Vida Girininkienė. Egzekucijos, arba Galia gyviesiems

Gedimino kalno viršūnėje rasti palaikai sukėlė didžiulį visuomenės susidomėjimą. Tokiais atvejais istorikai lyg ir privalo teisintis, kodėl nieko nerašė, nediskutavo ar net nežinojo. Tačiau apie 1863–1864 metų sukilimą literatūros, albumų, šaltinių rinkinių gausu. Šioje srityje buvo ir yra dirbančių. Galima manyti, kad jau antrą kartą rasti Lukiškių aikštėje nužudytųjų sukilėlių palaikai, tačiau galutinis taškas bus padėtas tik po ekspertų išvadų. Kol kas tik diskusijos ir laukimas. Čia nenagrinėsiu sukilimo organizavimo ir eigos, norinčiajam literatūros pakanka, tačiau vis dėlto kai kurie duomenys padėtų suvokti visumą. Visos datos šiame straipsnyje pateiktos dabartiniu stiliumi.
Skaityti toliau: Vida Girininkienė. Egzekucijos, arba Galia gyviesiems

Ieva Šenavičienė. 1863 m. sukilimas ir lietuvių kalba

Lenkų nacionalinės viltys atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę ypač sustiprėjo po Europos „Tautų pavasario“, Rusijos pralaimėjimo Krymo kare ir imperatoriaus Nikolajaus I mirties. Pradedant 1860 m. Lenkijos Karalystėje, o nuo 1861 m. – ir Rusijos aneksuotose Abiejų Tautų Respublikos žemėse kilo politinis patriotinis sąjūdis, kuris 1863 m. išsiliejo į ginkluotą sukilimą.
Skaityti toliau: Ieva Šenavičienė. 1863 m. sukilimas ir lietuvių kalba

Virginijus Gasiliūnas. Broniaus Krivicko mįslingasis sąsiuvinis

Lapkričio 17 d. – poeto, partizano Broniaus Krivicko 100-osios gimimo metinės

Dabar, kai yr Broniaus Krivicko raštai, rinktinė serijoj „Lietuvių literatūros lobynas, XX amžius“, kai jo kūryba skaitoma mokyklose per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas, daros vis sunkiau patikėt, kad prieš 3 dešimtmečius viso to „nebuvo“. Pastarąjį žodį apkabutinau, nes kūryba buvo išlikusi, bet, galima sakyt, visai nežinoma.
Skaityti toliau: Virginijus Gasiliūnas. Broniaus Krivicko mįslingasis sąsiuvinis

Rita Miliūnaitė. Lietuvių kalbos pokyčiai: (ir) ko gi mums bijoti?

Vyriausybės forume „100 metų atkurtai Lietuvos valstybei. Ar švęsdami šimtmetį nepamiršome tautos pamato – lietuvių kalbos?“ buvo skaitytas ir dr. Ritos Miliūnaitės pranešimas apie kalbos baimes: „Lietuvių kalbos pokyčiai: (ir) ko gi mums bijoti?“. Ne visi lituanistai galėjo dalyvauti forume.
Skaityti toliau: Rita Miliūnaitė. Lietuvių kalbos pokyčiai: (ir) ko gi mums bijoti?

Patvirtintas 2020-2021 m. UNESCO minimų sukakčių sąrašas

Š.m. lapkričio 14 d. UNESCO Generalinės konferencijos 40 sesijos metu paskelbtos į 2020-2021 m. UNESCO minimų sukakčių sąrašą įtrauktos valstybių narių sukaktys. Tarp šių sukakčių pateko Lietuvos teiktosios: 2020 m. – didžiojo Lietuvos rabino, iškilaus litvakų kultūros atstovo Elijahu Ben Salomono Zalmano (Vilniaus Gaono) (1720-1797) 300-osios gimimo metinės (remiant Baltarusijai, Lenkijai, YIVO žydų tyrimų institutui (JAV) ir Lenkų–žydų tyrimų institutui (JK)); 2021 m. – archeologės, antropologės, archeomitologijos pradininkės Marijos Birutės Alseikaitės-Gimbutienės (1921-1994) 100-osios gimimo metinės (remiant  Latvijai, Vokietijai ir Ramiojo v. universiteto absolventų institutui (JAV).
Skaityti toliau: Patvirtintas 2020-2021 m. UNESCO minimų sukakčių sąrašas

Alvida Gedaminskienė. Tautinių bendrijų namų valstybinės kalbos kursų organizavimo patirtis

