Czesław Miłosz: „Aš pats sau esu visiška prieštara“

Pristatome 1994 metais darytą interviu su Czesławu Miłoszu. Poetą kalbino literatūrologas Robertas Faggenas. Interviu atskleidžia Miłoszo požiūrį į poeziją, filosofiją, gamtos reikšmę, svarstymus apie gėrį ir blogį, taip pat perteikiami vaikystės ir jaunystės prisiminimai, politinės peripetijos pokario metais, be to, poetas atskleidžia ir savo rašymo proceso vingrybes.

Skaityti toliau: Czesław Miłosz: „Aš pats sau esu visiška prieštara“

Skaudant lietuvybę…

„Kodėl tik dabar mes susitikome šiam pokalbiui?“ – retoriniu klausimu diskusiją Rašytojų sąjungoje reziumavo jos pirmininkas Antanas A. Jonynas. O LRS posėdžių salėje grupelės rašytojų su svečiais lapkričio 22-osios popietę susėsta aptarti aktualiųjų humanitarinio švietimo, pirmiausia – lietuvių kalbos ir literatūros (taip pat ir šiuolaikinės) mokymo, prestižo kėlimo mokykloje problemų. Patį pokalbį moderavo, klausimus, pasiūlymus, idėjas iš pasisakymų visumos lukšteno Švietimo ir mokslo ministerijos vyriausioji specialistė Nida Poderienė, atsakinga už lituanistines programas. Bet tai būta ne tiek oficialaus „dviejų institucijų“ pasitarimo, kiek į visuomenines organizacijas susibūrusių neabejingųjų tarpusavio „žvalgybos“.
Skaityti toliau: Skaudant lietuvybę…

Polemika apie lietuvių kalbą

Kalbininkai, literatai, sociologai ir istorikai imasi lietuvių kalbos tyrimo, kurio metu aiškinsis jos tapatybes, idealus ir ideologijas. Viena iš projekto dalių – apklausti daugiau nei pusantro tūkstančio moksleivių visoje šalyje ir išsiaiškinti, kokia šnekamoji kalba jiems yra artimiausia. Spaudoje ta tema pasirodė ne vienas straipsnis.
Skaityti toliau: Polemika apie lietuvių kalbą

Viktorija Daujotytė. Lectio ultima: įkvėpti ir iškvėpti

„Nieko nėra išmintingesnio kaip ratas“, – ištarta Rainerio Marijos Rilke’s, vieno įžymiausių XX a. Europos poetų. Turėtų ar bent galėtų taip būti, kad šis vardas, kurį dabar pasakiau, šią akimirką mus jungtų; per šešerius studijų metus jaunoji Vilniaus universiteto humanistika jo negalėjo išvengti. Gal ir Kristijono Donelaičio – juk esminė „Metų“ metafora yra tas pats ratas: kelių lygmenų, iki žemiausio, konkrečiausio: „Ratas ant ašies braškėdamas sukasi sunkiai…“
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Lectio ultima: įkvėpti ir iškvėpti

Vitas Labutis. Kalbos kultūros šaknys ir kylantys modernizacijos vėjai

KALBOS KULTŪRAI – 50 metų

Graži Kalbos kultūros 50 metų sukaktis – tinkama proga pakalbėti apie tai, kaip, kokiomis aplinkybėmis ir kieno rūpesčiu šis leidinys radosi lituanistikos pasaulyje, kas lėmė jo kryptį, uždavinius ir pobūdį. Kartu kyla noras šiek tiek pamąstyti apie to leidinio dabartį ir ateitį.

Skaityti toliau: Vitas Labutis. Kalbos kultūros šaknys ir kylantys modernizacijos vėjai

Algimantas Mikuta. Grušas, kopiantis į Žaliakalnį

Juozo Grušo pavardę išvydau atsikraustęs mokytis į Kauną. Dabar negaliu pasakyti, ar provincijos mokykloje apie jį ką nors buvau girdėjęs. Kaune susidarė įspūdis, kad rašytoją žino visi. Skleidžiama tiesa skambėjo taip: rimtieji lietuvių rašytojai arba pabėgo į Ameriką, arba įsikūrė Vilniuje, Kaune liko vienintelis dramaturgas Grušas.
Skaityti toliau: Algimantas Mikuta. Grušas, kopiantis į Žaliakalnį

