Arūnas Kazys Kynas. Laiškai iš praeities.V–XI a. skandinavų runų raidynas ir ankstyvoji Lietuvos heraldika

Raštijos ir raštingumo problemos Lietuvoje gvildenamos nuo seno. Reikia pripažinti, kad tai domino ne tik lietuvius, bet ir rytų slavus Rusijoje, prūsus ir kitas tautas. Netikėta, kad senovėje žmonės nemokėjo bendrauti sutartiniais garsui žymėti skirtais ženklais ar simboliais, kurie įvardijami rašmenimis, raidėmis ir panašiai. Gal tuo galima paaiškinti XVI a. prasidėjusius ir iki šių dienų nerimstančius bandymus rasti „lietuviško“ raidyno pėdsakus, teigti, kad nesunkiai, šnekamosios lietuvių kalbos priemonėmis galima skaityti sudėtingiausius hieroglifų tekstus (Juozas Šeimys, Gališkos runos, 2003, p. 239).
Skaityti toliau: Arūnas Kazys Kynas. Laiškai iš praeities.V–XI a. skandinavų runų raidynas ir ankstyvoji Lietuvos heraldika

Donata Mitaitė. Alfonso Maldonio rugpjūtis

Donata Mitaitė analizuoja ciklą „Rugpjūčio šviesią švelnią naktį“, kurį Alfonsas Maldonis parašė 1981 metais. Tai vientisas penkių eilėraščių ciklas, kuriame poetas kalba apie suvoktą žmogaus gyvenimo laikinumą, apie bandymą įveikti savosios būties  uždarumą, pajusti ryšį su artimuoju žmonių ir gamtos pasauliu, taip pat ir apie neįspėjamą egzistencijos mįslę. Vienu ciklo intertekstų laikomas XX a. lietuvių literatūros klasiko Vinco Mykolaičio-Putino kūrinys „Krintanti žvaigždė“, daroma išvada, kad poetui rūpėjo ne savojo laiko politinės ar socialinės problemos, bet konkrečiam istoriniam laikui nepavaldūs dalykai.
Skaityti toliau: Donata Mitaitė. Alfonso Maldonio rugpjūtis

Kristijonas Donelaitis – politinis autorius

Nors mus ir lietuvių grožinės literatūros pradininką Kristijoną Donelaitį skiria šimtmečiai, baugina sudėtinga poemos „Metai“ hegzametro forma, svarbu surasti raktą, padėsiantį tekstą atrakinti. „Pabandžius Donelaitį skaityti ir įsibėgėjus – nenusivilsite, galbūt net pajusite priklausomybę“, – sakė Vilniaus universiteto (VU) Senato pirmininkas, Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto profesorius Domas Kaunas vasario 12-osios vasarą susirinkusiems VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, kur vyko renginys „Donelaitis ir politika“.
Skaityti toliau: Kristijonas Donelaitis – politinis autorius

Pasivaikščiojimai su Alfredu Erichu Sennu

Afredas Erichas Sennas – istorijos profesorius. Tai Aleksandras Solženicynas jį pastūmėjo imtis moderniosios Lietuvos istorijos. Greičiausiai jis buvo pirmasis ir ilgą laiką vienintelis tai daręs. Bet tyrinėti istoriją, kai jos „herojai“ vis dar yra gyvi, nėra patogus užsiėmimas. Keliose Senno knygos „Lietuva 1940. Revoliucija iš viršaus“ citatose galite užčiuopti ir kitas nepatogias temas bei problemas, kurias jam teko aiškintis rausiantis po mūsų šalies praeitį. Atrodo, Sennas yra suvedęs sąskaitas su ta mūsų šalies praeitimi, su kuria daugelis iš mūsų dar nesame sutarę.
Skaityti toliau: Pasivaikščiojimai su Alfredu Erichu Sennu

Donata Mitaitė. Apie Albiną Bernotą ievoms žydint

Lietuvių poezijoje daug žydinčių sodų, alyvų, kiekvieną pavasarį „pradeda žydėt“ Henriko Radausko „kaštanas“, Salomėja Nėris sužydi diemedžiu, o vėliau jau „prarastos valandos“ pažyra, anot Onės Baliukonytės, „liepžiedžių auksu“. Albinas Bernotas iš poezijos marginalijų ištraukė ievą. Šio pavasario ievos galėjo būti 80-osios jo gyvenime, bet vasario mėnesį suėjo jau dveji metai nuo poeto mirties. Dėl įvairių priežasčių 1978 m. galutinai persikėlęs į Argirdiškės kaimą Švenčionių rajone, pastaraisiais dešimtmečiais A. Bernotas buvo mažai matomas. Dar 1997 m. Valentinas Sventickas teigė: „Palikusį Vilnių, jį kone ištrėmėme iš literatūrinio gyvenimo, – nepaminėdami apžvalgose, primiršdami, paprasčiausiai nepasakydami jaunesniems, kas jis ir ko yra vertas“1. O jau poetui mirus, Aidas Marčėnas parašė: „Gamtą mylėjęs žmogus ir tikras poetas, daug geresnis nei manės“2.
Skaityti toliau: Donata Mitaitė. Apie Albiną Bernotą ievoms žydint

Marijus Šidlauskas. Kur yra lietuvių literatūra?

