Regimantas Tamošaitis: be grožinės literatūros žmogus yra truputį autistas

„Literatūra padeda būti laimingesniems, o laimė – žmogiškas santykis“, – kalbėjo literatūrologas, rašytojas, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentas dr. Regimantas Tamošaitis mokslo populiarinimo festivalio „Erdvėlaivis Žemė 2014“ metu. Skaityti toliau: Regimantas Tamošaitis: be grožinės literatūros žmogus yra truputį autistas

Jonas Aistis: „Mūsų šviesuomenė ir lietuvių tautos likimas – vienintelė mano gyvenimo mįslė“

Siūlome prisiminti poeto Jono Aisčio tekstus, publikuotus 1935 metais knygoje „Dievai ir smūtkeliai“. Knygos pratarmėje, straipsniuose apie Maironį ir Vaižgantą Aistis skaudžiai kalba apie valstybę atgavusios tautos dvasinę būklę, primena intelektualų atsakomybę už tautinės bendruomenės likimą.
Skaityti toliau: Jonas Aistis: „Mūsų šviesuomenė ir lietuvių tautos likimas – vienintelė mano gyvenimo mįslė“

Kas kaltas dėl menkstančio raštingumo?

Šiandien – Tarptautinė raštingumo diena, kurią Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) mini jau daugiau, nei 40 metų.
Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos skyriaus vadovė Rita Miliūnaitė „Žinių radijo“ laidoje „Ryto espresso“ sakė, kad tradiciškai mūsų suprantamo raštingumo lygis keičiasi tikrai nė į gerąją pusę:
Skaityti toliau: Kas kaltas dėl menkstančio raštingumo?

Giedra Radvilavičiūtė. Draugiška aplinka anglų kalbai lietuvių galvose ir burnose

Pastaraisiais metais ėmė ryškėti trintis tarp lietuvių kalbos puoselėtojų. Vieni teigia, kad lietuvių kalbą nuo svetimos įtakos reikia ginti, kiti sako, kad jokio pavojaus jai, kaip ir lietuvių žemei, nėra. Kaip lietuvių kalbos klestėjimo pavyzdys kartais pateikiama įspūdinga kasmet išleidžiamų kruopščiai suredaguotų knygų statistika…
Skaityti toliau: Giedra Radvilavičiūtė. Draugiška aplinka anglų kalbai lietuvių galvose ir burnose

Rūta Lazauskaitė. Donelaičio metai ir „Metai“

Dar taip neseniai a. a. Marcelijus Martinaitis apgailestavo: mums „įdiegtas kompleksas, kad tai esanti poema tik apie būrų gyvenimą, jų vargus ir rūpesčius, šiupinio valgymą, apie metų kaitos grožybes ir vargus.
Tai vis dar gyvos sovietmečio interpretacijos. O juk K. Donelaitis buvo europinio išsilavinimo žmogus […]. Kaip galėjo atsitikti, kad jo kūrinyje atpažįstame tiek klasicizmo, tiek baroko įtaką?“[1]. Taigi, kaip galėjo atsitikti? Klausimo nagrinėti literatūros dėstytojų, doktorantų ir studentų grupė, per pačius (neįtikėtinus) karščius, išsirengė į autentišką įvykio – poemos parašymo – vietą, į pačią Kaliningrado sritį: čia liepos 21–24 d. vyko akademinis vasaros seminaras „Literatūros salos IX“.
Skaityti toliau: Rūta Lazauskaitė. Donelaičio metai ir „Metai“

Dėl prasto raštingumo – signalas apie rimtesnes problemas

Lietuvoje raštingumo lygis yra gerokai smuktelėjęs. Įvairių specialybių mokytojai ir dėstytojai kaip susitarę tvirtina, kad per kelis dešimtmečius jaunimo gebėjimas lietuviškai reikšti mintis, pasakyti esmę, logiškai mąstyti ir, žinoma, be klaidų rašyti, tiesiog akyse sumenko.
Skaityti toliau: Dėl prasto raštingumo – signalas apie rimtesnes problemas

Alvydas Butkus. Baltijos šalių sostinių vardai

Minime Baltijos kelio 25-metį. Graži proga pasigilinti į Lietuvos, Latvijos ir Estijos sostinių etimologiją. Siūlome paskaityti profesoriaus Alvydo Butkaus straipsnį.