Vykintas Vaitkevičius – Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas

Valstybinė Jono Basanavičiaus premija per tautos patriarcho 160-ąsias gimimo metines šiemet lapkričio 23 dieną Lietuvos nacionaliniame muziejuje įteikta archeologui, istorikui, kultūrinio kraštovaizdžio tyrinėtojui Vykintui Vaitkevičiui. Šis garbingas apdovanojimas jam skirtas už kompleksinius Lietuvos etninių žemių tyrinėjimus (2007 m. ekspediciją „Neris ir jos krantai. Konstantino Tiškevičiaus kelias po 150 metų“, 2010–2011 m. vykdytas ekspedicijas Gervėčių krašte), archeologinius tyrinėjimus (2006–2011 m. archeologinius Bajorų kapinyno kasinėjimus, Turlojiškių pilkapių tyrimus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo palaikų sudeginimo vietos paieškas), istorinio paveldo paminklų paieškas, jų populiarinimą ir kovą už jų išsaugojimą, taip pat lituanistinių šaltinių skaitmeninimą (informacinės sistemos „Aruodai“ sukūrimą) ir mokslinių tyrimų viešąją sklaidą.

Skaityti toliau: Vykintas Vaitkevičius – Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas

Marijus Šidlauskas. Kas nėra poezija?

Už šio klausimo slypi kitas, fundamentalesnis – o kas poezija vis dėlto yra? Pastarasis, galima sakyti, metafizinis, o metafizika nūnai nemadinga. Bet tai, kas madinga, mūsų akyse plokštėja ir smulkėja. Civilizacijos traukinukas smagiai pūškuoja nuokalnėn, o su juo garma pseudopoezijos srautai –­ garma žemyn, kur grėsmingai kaupiasi kultūros degeneracijos putos. Mūsų metafiziniai klausimai jau kyla ne iš teorinių filosofinių, o veikiau higieninių sumetimų –­ nesimurkdyti nuotekose, atsigręžti prieš srovę. Taip, poezija gali rastis iš šiukšlių, kaip tikino Ana Achmatova. Poezija gali iš jų išaugti, kaip iš trąšios žemės išauga gėlė. Tačiau šiukšlė savaime nėra poezija. Jeigu kas nors manytų kitaip, turėtų sutikti, kad tada ir poezija –­ šiukšlė. Tai kas tuomet poetai – ukšliai?
Skaityti toliau: Marijus Šidlauskas. Kas nėra poezija?

Gitana Vanagaitė. Pasakojimas apie negirdimą gyvybės širdį

Pastaraisiais metais vis populiaresnė darosi dokumentinė literatūra: įvairios autobiografijos, interviu, dienoraščiai, atsiminimai. Beveik visos šio tipo knygos vienaip ar kitaip prisiliečia prie viliojančios, bet vis rečiau beišsipildančios žmogaus tapsmo istorijos. Pastaroji, įgavusi knyginę formą, t. y. tapusi autoriaus intencijų bei valios konstruktu, atsiskiria nuo realaus gyvenimo ir pereina į fikcijos, arba literatūros plotmę, įsiliedama į šiandien sunkiai aprėpiamą raštijos okeaną, tačiau jame knygos, kurios remiasi žmogaus gyvenimo faktais bei asmenine patirtimi, nepasimeta. Matyt, todėl, kad jos yra vienintelė galimybė sukurti atsvarą tiek literatūroje, tiek ir realiame gyvenime, anot Zygmunto Baumano, silpstantiems, trupantiems, prarandantiems ilgalaikę perspektyvą žmonių santykiams. Šie pasakojimai apie save, kaip ir visi kiti literatūriniai pasakojimai, yra konstruojami per kalbą, kuri atspindi kalbančiojo ar rašančiojo subjektyvybę, nurodo ir atveria žmogaus patirtį – emocinę, psichologinę ir intelektualinę.
Skaityti toliau: Gitana Vanagaitė. Pasakojimas apie negirdimą gyvybės širdį

Diskusija konferencijoje „Mokyklinei lituanistikai aktualūs atradimai ir įžvalgos“

2011 metų spalio 21-22 dienomis Anykščiuose įvyko Lietuvos ir užsienio mokyklų lituanistų konferencija „Mokyklinei lituanistikai aktualūs atradimai ir įžvalgos“. Ją organizavo asociacija „Lituanistų sambūris“, Lietuvos mokslo ir švietimo ministerija, Vilniaus universitetas, Vilniaus edukologijos universitetas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvių kalbos institutas, Ugdymo plėtotės centras, Anykščių A. Baranausko vidurinė mokykla.
Skaityti toliau: Diskusija konferencijoje „Mokyklinei lituanistikai aktualūs atradimai ir įžvalgos“