Jau geras dešimtmetis nenutyla ginčai, kaip Lietuvoje išduodamuose dokumentuose pateikti nelietuviškus, svarbiausia lenkų, asmenvardžius. Pagal valstybinės kalbos statusą visų Lietuvos piliečių pagrindiniai asmenvardžių įrašai asmens dokumentuose turi būti lietuviški.
Skaityti toliau: Vitas Labutis. Ar asmenvardžiai yra žodžiai?
Kategorija: Straipsniai
Juozui Apučiui atminti
„Kai sulauki gyvendamas tiek metų, gali šnekėti, kad labai daug esi praradęs, bet imi skaičiuoti, ką ir esi radęs, ir to tai bus daugiau. Svarbiausi atradimai – daug draugų, šiaip sutiktų mielų žmonių…“ Juozas Aputis
„Novelė yra varpų skambėjimas, o kartais ten ir varnos karksi.
Ne kiekvienai ausiai tai gražu. Net ir realistiškiausia novelė yra
arčiau skimbtelėjimo. Skleidžiasi daugiau dvasios dalykai.“ Juozas Aputis
Pranas Kniūkšta. Vėl antikonstitucinis projektas
Prieš pustrečių metų Seimui buvo pateiktas Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių įstatymo projektas. Paaiškėjus, kad jis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Konstitucinio Teismo išaiškinimui dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase, Seimas projekto nesvarstė. Nutarta dar kartą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Šis pakartojo principinę nuostatą, kad pase vardas ir pavardė turi būti rašomi valstybine kalba, o kitomis kalbomis juos galima įrašyti kitų įrašų puslapiuose.
Skaityti toliau: Pranas Kniūkšta. Vėl antikonstitucinis projektas
Liūtas Mockūnas. Knygų keliai į Lietuvą
Šiandieną, kai knygos iš Čikagos į Lietuvą vežamos konteineriais ir dalijamos universitetams, bibliotekoms ir parapijoms, gal vertėtų prisiminti tuos laikus, kai vežėme ten knygas vogčiomis ir dalijome jas, prieš tai pažiūrėję per petį, ar kas neseka. Užuominų apie tą laikotarpį pasitaiko ir Lietuvos kultūrinėje spaudoje.
Skaityti toliau: Liūtas Mockūnas. Knygų keliai į Lietuvą
Rūta Marcinkevičienė. Kokia spaudos kalba – tokia ir visuomenė?
Jau esu rašiusi apie viešosios erdvės privatėjimą, apie tai, kokia buitiška, perdėm kasdienė, šnekamoji tampa jos kalba, nagrinėjau šio reiškinio priežastis ir galimas pasekmes mūsų gyvenimui. Labiausiai iš visos viešosios erdvės buitiškėja žiniasklaida, o pažvelgus dar giliau – spauda, nes RTV pagal savo prigimtį arčiau spontaniškos, kalbėjimo metu kuriamos kalbos. RTV esama ir skaitomo teksto, tiesa, dažnai rašyto taip, kad būtų lengva jį suprasti girdint, o ne matant.
Skaityti toliau: Rūta Marcinkevičienė. Kokia spaudos kalba – tokia ir visuomenė?
Algimantui Baltakiui – 80
Poetas Algimantas Baltakis aukštaitiškai judrus, sunkumų kilnotojo krūtine, šelmiškai kyščiojantis liežuvį – nieku gyvu nepatikėsi, kad šiandien jį apsivijo tokie skaičiai – aštuoni ir nulis.
„Apskritai, tos sukaktys – tikra katastrofa“, – į spintą kabindamas svečių paltus, sako sukaktuvininkas. „Taip, lyg griūtis nuo Varnų kalno“, – priduriame. Kad namas stovi Varnų kalno papėdėje, pusę amžiaus Antakalnyje gyvenantys Algimantas ir Sigita Baltakiai sužinoję kur kas vėliau, iš šviesaus atminimo bičiulio Albino Žukausko. „Niekada nemaniau, kad įkišiu nosį į XXI amžių. Man atrodė – kur ten…“, – nuostaba sužaidžia poeto veide.
