Viktorija Daujotytė. Tautiškumas / nacionalumas: kultūros lygmuo

Laisvė yra kultūros sritis.
Marcelijus Martinaitis

Patikimai skambanti mintis: „Tautinė savimonė ir valstybinis mąstymas – kiekvienos valstybės pamatas“1. Turėtume pridurti: klasikinė mintis, taikytina klasikinei valstybei. Kas pasikeičia šiandien, kai klasikinius žmogaus ir valstybės parametrus keičia postmodernūs modeliai, konstruojami ir įtakojami ne tik tautinių, bet ir kosmopolitinių nuostatų, naujų darinių, sąjungų? Kai moderniosios epochos bandymai suderinti skirtingus žmogiškojo pasaulio lygmenis vis labiau išvirsta nebeužglaistomomis nedermėmis? Žmogaus savasties, savumo ir kitumo suderinamumo problema neišnyksta. Neišnyksta ir nacionalinės savigarbos, nacionalinio orumo jutimas. Dar ir 1981 m. nelengvai galėjo išlikti Meilės Lukšienės sakinys straipsnyje „Jono Biliūno laiškai“: „Kaip individas identifikuoja save, suvokdamas savo bendražmogiškas ir išskirtinai individualiąsias savybes, taip ir tautos savimonė grindžiama tų dviejų komponentų. Paneigiant nacionalinį savitumą, t. y. savitos kultūros turėjimą ir sugebėjimą ją toliau ugdyti, pažeidžiamas nacionalinis orumas“2. Bendražmogiška, bet ir atskira, daugiau ar tik vos vos. Kad tauta yra, kad žmoguje budi jo tauta, labiausiai matyti, kai pažeidžiamas tautos orumas, savigarba. Iš įžeisto tautos orumo kyla ir kraštutiniai, radikalūs veiksmai. Fašizmo genezėje slypi ir vokiečių tautos pažeminimas po Pirmojo pasaulinio karo; net jei tolygus. Radikaliais, pavojingais nacionalizmo demonstravimais į kažką atsakoma. Reikia teisingai suvokti, į ką.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Tautiškumas / nacionalumas: kultūros lygmuo

Gediminas Mikelaitis. Šatrijos Ragana – dvasinės literatūros rašytoja

„Laidojam paprastą, labai kuklią mergelę, 52 metų Mariją Pečkauskaitę. Šitame žemaičių kampelyje ji nuolat pragyveno keliolika metų ir buvo žinoma visiems jums – kaip tėvams, taip vaikams. Tai už ką gi jūs ir mes pagerbiame tą mergelę? Už tai, kad ji Židikams buvo skaisti saulelė, šilta šilimėlė, kurios spinduliai plito po Lietuvą“, – sakė Vaižgantas per rašytojos Šatrijos Raganos (1877–1930) laidotuves.
Skaityti toliau: Gediminas Mikelaitis. Šatrijos Ragana – dvasinės literatūros rašytoja

Pasivaikščiojimai su Tomu Venclova

„…ir viskas buvo Dievo dovana…“  (Tomas Venclova  „Gyvųjų motina“)
Nors iš poezijos neišgyvensi (kyla klausimas ar galima išgyventi iš kūrybos?), tačiau tai neatstumia žmonių nuo to, ką jie daro. Ką jie kuria. Neatstūmė ir Tomo Venclovos, kuris ne tik tyrinėja literatūrą, yra publicistas ir vertėjas bei profesorius Jeilio (JAV) universitete. Be šios daug laiko atimančios veiklos, jis dar ir kuria poeziją. Galima drąsiai teigti, kad Tomas Venclova yra tikra Dievo dovana mūsų šaliai.
Skaityti toliau: Pasivaikščiojimai su Tomu Venclova

Vytautas Martinkus. Šiandienės lietuvių literatūros versmės: amžinos ir išnykstančios

Atrodytų, kuo įvairesnė literatūra, tuo geriau, tačiau esame persipykę su vertybių tvarka, pernelyg abejojame aukštųjų ir pačių aukščiausiųjų – pradinių – vertybių galia, o kai nebelieka jokių tvarkų, nuomonių įvairovė ir jų lygiavertiškumas arba bent jų teisė būti kartu sunkiai dera.

Skaityti toliau: Vytautas Martinkus. Šiandienės lietuvių literatūros versmės: amžinos ir išnykstančios

Vidinė Aido Marčėno Lietuva

Iki šiol vien grynajam poezijos žanrui atstovavęs visuotinai pripažintas lietuvių poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Aidas Marčėnas ką tik išėjusioje savo eseistikos knygoje „Sakiniai“ šalia kitų imasi ir visuomenės kritiko vaidmens. Ta proga su poetu Rimvydas Stankevičius kalbasi apie Lietuvą. Tą, kuriai rašomi eilėraščiai, ir tą, kurioje tenka gyventi.
Skaityti toliau: Vidinė Aido Marčėno Lietuva

Viktorija Daujotytė. Lobynas

„3 knygos kasmet. 30 knygų per 10 metų. Lobynas vienoje lentynoje. Taip į jūsų namų biblioteką ateis šiuolaikiškai išleisti svarbiausi XX a. lietuvių literatūros kūriniai. Jums, vaikų mokslams ir jaunimo studijoms, gyvai kūrybos atminčiai ir ateičiai“, – Lietuvių literatūros lobyno projekto užmojus lakoniškai yra nusakęs Valentinas Sventickas.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Lobynas

Mindaugas Kvietkauskas. Kultūros genetika kintančioje mokykloje

Į paskutinę vidurinės mokyklos klasę ėjau tais metais, kai iš Lietuvos buvo galutinai išvesta sovietų kariuomenė. Mokykloje patyriau Atgimimo virsmą, kuris nebuvo tik aikščių euforija, bet smelkėsi ir veikė kažkur giliau, po oda. Tartum ten būtų dygęs, šakojęsis tam tikras laisvės nervas, kurį iš gautų genetinių sėklų traukė augti to laiko atmosfera. Tarp 1988 ir 1991 metų mano vangiai besikeitusioje vidurinėje būta daug mažų asmeninių išsilaisvinimų – kai kartu su draugais demonstratyviai nusirišom pionieriškus kaklaraiščius ir atsisakėm stoti į rikiuotes sovietinių švenčių proga, kai ryžomės ateiti į mokyklą be uniformų, o su praplėšytais džinsais, kai užsiauginom ilgus plaukus ir šitą teisę apgynę galėjom tapti tikrais Vilniaus senamiesčio „neformalais“, kai pradėjom bėgti iš pamokų tos istorijos mokytojos, kuri mus gąsdino, kad mitinguose prie Adomo Mickevičiaus paminklo renkasi iškrypėliai. Galbūt kulminacija įvyko tada, kai mūsų klasė 1991-ųjų sausio 12 dieną dar prieš pirmą pamoką pabėgo iš mokyklos ir nuėjo budėti prie Vilniaus televizijos bokšto. Pastabų dėl blogo elgesio, kurias iš tiesų laikydavom kone pagyrimais, už tą dieną negavom. Atrodo, nebegavom jų ir vėliau.
Skaityti toliau: Mindaugas Kvietkauskas. Kultūros genetika kintančioje mokykloje