Įspėjamieji ir kontroliniai Giedros Radvilavičiūtės šūviai žodžiais

„Taikliai, įžvalgiai įvardinti situacijas, tiksliai palyginti daiktus yra malonu ir labai svarbu. Tuščias kalbėjimas, neatveriantis jokių prasmių, man neįdomus nei buityje, nei su draugėmis kavą geriant, nei tekstuose“, – sako rašytoja Giedra Radvilavičiūtė, paklausta, ar galima ją vadinti šaudančia žodžiais, panašiai, kaip ji apibūdina Alfonsą Andriuškevičių, sakydama, kad jis tapo žodžiais. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vaizdo studijoje viešnią kalbino Nacionalinės bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus darbuotoja Vilija Baublytė.
Skaityti toliau: Įspėjamieji ir kontroliniai Giedros Radvilavičiūtės šūviai žodžiais

Rita Urnėžiūtė. Vertėjo Tado Petkevičiaus asmeninis kalbos duomenynas

Vienas iš Jono Jablonskio kalbos mokymo metodų buvo vertimas ir vertimo redagavimas. Daugiau ar mažiau įsitraukti į vertimo darbą yra tekę ir kalbininko šeimos nariams. Žmona Konstancija Jablonskienė vertė iš rusų ir prancūzų kalbų, pati rašė, be to, perrašinėjo vyro redaguotus tekstus. Maždaug dešimtmetį vertimų baruose darbavosi kalbininko duktė Julija Jablonskytė-Petkevičienė. Paskutinį gyvenimo dešimtmetį į vertimus buvo paniręs ir Julijos Jablonskytės vyras – teisininkas, diplomatas Tadas Petkevičius (1893–1964). Šios veiklos jis ėmėsi 1953 m. grįžęs iš lagerio, kuriame NKVD karinio tribunolo nuosprendžiu buvo priverstas kalėti 8 metus. Reikšmingas Tado Petkevičiaus indėlis į grožinės literatūros vertimus – trys romanai: Filipo Bonoskio (Philip Bonosky) „Liepsnojantis slėnis“ (1957), Vasko Pratolinio (Vasco Pratolini) „Įsimylėję vargšai“ (1960), Tomo Hardžio (Thomas Hardy) „Tesė d‘Erbervilių giminės. Tyra moteris“ (1963). Populiariausias iš jų neabejotinai yra „Tesė“. Išėjo net trys šio romano leidimai.
Kauno regioniniame valstybės archyve ir Petkevičių šeimos archyve yra išlikę nemaža dokumentų, atskleidžiančių Tado Petkevičiaus bendradarbiavimą su leidyklos redaktoriais, rodančių jo kalbinį pastabumą ir siekį fiksuoti įvairius kalbos duomenis.
Skaityti toliau: Rita Urnėžiūtė. Vertėjo Tado Petkevičiaus asmeninis kalbos duomenynas

Elena Bradūnaitė-Aglinskienė. Išlikome, nes buvome kūrybingi

2018 m. gruodžio 10 d. Elenai Bradūnaitei-Aglinskienei įteikta Felicijos Bortkevičienės Kalbos premija. Atsiimdama šį apdovanojimą, laureatė kalbėjo: „Tą premiją noriu priimti ne savo vardu – o savo tėvų, mokytojų ir vadovų, kurie mane, augančią Amerikoje, išmokė lietuviškai kalbėti. Per kalbą jie mane išmokė mylėti Lietuvą, jos tautosaką, istoriją ir grožinę literatūrą. Dovanodami tą kultūrinį kraitį, jie mane ir visą mano kartą labai praturtino.“
Skaityti toliau: Elena Bradūnaitė-Aglinskienė. Išlikome, nes buvome kūrybingi