Svarstant šį klausimą centro ir periferijos sąveikos lauke, iš karto kelia galvą šalutiniai klausimai – kur toji atskaitos sistema, leidžianti kalbėti apie centro–periferijos santykį ir to santykio vertybines implikacijas? Kokiu būdu ir kieno labui randasi pati centro–periferijos priešstata? Kada ir kodėl literatūra atsiduria „centre“, o kada „periferijoje“? Kas pačiai literatūrai (kultūrai) yra „centras“ ir „periferija“? Kokios literatūros galėtų (norėtų?) pretenduoti į „centrines“, o kokios galėtų (turėtų?) būti laikomos „periferinėmis“? Panašūs klausimai juolab aktualūs tautai ir valstybei, kuriai paskutiniaisiais amžiais tenka žūtbūtinai grumtis dėl vietos po saule (1840 m. Lietuvos vardas išbrauktas iš Europos politinio žemėlapio) ir kuri puikiai žino, ką reiškia tapti svetimų galios centrų provincialiu paribiu, pakraščiu. Juk būtent pakraštį žymi kresy (šitaip lenkų bajorai po Liublino unijos ilgainiui ėmė vadinti lietuvių žemes) ar nūnai imperinį apetitą sužadinusi Ukraina (rus. u kraja).
Skaityti toliau: Marijus Šidlauskas. Kur yra lietuvių literatūra?

Vida Girininkienė. Iš Suvalkijos lygumų į „Vilniaus Lietuvos sostapilį“

1904 metais gegužės 7 dieną atgavus spaudą daugelis knygnešių, net ir nebaigę jokių mokslų, intelektualioje aplinkoje subrendo, išsilavino ir ryžosi nebesiskirti su knyga. Vilnius, XX amžiaus pradžioje tapęs lietuvių kultūros ir tapatumo židiniu, traukė ne vieną jauną žmogų atvykti ir dirbti savo tautai. Ne išimtis buvo ir iš Šakių rajono kilę žmonės, iš kurių net šeši 1904 metais aktyviai įsijungė į pirmojo legalaus lietuviško dienraščio „Vilniaus žinios“ darbuotojų gretas. Tarp jų išskirtinė figūra buvo savamokslis knygnešys, poetas, vėliau laikraščių redaktorius Kastas Stiklius. Kokioje aplinkoje jis subrendo? Kokie žmonės jį supo?
Skaityti toliau: Vida Girininkienė. Iš Suvalkijos lygumų į „Vilniaus Lietuvos sostapilį“

Vaclovas Bagdonavičius. Kristijonas Donelaitis Vydūno akimis

Taip jau buvo lemta, kad didžiam XX amžiaus Prūsijos lietuviui Vydūnui teko dėti bene paskutinius lietuvių raštijos šiame krašte taškus. Pradžią jai savo katekizmo prastais žodiais lietuvinkump ir žemačiump 1547 metais davė Martynas Mažvydas, o XVIII a. į pasaulinio lygio aukštumas savo „Metais iškėlė Kristijonas Donelaitis. Paradoksalu:  nors  pirmąją lietuvišką ne tik šio krašto, bet ir visų lietuvių knygą  – minėtąjį katekizmą ( ne kopiją, o Karaliaučiuje spausdintą originalą) galime net pavartyti, užsukę į  Vilniaus universiteto biblioteką,  nors „Metai“ šiandien  milijoniniais tiražais įvairiomis pasaulio kalbomis  pasklidę po didžiąją planetos dalį,  tačiau bene paskutinioji užnemunės Rytprūsiuose, Tižėje, atspausdinta lietuviškoji knyga, kurios autorius –  Vydūnas, atrodo dingusi amžiams. Jo traktatą „Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuose padavimuose, šventraščiuose ir šventuose žymženkliuose“ 1941 m. atspausdintas O. Mauderodės spaustuvė, bet autorius laikytas politiškai nepatikimu, todėl  valdžia nedavė leidimo  knygą platinti. Visas tiražas, akylai saugomas, trejetą metų išgulėjo spaustuvės sandėlyje, o vėliau jį prarijo besibaigiančio karo liepsnos. Žinoma, tai ne paskutinė Vydūno ar apskritai šio krašto žmogaus parašyta lietuviška knyga, po karo jų pasirodė  ne viena, bet Karaliaučiaus krašte – jau nebe.
Skaityti toliau: Vaclovas Bagdonavičius. Kristijonas Donelaitis Vydūno akimis