Rita Urnėžiūtė. Tobulos kalbos ilgesys, akmenėliai ir rieduliai
Kovo 25 d. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga Valstybinėje kalbos inspekcijoje surengė diskusiją „Kalbos grynumo problema grožinės literatūros vertimuose. Rūbas ar drabužis?“. Renginio skelbime kviesta panagrinėti problemas, kurių „vertėjams kyla ne dėl nustatytų kalbos normų, o dėl griežtų kalbos redaktorių vertinimų. […] verstinės grožinės literatūros redaktoriai savo redaguojamiems tekstams dažnai taiko tokius principus kaip oficialiajai bendrinei kalbai. Kartais taisoma ir tai, kas apskritai nėra oficialiai klasifikuota, – remiantis tik kokio nors kalbininko pasvarstymais.“ Laukta aiškesnių patarimų, kaip vertėjams ir redaktoriams elgtis susidūrus su šalutiniais ar lygiaverčiais normų variantais. Kaip ir reikėjo tikėtis, daugeliui klausytojų rūpėjo ne kalbėtis apie teorinius norminimo klausimus, o gauti konkrečių atsakymų.
Skaityti toliau: Rita Urnėžiūtė. Tobulos kalbos ilgesys, akmenėliai ir rieduliai
Rima Palijanskaitė. Vydūnas ir moterys
Tai, ką Vydūnas rašė apie moterį ir motiną – pirmiausiai yra nuspalvinta vaikystės prisiminimų: „Mano motinėlė net jau aukštesnį amžių pasiekusi lyg nuolatai grožėjo. Ar gal todėl, kad ji ir tėvelis jokių nuodų, nei alkoholio nemėgo? Ar kad ji prie visų darbų nuolatai giedodavo šventas giesmes? Nesuvokiau atsakymo. Buvau manęs, kad žmonos iki gyvenimo pabaigos grožyn einančios.“ Vėliau Vydūnas suvokęs, jog „tik esmiškas atsivėrimas gali ją grožinti iki amžiaus pabaigos.“ Nors kūnas tada nebėra taip gaivinamas savo gyvybės kaip anksčiau, „taurios žmonos esmiškoji gyvybė nemenkėja, bet nuolat stiprėja. Ir tada tokia žmona tiesiog spinduliuoja dvasiniu grožiu.“ Moteris-motina, būdama tyros sielos, „visą savo aplinką, visus savo namus savimi nušviečia. […] Motinos stovi laiptuose, kurie veda žmones aukštyn, kūrybos aukštumon.“
Skaityti toliau: Rima Palijanskaitė. Vydūnas ir moterys
Dalia Sruogaitė. Atminties archeologija
Dalia Sruogaitė (g. 1925, Kaune), rašytojo Balio Sruogos duktė. 1943 m. baigė Vilniaus Kunigaikštienės Birutės gimnaziją. Antrojo pasaulinio karo įvykiai ją drauge su motina istorike Vanda Daugirdaite-Sruogiene (1899–1997) nubloškė į Vokietiją. 1946–1949 m. Bonos universitete studijavo muzikologiją ir meno istoriją, lankė teatrologijos seminarą Kelno universitete. Persikėlusi į JAV, aktyviai dalyvavo Čikagos lietuvių kultūriniame gyvenime, teatrinėje veikloje. 1953 m. su Petru Jurkštu „Margučio“ radijuje įsteigė savaitinę literatūros valandėlę „Pelkių žiburėlis“, kuriai iki 1977 m. vadovavo. Režisavo daugelį radijo pastatymų, tarp jų – B. Sruogos dramą „Apyaušrio dalia“. 2001 m. sugrįžo į Lietuvą.
Skaityti toliau: Dalia Sruogaitė. Atminties archeologija
Rita Miliūnaitė. Bendrinės kalbos normintojai ir besikurianti skaitmeninio modernizmo visuomenė
Aktualus ir įžvalgus dr. Ritos Miliūnaitės straipsnis, skelbtas „Kalbos kultūroje“, 2010, 83 t.
Skaityti toliau: Rita Miliūnaitė. Bendrinės kalbos normintojai ir besikurianti skaitmeninio modernizmo visuomenė