Dalia Staponkutė. Nesuprantama lemtis

Kodėl lietuvis, net ilgą laiką gyvendamas už savo kalbinės tėvynės ribų, šliejasi prie gimtosios kalbos kaip lanksti graikiškos bugenvilijos šakelė? Ar dėl to, kad jis – „ribotų galių“ ir neišmoksta kitų kalbų taip gerai kaip gimtosios? O gal atvirkščiai – dėl to, kad per greit išmoksta, tačiau saudade, gili, braziliška nostalgija tam, ko negrįžtamai netenki, verčia jį gręžiotis į gimtąjį žodį. Arba dėl to, kad vidine klausa girdi savo kalbą geriau nei kitas kalbas ir kultūrinio sąmoningumo lygmeniu tebėra „vaikas“, o vaikui – kol jis dar negali nerti į svetimų kultūrų upę – reikia vieno aiškaus kalbos šaltinio.
Skaityti toliau: Dalia Staponkutė. Nesuprantama lemtis

Daiva Aliūkaitė: kalbėdami regionines arba socialines šaknis išduoda visi

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė prof. dr. Daiva Aliūkaitė LRT RADIJUI sako šiuo metu pastebinti savotišką tarmių renesansą, o tarminis kodas tampa saviraiškos ir tapatumo priemone. „Neįsivaizduojama, kad bičiuliai, kažkada žaidę krepšinį ir atvykę studijuoti į universitetą, imtų varžyti savo kalbėjimą“, – sako ji.
Skaityti toliau: Daiva Aliūkaitė: kalbėdami regionines arba socialines šaknis išduoda visi

Ugnius Antanavičius. Ne tik Čiurlionio žmona: 7 faktai apie Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę

„Čiurlionio žmona“, „Čiurlionio mūza“ – tokios asociacijos kyla daugeliui lietuvių, išgirdusių Sofijos Kymantaitės Čiurlionienės vardą. Tačiau jos nepagrįstai nuvertina pačios S.Kymantaitės-Čiurlionienės veiklą ir pasiekimus, kurių ši moteris turėjo nemažai.

Skaityti toliau: Ugnius Antanavičius. Ne tik Čiurlionio žmona: 7 faktai apie Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę

Donata Mitaitė. Laiškai per Atlantą

Kazys Bradūnas šiandien – neginčijamas lietuvių literatūros klasikas. Eugenijus Matuzevičius, Viktorijos Daujotytės pavadintas „žemininkų broliu“ (1), nežiūrint nedideliu tiražu išleistos ir labiau to meto Lietuvos istoriją, o ne poeto kūrybą apžvelgiančios Mindaugo Tamošaičio monografijos (2), tampa vis labiau fonine, menkai bematoma figūra, kurią labai šiltai, taikliai ir objektyviai laidotuvių dieną apibūdino Vytautas Kubilius:
Vienintelis, kuris domėjosi kitu, džiaugėsi, palaikė. Buvo kultūrinių akcijų širdis. Visi Mačernio minėjimai, knygos išleidimas ir muziejaus kertelė – tik per jį. Jis atkakliai gynė ir stūmė. Buvo ištikimas savo kartai – siuntė Bradūnui knygas, kai tai buvo pavojinga. Pasiuntė kone visus Mačernio eilėr. nuorašus.
Skaityti toliau: Donata Mitaitė. Laiškai per Atlantą

Adam Zagajewski. Witoldas Gombrowiczius ir įtartini rašytojai

„Jis savo kūryboje nesivadovauja jokia etine ar estetine norma, jokia teorija, vien tik žmonėms sukeliamu tiesioginiu efektu“, – rašė jaunas Witoldas Gombrowiczius apie Zbigniewą Uniłowskį, jaunystėje mirusį romanistą. Pirmiausia norisi sušukti: juk tai kartu ir autocharakteristika! Tą patį galime pasakyti ir apie patį W. Gombrowiczių!
Skaityti toliau: Adam Zagajewski. Witoldas Gombrowiczius ir įtartini rašytojai

Virginija Babonaitė-Paplauskienė. Prarastojo rojaus atgavimas

Alfonso Nykos-Niliūno (tikr. Alfonsas Čipkus, 1919–2015) vardas plačiai žinomas Lietuvos kultūros ir literatūros pasaulyje. Vienas iškiliausių modernių lietuvių poetų, reikliausias literatūros kritikas, spalvingiausias bei įžvalgiausias memuaristas, pasaulinės literatūros klasikų kūrinių vertėjas, praeitais metais sugrįžo į savo išsvajotąją Uteną. 2017-aisiais šių eilučių autorė iš Amerikos parvežė dvi kuklias urnas su rašytojo A. Nykos-Niliūno ir jo žmonos dailininkės Aleksandros Laucevičiūtės palaikais. Vėliau į laidotuves atskridusi jų duktė Berenika Čipkus atvežė jauniausiojo brolio Aristido Horacijaus pelenus. Tais pat metais, birželio 27-ąją, Utenoje įvyko privačios laidotuvės, tokios, kokių pageidavo pats rašytojas. Jomis rūpinosi šių eilučių autorė kartu su poeto sūnėnu Šarūnu Traneliu. Įvykdėme rašytojo priešmirtinį norą atgulti amžino poilsio šalia tėvų – Veronikos ir Adomo bei anksti mirusio brolio Juozo. Liepos 15 d. minint rašytojo 99-ąsias metines, brolio Stasio ir jo anūko Mariaus rūpesčiu buvo sutvarkytas rašytojo kapas.
Skaityti toliau: Virginija Babonaitė-Paplauskienė. Prarastojo rojaus atgavimas