Lietuvos, Latvijos ir Estijos sostinės atsirado skirtingu laiku ir skirtingomis aplinkybėmis. Lietuvos sostinę įkūrė lietuviai, Latvijos ir Estijos būsimąsias sostines įkūrė ir statė svetimtaučiai. Vilnius Lietuvos sostine tapo jau XIV a. pradžioje, Ryga XIII-XVI a. buvo vokiečių įkurtos Livonijos valstybės sostine. Po Livonijos padalijimo 1561 m. Ryga 20 metų buvo laisvasis miestas, po to priklausė Abiejų Tautų Respublikai; XVII a. ji priklausė Švedijai, nuo XVIII a. – Rusijai. Latvijos sostine ji tapo susikūrus Latvijos Respublikai 1918 m. Talinas viduramžiais buvo vienas iš Livonijos uostų, o jai žlugus (1561) – Švedijos, vėliau Rusijos uostas prie Suomių įlankos (plačiau žr. Butkus, 18-39). Estijos sostine jis tapo nuo 1918 m., susikūrus Estijos Respublikai.
Skaityti toliau: Alvydas Butkus. Baltijos šalių sostinių vardai

Ar rašytojas irgi žmogus

Jie ne(be)veda tautos. Kai kurie niekada ir nevedė – sėdėjo po privilegijų akacija. O akacija pakeitė kvapą – dabar ji dvelkia rinkos ekonomika. Ir ką išgyvena jie, mūsų rašytojai? Juk kokie jie, tokia literatūra. O kokie jie? Smagūs narcizai, seni krienai, daug kam abejingi begėdžiai? Kokia jų misija, kokia atsakomybė? Ar jiems tie dalykai reikalingi? Su Lietuvos edukologijos universiteto Filosofijos katedros profesore, knygos „Filosofija ir literatūra: priešpriešos, paralelės, sandūros“ autore Jūrate Baranova kalbasi  žurnalistas Audrius Musteikis. Skaityti toliau: Ar rašytojas irgi žmogus

Rita Miliūnaitė apie patikimiausią investiciją į vaiko ateitį

Skaitymo įpročių tyrimai rodo, jog Lietuvoje neskaito 41 proc. žmonių. Vaikai vis daugiau savo laiko skiria televizijai arba internetui.

Kaip šiuolaikinį vaiką, augantį modernių technologijų ir išmaniųjų prietaisų amžiuje, sudominti knygomis? Apie tai Rūta Pukenė klausia Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos skyriaus vadovės Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narės dr. Ritos Miliūnaitės.

Skaityti toliau: Rita Miliūnaitė apie patikimiausią investiciją į vaiko ateitį

Viktorija Daujotytė. Išmintis išmaniajame pasaulyje, arba Apie gudobelę

Vieša paskaita, skaityta Vilniaus universitete, Filologijos fakulteto Vinco Krėvės auditorijo­je 2014 m. balandžio 29 d.

Da stieg ein Baum. O reine Ubersteigung!
O Orpheus singt! O hoher Baum in Ohr!
Und alles schwieg. Doch selbst in der verschweigung
ging neuer Anfang, Wink und Wandlung vor.
R. M. Rilke. „Sonetai Orfėjui“, I

Ir iškilo medis. O įveikime tyras!
O Orfėjaus giesme! O aukštas medi ausyse!
Nutilo visa. Ir tyloj toj tvyrojo
kryptis ir virsmas, ir pradžia nauja.

Kodėl R. M. Rilke’s „Sonetai Orfėjui“, tas įstabusis, nei visai išverčiamas, nei visai paaiškinamas Europos klasikos ciklas, prasideda nuo medžio? Kodėl M. Proustui, didžiajam laiko mįslės kėlėjui, prarasto laiko ieškotojui, tokia svarbi galėjo būti gudobelė, laukinis medis ar medelis, netgi gyvatvorių krūmas? Galbūt todėl, kad žmogaus pasaulis nuo jo paties tarsi atskirtas nežmogiškųjų daiktų. Ir pats su savim susitikti, pats į savo pasaulį įeiti žmogus gali tik nuolat sudarinė­damas sutartis su nežmogiškais, bekalbiais daiktais, pirmiausia – su gamtos daiktais. Svarbioji tų sutarčių dalis nuolat, be pertrūkio sudarinėjama meno. Eiti meno pėdsakais, vadinasi, sekti ir tų sutarčių sudarinėjimo būdus, principus.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Išmintis išmaniajame pasaulyje, arba Apie gudobelę