Leonas Gudaitis. Uždusinti žodžiai: Sovietinė cenzūra pokario Lietuvoje

Antrosios sovietų okupacijos pradžioje Lietuvoje viešai veikė kelių pavidalų spaudos cenzūra: Glavlitas – Vyriausioji literatūros ir leidyklų reikalų valdyba (vėliau pervardyta Vyriausiąja valstybinių paslapčių spaudoje saugojimo valdyba), Obllitas (ar Oblitas) Kaune 1950–1953 metais ir Gorlitas (pirmieji skiemenys žymėjo sritį ir miestą rusų kalba) ten pat, Klaipėdos ir Šiaulių skyriai, slaptai – karo cenzūra, specialus tarnybinio pašto skyrius. Sovietinių respublikų Glavlitai buvo sąjunginio Glavlito padaliniai. Šios instancijos varžė kone visas viešojo kultūrinio gyvenimo sritis: kontroliavo spaudą, radijo laidas, teatro spektaklius, kino filmus, muziejų ir parodų ekspozicijas, tikrino naudojimąsi užsienio leidiniais, skaitė laiškus ir t. t.
Skaityti toliau: Leonas Gudaitis. Uždusinti žodžiai: Sovietinė cenzūra pokario Lietuvoje

Zigmas Zinkevičius: „Apie tautą ne mažiau nei istorija pasako jos kalba“

Akademikas Zigmas Zinkevičius – žymiausias Lietuvos kalbininkas, daugiausia dėmesio skyręs mūsų kalbos ir tautos praeičiai atskleisti. Net sulaukęs garbingo amžiaus, išėjęs į pensiją, jis vos ne kasdien palinksta prie rašomojo stalo. Tad apie istorinius mūsų tautos bei mūsų kaimynų vingius ir kalbamės su mūsų kalbotyros patriarchu. Skaityti toliau: Zigmas Zinkevičius: „Apie tautą ne mažiau nei istorija pasako jos kalba“

Kristina Gudonytė. Aš ir kitas mano aš: ir menininkas gali būti laimingas

Kristina Gudonytė – įvairiapusė asmenybė – aktorė, režisierė, scenaristė, dailininkė, rašytoja, žavinti gebėjimu „nepamesti“ meno visumos, kiekvienoje jo srityje atskleidžianti vis kitą, nematytą savo asmenybės pusę. Visų pirma, ji – knygos, teatro žmogus, arba tiesiog menininkė, vis dar tikinti, kad menas neturi ribų.
Skaityti toliau: Kristina Gudonytė. Aš ir kitas mano aš: ir menininkas gali būti laimingas

Jonas Strielkūnas. Mūsų dvasios gyvens inkiluos

Nors gyvenimas atseikėjo septynis dešimtmečius, vakarais užgula nuovargis, priblėsta kūrybinė energija, akys nebepriima teksto, to vienintelio per daugelį metų darbo šaltinio, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, poeto Jono Strielkūno kalba ir prisiminimai linksmi, gyvi. O jų tiek daug – atmintin įstrigusių skambių posakių, smagių ir nelabai džiugių nutikimų. Visas šis turtas, kaip ir daugybė apdovanojimų bei premijų (viena svariausių – Poezijos pavasario laureatas 1991 m., o naujausioji – literatūrinio festivalio „Panevėžio literatūrinė žiema“ tradicinė Julijono Lindės-Dobilo premija), kurių skaičių jau pametė net pats poetas, yra tik priedas prie to, kas svarbiausia, – ant stalo gulinčio viso kūrybinio laikotarpio eilėraščių rinktinės dvitomio, sudaryto iš dvylikos poezijos knygų.
Skaityti toliau: Jonas Strielkūnas. Mūsų dvasios gyvens inkiluos

Kęstutis Nastopka. Semiotika, padedanti kelti gyvenimo prasmės klausimą

Su semiotikos profesoriumi Kęstučiu Nastopka  apie reikšmes, literatūrą, kritiką, studentus ir kitokį gyvenimą kalbasi Antanas Šimkus.

Esate vienas žymiausių semiotikos specialistų Lietuvoje… Semiotika – tai mokslas, susijęs su reikšmėmis. Kas Jus paskatino jomis domėtis? Kaip atradote šią mokslo sritį?

Skaityti toliau: Kęstutis Nastopka. Semiotika, padedanti kelti gyvenimo prasmės klausimą

Marcelijus Martinaitis. Vilniau, kaime mano…

Vilnius dabartiniams jo gyventojams daugiau nei po poros šimtų metų pagaliau vėl tampa didžiausiu ir svarbiausiu Lietuvos miestu – sostine su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis: naujoviška architektūra, globalizacijos poveikiais, naujų gyventojų antplūdžiu, gatvių kamša bei tarša, pramogų ir komercijos brovimusi į ypač pažeidžiamus senuosius kvartalus, savo galias demonstruojančiu naujuoju valdžios, biznio bei kriminaliniu elitu, agresyvia prabanga, bomžais, šiukšlynais, išmaldos kaulintojais.

Skaityti toliau: Marcelijus Martinaitis. Vilniau, kaime mano…

Marcelijus Martinaitis. Namai – rojaus darželio modelis

Senojo Lietuvos kaimo sodyboje buvo kuriama, saugoma ir atkuriama visa agrarinė kultūra, apsieinanti be tolimų miestų, karalių, beveik be pinigų. Metaforiškai mąstant – ten buvo saugomi ir iš kartos į kartą su pastatais ir daiktais perduodami tos kultūros atkūrimo šifrai. Juos vis dar bandome perskaityti, dažniausiai tik iš knygų, o ne iš gyvų pavyzdžių.
Skaityti toliau: Marcelijus Martinaitis. Namai – rojaus darželio modelis

Henrikui Radauskui – 100

Eilėraščio grožis ir prasmė

Kokia tauta – toks jos menas, tokia ir jos poezija. Lietuvių tautos likimas taip susiklostė, kad ji turėjo nuolat budėti ir grumtis dėl savo egzistencijos. Tai lėmė ir lietuvių poezijos pobūdį, jos raidos dinamiką. Poetui tauta buvo ir liko aukščiausioji vertybė, giliausias įkvėpimo šaltinis, pagrindinis kūrybos orientyras. Gyventi, džiaugtis, kentėti, o jeigu reikės, ir žūti drauge su savo tauta – tokia didžiųjų Lietuvos poetų ir apskritai įžymiųjų mūsų rašytojų nuostata. Kita vertus, ir apie poeto dydį buvo sprendžiama pirmiausia iš to, ką jis davė savo tautai.
Skaityti toliau: Henrikui Radauskui – 100