Kategorija: Straipsniai

Prasmės gyvybingumui reikia tiesioginės reikšmės neturinčių veiksmų, gestų, judesių, žodžių. Kad vis mirgėtų prieš žmogaus akis prasmės linkui kreipianti efemerija, ūkas, kuriame visiems lemta pabūti ir visiems – pasitraukti, išnykti. „Mirtis – tai toks didelis, šventas ir šviečiantis taškas, / Ji taria prasmes, visa kita pasauly išblaško…“ (Sigitas Geda, „Giesmė apie dangišką kartografiją“). Mirtis taria prasmes sumuodama žmogų, jo asmenybę, bet ne sudėdama, o atimdama tiek, kiek pajėgia atimti. Ir sustoja prie likmenos, likučio, liekanos, prie trupinio, verto bent mažo amžinybės lašo. Ir leidžia dar pasiliekantiems prie jo pasilenkti, lyg pasitikrinti – ar prasmė dar nėra apleidusi žmogaus pasaulio.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. In memoriam. Kad prasmė neapleistų žmogaus pasaulio (Donatas Sauka)

Kelioms Vilniaus universiteto lituanistų kartoms literatūros ir tautosakos profesorius Donatas Sauka buvo centrinė figūra, gyvas kultūros herojus. Profesorius saugojo aukštą lituanistikos dvasią, gynė lietuvių literatūros garbę kaip savąją, skatino neprarasti kriterijų. Kas iš tiesų susitiko su Donatu Sauka, susitiko su lituanistika kaip savo pašaukimu. Kas atlaikė jo skvarbų žvilgsnį, tikrinančią ironiją, kreipiančią ir reiklią savirefleksiją, įgijo atspirtį visam nelengvam humanitaro gyvenimui.

Skaityti toliau: Likti literatūros prasmių erdvėje. In memoriam Profesoriui Donatui Saukai

„Nepažįstantieji istorijos lieka vaikai“, „Istorija – gyvenimo mokytoja“ – visiems žinomos antikos išminčių sentencijos. Deja, dažniausiai prasprūstančios pro beprotišku gyvenimo tempu kažkur lekiančios žmonijos individų ausis… Nors ir okupaciniai, ir diktatoriški režimai, griūvančios imperijos palieka ryškius įspaudus žmonių sąmonėje, tautų materialioje kultūroje ir dvasioje, vis dėlto nepakankamai pasimokome iš ankstesnių visuomenių padarytų klaidų, neįsigiliname į skausmingos patirties ženklus.
Skaityti toliau: Gabija Mackevičiūtė. Po graždankos presu, arba Keturi rusifikacijos dešimtmečiai (1864–1904)

Gegužės 7 dieną minėsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Apie tai, kokią kalbą turime šiandien ir su kokiais sunkumais ji susiduria, papasakojo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Daiva Vaišnienė.

Skaityti toliau: Daiva Vaišnienė. Išsaugota sava kalba – jau per sunki našta?

Prieš 125 metus gimė rašytojas, diplomatas Jurgis Savickis. Šia proga pateikiame laišką dr. Jurgiui Šauliui (1879-1948), Lietuvos nepriklausomybės akto signatarui ir Savickio kolegai diplomatui. Šis J. Savickio laiškas įdomus tuo, jog parašytas tarsi grožinės literatūros kūrinys. Jame atsiskleidžia kūrėjo gyvenimo detalės bei asmeniškas rašytojo bendravimas su diplomatu J. Šauliu.
Skaityti toliau: Jurgiui Savickiui – 125

Gyva kalba graži tuo, kad turi krūvą atmainų: kai jaunimas šnekasi tarpusavyje – viena kalbos atmaina, kai su tėvais – antra, mokykloje – trečia, sako  Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas daktaras Antanas Smetona. „Žinučių rašymas – greičiausiai radosi dar viena kalbos atmaina. Ir, jeigu ji egzistuoja kaip atmaina, savo vietoje, jei žmogus žino, kada parašyti su nosinėmis ir taškiukais, o kada galima ir šiaip sau, ir skiria tai, kokios problemos? Čia nėra problemų“, – mano jis.
Skaityti toliau: Antanas Smetona: SMS be nosinių ir taškiukų nebūtinai rodo, kad mūsų jaunimas neraštingas

Mitologija ir tautosaka yra tarytum dvi seserys, susikibusios rankomis ir neretai einančios dviese. Bet vis dėlto jos, nors ir siejamos, daugeliu atvejų negali būti tapatinamos. Prieš aiškindamos mito santykio su tradicine kultūra pobūdį, pirmiausia aptarkime, ar pats mitas gali būti laikomas žodinės liaudies kūrybos rūšimi.
Skaityti toliau: Nijolė Laurinkienė. Mitas ir tautosaka

Šviesos greitis šiek tiek didesnis už tamsos

– Tarp poetų turbūt vyrauja filologai. Yra ir kitų specialybių atstovų. Bet, kiek žinau, Tu tikriausiai vienintelis, baigęs Kūno kultūros institutą. Kodėl taip atsitiko? Apskritai kokie veiksniai buvo lemtingi Tave nukreipiant į poezijos kelią?

Skaityti toliau: Poetas Donaldas Kajokas atsako į Romo Daugirdo klausimus

Straipsnio tikslas – išnagrinėti svarbiausius Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose principus ir pasiūlyti tinkamiausią įstatymo projektą. Straipsnio uždaviniai – trumpai aptarti dabartines asmenvardžių rašybos problemas, tyrinėjimo metodiką, turimus svarbiausius duomenis, įstatymų projektus ir jų ryšį su valstybinės kalbos funkcijomis.
Skaityti toliau: Kazimieras Garšva. Asmenvardžių rašymas Lietuvos Respublikos dokumentuose ir valstybinės kalbos funkcijos

Padėka – viena iš kalbos etiketo situacijų. Šios situacijos pagrindas – adresanto jaučiamas, t. y. tikras, arba tariamas dėkingumo jausmas dėl adresato atlikto ar pasižadėto atlikti veiksmo. Tikras dėkingumo jausmas esti tada, kai adresantui adresato veikla yra naudinga arba kelia malonius jausmus. Tariamas dėkingumas sietinas su tam tikromis viešojo gyvenimo situacijomis (pavyzdžiui, dėkojama baigus viešąją kalbą), tai sietina ne su paties adresanto jausena, bet su tam tikrai bendruomenei priimtinomis kalbinės elgsenos normomis.
Skaityti toliau: Giedrė Čepaitienė. Padėkos raiškos galimybės