Rimvydas Stankevičius. VU Filologijos fakultete nebelieka lituanistikos?

Rugsėjo pabaigoje, profesorės Viktorijos Daujotytės kūrybinio vakaro metu, pilnutėlę Lietuvos rašytojų sąjungos klubo salę ūmai apskriejo šiurpi, gluminanti, kiekvieno lietuvio širdį įskaudinanti žinia: Vilniaus Universtiteto Filologijos fakultete nuo šiol nebeliks Lietuvių kalbos ir Lietuvių literatūros katedrų; naujieji, šias ir daugelį kitų katedrų „prariję“, struktūriniai dariniai bus pavadinti Baltijos kalbų ir kultūrų institutu bei Literatūros ir kultūros tyrimų institutu.
Skaityti toliau: Rimvydas Stankevičius. VU Filologijos fakultete nebelieka lituanistikos?

Aidas Marčėnas: „Poezijos visada yra tiek, kiek tuo laiku reikia“

Aidas Marčėnas jau tris dešimtmečius yra vienas ryškiausių ir įtakingiausių Lietuvos poetų. Nacionalinės kultūros ir meno premijos, Poezijos pavasario, Jotvingių, Jono Aisčio premijų laureatas išlieka tykus ir ramus kultūros pasaulio ir kasdienybės gyventojas, pabrėžiantis, kad ne jis valdo žodį, o žodžiai, poezija valdo jį.
Skaityti toliau: Aidas Marčėnas: „Poezijos visada yra tiek, kiek tuo laiku reikia“

Apie laiką, viltį ir poeziją: pokalbis su Tomu Venclova

2017 m. rugsėjo 11-ąją poetas, vertėjas, publicistas, profesorius Tomas Venclova šventė 80-mečio sukaktį. Šia proga Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko diskusija „Apie laiką, viltį ir poeziją“, kurioje jubiliatas kalbėjosi su renginį moderavusiu kultūros istoriku Aurimu Švedu, literatūros kritike Virginija Cibarauske, žurnalistu Pauliumi Gritėnu, tinklalapio „Bernardinai.lt“ vyr. redaktoriumi Donatu Pusliu bei Literatūros ir tautosakos instituto doktorantu Sauliumi Vasiliausku. Publikuojame diskusijos fragmentą.
Skaityti toliau: Apie laiką, viltį ir poeziją: pokalbis su Tomu Venclova

Dalia Striogaitė. Meistro darbas. Petro Tarulio 120-osioms gimimo metinėms

Petro Tarulio (Juozo Petrėno) prozos istorinę vertę literatūrologas Albertas Zalatorius yra apibrėžęs kaip itin reikšmingą: prieškariu novelės prestižą laikė trys autoriai – Vincas Krėvė, Jurgis Savickis, Petras Tarulis; jie stipriai sugestijavo lietuvių novelistiką1. Du pastarieji – J. Savickis, P. Tarulis – modernizmo įtvirtintojai, esmingai keitę meno suvokimą ir santykį su skaitytoju, diegę modernią ekspresionizmo poetiką ir apskritai estetinį kitoniškumą.
Skaityti toliau: Dalia Striogaitė. Meistro darbas. Petro Tarulio 120-osioms gimimo metinėms

Rašytojas Louis Sachar: „Netikiu, kad rašymas vaikams labai skirtųsi nuo rašymo suaugusiems“

Amerikiečių vaikų ir paauglių rašytojas Louis Sachar (g. 1954 m.) mūsų skaitytojams žinomas knygomis „Duobės“ (Alma littera,  2004; Obuoliukas, 2013), „Berniukas mergaičių tualete“ (Alma littera, 2004 ; Obuoliukas, 2013), „Berniukas be veido“ (Alma littera, 2006) ir „Maži žingsneliai“ (Alma littera, 2007); visas šio autoriaus knygas iš anglų kalbos vertė Virgilijus Čepliejus.
Skaityti toliau: Rašytojas Louis Sachar: „Netikiu, kad rašymas vaikams labai skirtųsi nuo rašymo suaugusiems“

Brigita Speičytė. Maištingieji filomatai: kas padarys?

