Kęstas Kirtiklis. Apie humanitarų gynybą

Besibaigiant vasarai ir artėjant mokslo metams daugybės įstojusiųjų į humanitarines specialybes giminės ir pažįstami klausia: na, pasakyk man, kas gi iš tavęs bus? (Klausiama numanant, jog žinia, kas bus – diplomuotas bedarbis). Klausimas nemalonus, atsakymas – nelengvas, tad dar mėnesiui nepraėjus jaunuoliai ir jaunuolės šį klausimą su šiokiu tokiu palengvėjimu peradresuos dėstytojams. O šie, kaip visuomet, susinervins…
Skaityti toliau: Kęstas Kirtiklis. Apie humanitarų gynybą

Virtuali paroda „Išliksiu aš gyvas…“, skirta Maironio 150-osioms gimimo metinėms

Vieno iškiliausių Lietuvos poetų, įprasminusio lietuvių tautos dvasinę ir istorinę patirtį, ypač jautriai aprašiusio žmogaus ir tautos likimą – Maironio 150-osioms gimimo metinėms skirta virtuali paroda „Maironis: Išliksiu aš gyvas…“ atspindi ir papildo kilnojamąją parodą „Pavasario balsai“, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos parengtą dalyvaujant 2012 m. vykdomoje Valstybinėje Maironio metų programoje.
Skaityti toliau: Virtuali paroda „Išliksiu aš gyvas…“, skirta Maironio 150-osioms gimimo metinėms

Aldona Paulauskienė. Gimtoji kalba: didžiavimasis ja ir išdavystė

Straipsnį pradėsiu Mikalojaus Daukšos Postilės prakalboje įrašytais žodžiais, kuriuos kaip maldą kartojome, kai išlikti buvo sunku, kai nepalankiausiomis sąlygomis reikėjo saugoti savo kalbą, kurti literatūrą, iš paskutinių jėgų atsilaikyti prieš klastingiausią prievartą. Štai ji, toji mūsų malda: „Kurgi yra pasauly tokia menka ir niekam verta tauta, kuri neturėtų savo trijų lyg įgimtų dalykų: savo žemės, papročių ir kalbos. Visų amžių žmonės vartojo savo gimtąją kalbą, rūpinosi jos išlaikymu, gražinimu ir platinimu. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio mažo žemės sklypo, kur nevartotų savo gimtosios kalbos, kuria paprastai rašoma savo ir kitų šalių istorija, kuria svarstomi visi krašto reikalai, kuria gražiai ir padoriai atliekami reikalai bažnyčioj, susirinkimuose ir namie; pati gamta to moko, ir kiekvienas beveik iš motinos krūtų gauna palinkimą į savo kalbą – į jos vartojimą, gynimą ir platinimą (…). Panaikink kalbą – panaikinsi santaiką, vienybę ir viską gera. Panaikink kalbą – panaikinsi saulę nuo dangaus, suardysi pasaulio tvarką, atimsi gyvenimą ir garbę“ (trečiasis vertimas, paskelbtas 1939 m. Versta J. Balčikonio. M. Daukša. Postilės prakalbos. Vilnius, „Mintis“, 1990, p. 33–34).
Skaityti toliau: Aldona Paulauskienė. Gimtoji kalba: didžiavimasis ja ir išdavystė