Eglė Dean. Tikrovės atspindžiai Gabrielio Garsijos Markeso kūryboje

Menotyrininkė Eglė Dean straipsnyje bando surasti sferas, kuriose Gabrielio García Márquezo literatūra remiasi tikrove. Perpasakojant rašytojo biografiją atkreipiamas dėmesys į realybės sąlygotus tekstus. Sudėtinga politinių aplinkybių nulemta biografija atskleidžia Márquezą kaip humanistą ir plačių pažiūrų žmogų.
Skaityti toliau: Eglė Dean. Tikrovės atspindžiai Gabrielio Garsijos Markeso kūryboje

Zita Alaunienė. Egzaminas, kaip tobulas absurdas

„Kur pažvelgsi, visur… juoda“, – taria žmogus, regėdamas pasaulio netobulumą, ir grimzta į egzistencinio liūdesio pelkę. Žmogau, neliūdėk – pažvelk į gyvenimą kitaip. Prisimink, kad profesorius Panglosas, Kandido mokytojas, kadai kada įrodė, jog mūsų pasaulis yra geras – pats geriausias iš visų galimų pasaulių. Sakai, nuo Voltaire’o laikų gyvenimas pasaulyje labai pasikeitė, subjuro. Didžiai klysti. Prieš pat Naujuosius Anapilin išėjęs akylas dabarties stebėtojas Jurgis Gimberis trumpai ir aiškiai paskelbė absoliučią tiesą: gyvenimas eina į priekį, o ne į užpakalį. Kas galėtų paneigti?
Skaityti toliau: Zita Alaunienė. Egzaminas, kaip tobulas absurdas

Danutė Ardavičienė. Ar Gimtoji Kalba tebėra didžiausia nacionalinė vertybė?

Nebūtina priminti, kad turime seną, garsią savo kalbą, vieną iš sanskrito kalbų, kad daugybė mūsų žodžių yra tokie pat, kaip lotynų, senovės indų ar germanų kalbų. Dar galime lietuvio valstiečio troboje išgirsti, kaip kalbėjo mūsų proseneliai, bet ar ilgai dar taip bus?
Skaityti toliau: Danutė Ardavičienė. Ar Gimtoji Kalba tebėra didžiausia nacionalinė vertybė?

Danutė Jonušienė. Jono Basanavičiaus žmona: didžioji meilė, gyvenimą nuspalvinusi juodai

Tai, kad didžiavyriai myli tiktai savo tėvynę, o meilė moteriai yra pernelyg žemiška, kad būtų verta apie tai kalbėti, yra tik mitas. Kai kurie istorikai mano, kad Lietuvos patriarcho Jono Basanavičiaus (1851–1927) didžioji meilė buvo ne Lietuva, o Čekijoje gimusi vokietė Gabriela Eleonora Mohl (1861–1889), kuri mirė labai jauna. Galbūt todėl paminkle, kuris buvo atidengtas Vilniuje, įamžintas tautinio atgimimo pradininkas, Nepriklausomybės Akto signataras atrodo toks vienišas.
Skaityti toliau: Danutė Jonušienė. Jono Basanavičiaus žmona: didžioji meilė, gyvenimą nuspalvinusi juodai

Aušrinė Rinkevičienė. Šiauliečiai apie kalbos reikalus

Šį rudenį, rengdamasi valstybinės lietuvių kalbos statuso atkūrimo 30-mečiui, Šiaulių miesto savivaldybė kartu su Lietuvių kalbos draugijos Šiaulių skyriumi surengė internetinę apklausą kalbos klausimais. Internautams pateikti keturi klausimai: 1) ar (ne)pritariate nuomonei, kad lietuviškas įmonės pavadinimas trukdo verslui; 2) ar reikia lietuvinti kompiuterių programas, ar lietuvių kalbos plėtra informacinėse technologijose užtikrins lietuvių kalbos išlikimą; 3) ar rašant SMS žinutes, komentarus interneto forumuose, portaluose, pokalbių svetainėse ir pan. galima nevartoti lietuviškų raidžių; 4) kokią įtaką lietuvių kalbos vartojimui ir raidai turėjo 1988 m. grąžintas valstybinės kalbos statusas?
Skaityti toliau: Aušrinė Rinkevičienė. Šiauliečiai apie kalbos reikalus