Mąžtantis visuomenės raštingumas: pražūtinga nieko nedaryti

„Žmonės ne tik rašyti, bet ir skaityti nemoka. Jau yra problema perskaityti vidutinio sudėtingumo tekstą ir suvokti jo potekstę. Tai, kas pasiekia žmogaus smegenis, yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Jei žmogus nori būti kvailas, jis turi tokią teisę. Bet tuomet neišvengiamai atsiranda terpė manipuliacijoms: kvailu žmogumi labai lengva manipuliuoti“, – tvirtina rašytoja Renata Šerelytė.
Skaityti toliau: Mąžtantis visuomenės raštingumas: pražūtinga nieko nedaryti

Vacys Bagdonavičius. Ar Vydūnas – slėpiningas sfinksas?

Vydūno 145-osioms gimimo ir 60-osioms mirties metinėms

Vydūno būtis mūsų kultūros erdvėje nuo pat jo vardo pasirodymo iki šiolei yra ypatinga. 1911 m. išleistame istoriosofiniame traktate „Mūsų uždavinys“ būties slėpiningumui pabrėžti jis panaudojo sfinkso įvaizdį. Tą įvaizdį galima pritaikyti ir jam pačiam. Vydūno fenomenas visą laiką buvo ir tebėra kaip tas sfinksas, slėpiningas, vertinamas nevienareikšmiškai. Vieni pagarbiai žvelgia į jį kaip į gilios išminties šaltinį, kiti prieš jį jaučiasi pasimetę, nes nežino, kokiu matu jį matuoti, dar kiti juo piktinasi, kad drįso praverti platesnius minties horizontus nustatytoms tikėjimo tiesoms patikrinti, pagrįsti ar jų aiškinimus savaip pakoreguoti, o labai daug kam nei šilta, nei šalta, kad jis iš viso yra. Tačiau kultūriškai aktyvesnioji tautos dalis neišvengiamai jaučia jo buvimą, nors kai kam ir iš jų norėtųsi, kad geriau Vydūno nebūtų arba kad bent jis nesimaišytų mūsų dienų kultūrinio ir dvasinio gyvenimo vyksmuose. Tačiau tas fenomenas vis dėlto yra ir tuo buvimu vienaip ar kitaip mus veikia, tad svarbu jį pažinti ir išsiaiškinti, kur slypi jo veikimo galia. Kitaip tariant, reikia įminti šio mūsų kultūros erdvėje stūksančio sfinkso slėpiningumo mįslę. Žinoma, jei jaučiame pažintinę, kultūrinę ar kitokią to įminimo prasmę.
Skaityti toliau: Vacys Bagdonavičius. Ar Vydūnas – slėpiningas sfinksas?

Aidas Marčėnas. Sakiniai (Menkoji eseistika)

Meno pauzė

Prieš dešimt mėnesių pabaigiau „Dievų taupyklę“ ir ištiko meno pauzė. Šiuos sakinius pradedu rašyti du tūkstančiai dešimtųjų metų vasario dvidešimt pirmąją dieną, tėvo trečiųjų mirties metinių išvakarėse, tvirtai, sugrįžęs iš pasislankiojimo po Rasas, idant neišprotėčiau nuo poezijos, kuri niekam nereikalinga.
Gal todėl, kad poezija nereikalinga, jos tiek daug. Ji – turinčiam akis, ausis ir sąžinę – visur, kur sugyvena sąmonė ir kalba, o ypač – sniegenomis nurausvintuose kapinių medžiuose. Ji iš ten, kur kalbos nebėra.
Skaityti toliau: Aidas Marčėnas. Sakiniai (Menkoji eseistika)

Viktorija Daujotytė. Prigimtoji žemėjauta Žemaitės kūryboje

2013 m. kovo 16–17 d. Užutrakio dvaro sodyboje įvyko 4-asis prigimtinės kultūros tyrinėtojų seminaras, skirtas žemei. Žemei, kuri laikoma šventa, maitina, vienų paveldima, branginama, kitų perkama, parduodama. Profesorė  Viktorija Daujotytė šioje konferencijoje skaitė pranešimą „Prigimtoji žemėjauta Žemaitės kūryboje“.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Prigimtoji žemėjauta Žemaitės kūryboje

Lietuvių literatūros chrestomatija – moksleivių jungas ar bendruomenės išlikimo laidas?

Neseniai knygų mugėje buvo diskutuota, atrodo, nuolat aktualiu klausimu – kokia turėtų būti literatūros programa 11–12 klasių moksleiviams ir kokius kūrinius turi būti skaitęs išsilavinęs Lietuvos žmogus. Diskutuoti susirinko gimnazistai ir chrestomatijų autoriai – Darius Kuolys, Mindaugas Kvietkauskas ir Gytis Vaškelis.
Skaityti toliau: Lietuvių literatūros chrestomatija – moksleivių jungas ar bendruomenės išlikimo laidas?

Danguolė Mikulėnienė: kaip žiūrime į kalbą, taip žiūrime ir į tarmę

„Ar lietuvių kalba Lietuvoje iš tikrųjų tokia prestižinė, kaip kad norėtume? – klausia kalbininkė profesorė Danguolė Mikulėnienė. – Jeigu taip būtų, užrašų kitomis kalbomis būtų mažiau“. Anot kalbininkės, jei nevertiname savo kalbos ir nelaikome jos prestižine, ką ir kalbėti apie tarmes.
Skaityti toliau: Danguolė Mikulėnienė: kaip žiūrime į kalbą, taip žiūrime ir į tarmę