Prieš 200 metų, 1817-ųjų spalio 1 (13) d., keli smagūs, talentingi Vilniaus universiteto studentai, ir anksčiau vis susitikdavę pasišnekėti apie „mokslą, rašytojus, knygas“, nusprendė, kad iš tų susitikimų kas nors turėtų atsirasti. Taip spontaniškai užsimezgusi bičiulystė virto visuomenine sutartimi: laisvo, bet įstatais sutvirtinto įsipareigojimo saistoma draugija, kuriai pasirinktas „mokslo mylėtojų“ – Filomatų – vardas.
Skaityti toliau: Brigita Speičytė. Maištingieji filomatai: kas padarys?

Virginija Cibarauskė. Poetės Lietuvos kanone – kodėl tiek mažai?

Lietuvos poezijos kanoną sudaro beveik vien vyrai – moterų vos viena kita. Pavyzdžiui, XX a. antrosios pusės svarbiuosius literatūros vardus fiksuojančioje Vytauto Kubiliaus studijoje-vadovėlyje XX amžiaus literatūra (1995) skiltyje „Poezija: nuo „atlydžio“ iki Nepriklausomybės“ minimi 24 vardai, iš jų – tik 4 moterys: Janina Degutytė, Judita Vaičiūnaitė, Nijolė Miliauskaitė ir Gražina Cieškaitė.
Skaityti toliau: Virginija Cibarauskė. Poetės Lietuvos kanone – kodėl tiek mažai?

Genovaitė Kačiuškienė: žodžio kultūros nepaisantis asmuo nėra, nebuvo ir nebus vadinamas kultūringu

Keičiantis visuomenei, jos bendravimo stiliui, keičiasi ir pati kalba. Bėgant laikui, dalis žodžių tampa nebeaktualūs, pamažu jie dingsta iš mūsų kasdienės kalbos, o juos pakeičia kiti, nauji žodžiai. Tačiau, anot Šiaulių universiteto kalbininkės prof. Genovaitės Kačiuškienės, kalba nesikeičia taip greitai, kaip gali atrodyti: keičiasi bendravimo stilius, atsiranda tam tikrai epochai būdingų žodžių ar terminų, bet kalbos stuburas ir kūnas išlieka.
Skaityti toliau: Genovaitė Kačiuškienė: žodžio kultūros nepaisantis asmuo nėra, nebuvo ir nebus vadinamas kultūringu

BENDRINĖ ar STANDARTINĖ kalba?

Lituanistams žinoma, kad dar kalbininkas Pranas Skardžius pasiūlė terminą „bendrinė kalba“, apibūdinantį sunormintą kalbos atmainą, kuri vartojama viešiesiems tautos ir valstybės reikalams. Terminas paplito, vartojamas jau ne vieną dešimtmetį. Atidėliau skaitantys kalbininkų straipsnius lituanistai jau pastebėjo, kad šį terminą imama keisti kitu – „standartinė kalba“.
Skaityti toliau: BENDRINĖ ar STANDARTINĖ kalba?

Donatas Puslys. Pasakykite Lietuvai – pasiilgome, pasakykite Lietuvai – negrįšime

„Pabaiga – liūdnas akordas? Pradžia, net liūdna, – geriau už džiaugsmingiausią pabaigą? Kartais pradžia gali būti pabaiga, o pabaiga – tiktai pradžia“, – taip baigiasi Icchoko Mero romanas „Lygiosios trunka akimirką“. 1972 metais rašytojas ir kino scenaristas nusprendė palikti Lietuvą. Sovietiniams cenzoriams, sumalusiems I. Mero romaną „Striptizas“, negrabiai kaišiojantiems rankas prie jo scenarijų, pavyko tai, kas, laimei, nepavyko naciams – atskirti rašytoją nuo gimtosios žemės, tėvynės, kalbos.
Skaityti toliau: Donatas Puslys. Pasakykite Lietuvai – pasiilgome, pasakykite Lietuvai – negrįšime