Vilniuje, Tautinių bendrijų namuose, veikiančiuose lietuvių kalbos kursuose 1992–2018 m. valstybinės kalbos yra mokęsi per 2 800 kitakalbių. Apie kursus ir jų lankytojus pasakoja Tautinių bendrijų namų direktorė Alvida Gedaminskienė.
Skaityti toliau: Alvida Gedaminskienė. Tautinių bendrijų namų valstybinės kalbos kursų organizavimo patirtis

Džiuljeta Maskuliūnienė. Vaižganto vaizduotės sukurto pasaulio vaikai

Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933) – lietuvių literatūros klasikas, ryškiai matomas ir vaikų literatūros horizonte. Į šimto reikšmingiausių lietuvių autorių knygų vaikams ir paaugliams sąrašą, sudarytą 2017 m., pateko ir Vaižganto knyga Aleksiukas ir motutė (1976). Šiemet minimos rašytojo 150-osios gimimo metinės suteikia progą pasižiūrėti į Vaižganto palikimą keliant klausimą, kas tebėra vertinga ir šiandien, kodėl Vaižgantą, pasitelkiant jo paties žodžius, galima vadinti ir mūsų vaikų literatūros deimančiuku.
Skaityti toliau: Džiuljeta Maskuliūnienė. Vaižganto vaizduotės sukurto pasaulio vaikai

Kęstutis Urba. Vaižgantas – vaikų literatūros kritikas

Vaižgantas daugeliui iš mūsų – pirmiausia rašytojas, Dėdžių ir dėdienių, Pragiedrulių, kitų grožinių kūrinių autorius. Vis dėlto iš dvidešimt keturių Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto parengtų ir kelių leidyklų 1994–2016 m. išleistų jo Raštų tomų grožinei kūrybai skirti tik keturi. Kituose – publicistika, literatūros istorijos medžiaga, literatūros, teatro ir dailės kritika: straipsniai, recenzijos, atsiliepimai. Žinodami Vaižganto aktyvumą, plačius interesus ir visapusiškumą, neturėtume stebėtis, kad jo akiratin patekdavo ir vaikų literatūra.
Skaityti toliau: Kęstutis Urba. Vaižgantas – vaikų literatūros kritikas

Dalia Tamošauskaitė. Metai be Jonausko, arba Bejėgis dievas

Ir šiemet Joninės praėjo be Jonausko. Be progos švęsti. Jau antrosios. Juk „Jonauskas“ – aukščiausias vardo laipsnis: Jonas, Jonesnis, Jonauskas. Bent jau taip juokauta Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ redakcijoje, kurioje Stasys Jonauskas įvairias pareigas – skyriaus vedėjo, redaktoriaus pavaduotojo, redaktoriaus – ėjo daugiau nei keturiasdešimt metų. Tuo labiau kad ir jam pačiam Joninės buvo svarbios. Kaip ir apskritai birželis (nors buvo gimęs kovo pabaigoje). Sustabdytas daugelyje jo eilėraščių. Tad jeigu gerai įsiskaitai, gali išgirsti per latvių Jonines skambantį „līguo“ ar netgi užuosti iš tos kaimyninės šalies vėjo atpučiamą laužo dūmų kvapą.
Skaityti toliau: Dalia Tamošauskaitė. Metai be Jonausko, arba Bejėgis dievas

Gitana Vanagaitė. Juozas Tumas-Vaižgantas, arba Be širdies kartėlio

Bandydama įminti Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) santykio su savimi ir pasauliu mįslę, galvojau, kad geriausiai jo asmenį ir raštus galima paaiškinti modernios kultūros logika, kuri žmogų suvokia kaip veikiantį savo jėgomis, kaip nuolat reflektuojantį save, savo vaidmenis ir konstruojantį savąją tapatybę. Šiandien suprantu, kad bandymas žvelgti į Vaižgantą per modernybės prizmę paaiškina tik jo laikysenos ir pasirinkimų paviršių ir neleidžia prisiliesti prie vidujybės, vidinės tikrovės klodų. Modernizmo raktu neįmanoma atrakinti ir suvokti meile ir atjauta grįsto Vaižganto santykio su pasauliu ir Kitu. Kitaip tariant, modernioji antropologija niekaip negali paaiškinti, kuo remdamasis Vaižgantas sakė: „Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet mano. Lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai padlecai tie lietuviai, bet – mano broliai.“
Skaityti toliau: Gitana Vanagaitė. Juozas Tumas-Vaižgantas, arba Be širdies kartėlio