Viktorija Daujotytė. Kaip pasakojame; kaip esame pasakojami

Eilėraščių knygelė, autorė jau nelietuviška pavarde, gyvena toli, remta vyro giminių. Elementarūs, elementariai sueiliuoti kalbėjimai apie meilę, vaikystę, kito krašto, kuriame, atrodo, neblogai klojasi, įspūdžius. Kaip sunku apibūdinti tą elementarų eiliavimą, būtinai rimuotų eilučių mechaninį ritmą; lyg koks menkas aptvarėlis, leista eiti tik nuo vieno eilutės galo iki kito. Ir vis vien viltis, kad rašo poeziją, noras, kad kas pamatytų, paskaitytų. Daug rašybos klaidų toj knygelėj, bet jos neatrodo svarbios. Svarbus tik noras pasipasakoti, pasisakyti apie save, savo gyvenimą. Yra tokia eiliuota galimybė, iškilusi iš pačios kalbos, iš pasidainavimų, pasierzinimų ir paliūdėjimų, iš laiškų, kol jie dar buvo gyvi. Žinome, kad riba tarp nepoezijos ir jau poezijos neaiški, slidi, kad užtenka tik kryptelėjimo į vieną ar kitą pusę. Juk ir poezija kartais tik pasakoja gyvenimą, lyg ir nieko kito nesiekdama. Tiesą sakant, o kas galėtų būti daugiau. „Papasakoti gyvenimą“ – yra toks Justino Marcinkevičiaus eilėraštis. Pasakojimas eilėraščiu – sunku, bet įmanoma. Kol nesukomplikuojame pasakojimo turinio, kol nepereiname į pasakojimo teoriją, skiriančią tautosakos ir literatūros žanrą, labiau siejamą tik su šnekamąja kalba. Žvelgiant bendriau, pasakojimo šaknys slypi pačiame gyvenime, kintančios jo formos keičia ir pasakojimo formas.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Kaip pasakojame; kaip esame pasakojami

Valentinas Stundys: švietimo praktikoje yra painiavos ir blaškymosi

Valentinas Stundys nuo 2008 m. yra Seimo narys. Šiuo metu jis vadovauja Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui. Tai jam nėra pirmas susidūrimas su švietimu. Prieš pasukdamas į politiką, V. Stundys dirbo mokytoju Molėtų rajono Videniškių vidurinėje mokykloje. Be to, jo žmona taip pat yra pedagogė – Molėtų gimnazijoje moko vaikus anglų kalbos.
Skaityti toliau: Valentinas Stundys: švietimo praktikoje yra painiavos ir blaškymosi

Dainora Eigminienė: lyderystė – tai gyvenimo būdas

Beveik 30 metų Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijoje lietuvių kalbos ir literatūros pamokas 9-12 klasių mokiniams kasdien vedanti Dainora Eigminienė – ne tik energija trykštanti mokytoja ekspertė, bet ir aktyvi visuomenės veikėja. Jos teigimu, lyderiu gali bandyti tapti kiekvienas žmogus. O kiekvienas mokytojas netgi privalo to siekti.
Skaityti toliau: Dainora Eigminienė: lyderystė – tai gyvenimo būdas

Tylus išnykimas: kas 14 dienų miršta viena kalba

Likus mažiau nei 200 vartotojų, ketų kalbai iškilo didžiulis pavojus. Šia kalba kalbama tik keliuose kaimuose, išsimėčiusiuose Jenisėjaus slėnyje, centriniame Sibire. Kalbos, kuria kalba tiek mažai žmonių, išnykimas gali pasirodyti nereikšmingas. Vis dėlto, kaip ir visos kalbos, ketų kalba unikali. Jos gramatika viena sudėtingiausių iš visų kalbų, kurias kada nors yra tyrinėję lingvistai. Patiems ketams jų kalba kupina gyvųjų ryšių su protėviais, praeitimi ir tradicijomis. Ją praradus stos tyla.
Skaityti toliau: Tylus išnykimas: kas 14 dienų miršta viena kalba

Justinas Žilinskas: „Po fantastiniais R. Bradbury siužetais slypi esminės visuomenės dėsnių įžvalgos“

Birželio 5-ąją, kai visų pasaulio gyventojų dėmesį buvo užvaldžiusi Veneros kelionė Saulės disku, mirė vienas garsiausių mūsų laikotarpio fantastinės literatūros kūrėjų Ray Bradbury. Skaityti toliau: Justinas Žilinskas: „Po fantastiniais R. Bradbury siužetais slypi esminės visuomenės dėsnių įžvalgos“

Aido Marčėno poezijos heroinas

Naujos Aido Marčėno knygos pasirodymas kaskart krusteli lietuviškos poezijos atmosferą. Šį kartą joje poetas pažėrė tankų – japonų lyrikos žanro – žiedų. Jie, kaip ir jazmino, poetui nenustoja daryti įtakos nuo pat jaunų dienų. Nors kas tos jaunos dienos? A. Marčėnas sako, kad ir dabar jaučiasi kažkur tarp šešerių ir šešiolikos. Pasirodo, kol vaikas – tol poetas. Skaityti toliau: Aido Marčėno poezijos heroinas