinėje veikloje. 1953 m. su Petru Jurkštu „Margučio“ radijuje įsteigė savaitinę literatūros valandėlę „Pelkių žiburėlis“, kuriai iki 1977 m. vadovavo. Režisavo daugelį radijo pastatymų, tarp jų – B. Sruogos dramą „Apyaušrio dalia“. 2001 m. sugrįžo į Lietuvą.
Skaityti toliau: Dalia Sruogaitė. Atminties archeologija

Rita Miliūnaitė. Kalba kaip simbolinis kapitalas

Atminty likusi seniai per vienintelę tuo metu Lietuvoje televiziją rodytos laidos apie režisierių Juozą Miltinį nuotrupa. Ant nedidelių lapelių maestro mėgdavo išsirašyti įdomesnes skaitomų knygų mintis ir paskui su tais lapeliais savotiškai žaisdavo: išsitraukia iš krūvos vieną, kitą, skaitinėja, dėlioja minčių mozaiką. Skaityti toliau: Rita Miliūnaitė. Kalba kaip simbolinis kapitalas

Laimantas Jonušys. Valkataujantis sovietmečio inteligentas Jurgio Kunčino prozoje

Atėjus kūrybos laisvės laikams ne vienas rašytojas daug dėmesio skyrė sovietmečio laikotarpiui, ir netiesa, kad stalčiai buvo tušti, tik galbūt neretai tuose stalčiuose gulėjo neužbaigti užrašai, tik apmatai, brūkštelėti nematant perspektyvos viešai paskelbti. Kai atsivėrė galimybė viešai kalbėti apie ankstesnį laikotarpį, tai labai produktyviai darė ir Jurgis Kunčinas – jo kūryboje ypač ryški anų laikų inteligento valkatystės tema.
Skaityti toliau: Laimantas Jonušys. Valkataujantis sovietmečio inteligentas Jurgio Kunčino prozoje

Viktorija Daujotytė. Romaninis mąstymas humanistikoje

   Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija – tokia yra naujos Algimanto Bučio knygos apie Mindaugo epochą paantraštė. Aiški nuoroda į moksą. Ne į romaną. Ir visgi romanas šioje studijoje dalyvauja – ir laisvoje, laisvai komponuojamoje struktūroje, ir susitelkimu į išskirtinius likimus, ir provokatyviais siūlymais atgręžti žvilgsnį į pritemdytas istorijos puses.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Romaninis mąstymas humanistikoje

Rimvydas Šilbajoris. Nepakartojamojo liudytojas – Albinas Marius Katiliškis

Tragiškasis Šekspyro princas, išgirdęs šiurpią paslaptį iš savo tėvo šmėklos ir pats išsigandęs galimų­jų nebūties sapnų, pavadino meną tikrovės veidrodžiu. Jis norėjo, kad tame veidrodyje žudikas atpažintų savo nuodėmę ir galbūt, kad visas pasaulis, save ten pamatęs, suprastų, koks jis klaikus. Bet kritikai, vaizdingo palygi­nimo suvilioti, užmiršo jame glūdinčią grėsmę ir pradėjo kalbėti, kad menas apskritai yra tikrovės atspindys. Už­miršo jie ir tai, kad savo esme literatūra negali vien tik kartoti tikrovę kaip negyvas mėnulis, šviesdamas sveti­mais saulės spinduliais. Menas yra kažkas kita negu ja­me vaizduojamasis pasaulis; jis turi savo nuosavą gyvy­bę. Jis yra kaip gėlė, kuri susideda iš saulės šviesos ir iš drėgno žemės juodumo, ir iš vėjo dvelkimo, ir iš lietaus lašų, bet pati ji visai nepanaši į ją supančią ir sudaran­čią tikrovę. Ji nėra nei saulė, nei vėjas, nei žemė, nei lietus, o kaip tik gėlė – kažkaip nesuprantamai iš tikro­vės susikūręs ir joje augąs stebuklas.
Skaityti toliau: Rimvydas Šilbajoris. Nepakartojamojo liudytojas – Albinas Marius Katiliškis

Sigito Gedos mirties metinėms

Prie karaliaus paminklo

Kiekvieno poeto kūryboje būna tam tikras pikas, kai pasiekiama pati aukščiausia poetinė nata ir išsakomos pačios subtiliausios prasmės. Mano galva, Sigito Gedos pikas buvo 1968–1973 metai. Kaip tik tada jo eilės pasiekė iki tol lietuvių poezijoje neregėtą ir negirdėtą tonaciją, kaip tik tuo laikotarpiu buvo parašytas nuostabus poezijos perlas – „Delčia rudenė deivė“.
Skaityti toliau: Sigito Gedos mirties metinėms