Jonas Strielkūnas. Mūsų dvasios gyvens inkiluos

Nors gyvenimas atseikėjo septynis dešimtmečius, vakarais užgula nuovargis, priblėsta kūrybinė energija, akys nebepriima teksto, to vienintelio per daugelį metų darbo šaltinio, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, poeto Jono Strielkūno kalba ir prisiminimai linksmi, gyvi. O jų tiek daug – atmintin įstrigusių skambių posakių, smagių ir nelabai džiugių nutikimų. Visas šis turtas, kaip ir daugybė apdovanojimų bei premijų (viena svariausių – Poezijos pavasario laureatas 1991 m., o naujausioji – literatūrinio festivalio „Panevėžio literatūrinė žiema“ tradicinė Julijono Lindės-Dobilo premija), kurių skaičių jau pametė net pats poetas, yra tik priedas prie to, kas svarbiausia, – ant stalo gulinčio viso kūrybinio laikotarpio eilėraščių rinktinės dvitomio, sudaryto iš dvylikos poezijos knygų.
Skaityti toliau: Jonas Strielkūnas. Mūsų dvasios gyvens inkiluos

Kęstutis Nastopka. Semiotika, padedanti kelti gyvenimo prasmės klausimą

Su semiotikos profesoriumi Kęstučiu Nastopka  apie reikšmes, literatūrą, kritiką, studentus ir kitokį gyvenimą kalbasi Antanas Šimkus.

Esate vienas žymiausių semiotikos specialistų Lietuvoje… Semiotika – tai mokslas, susijęs su reikšmėmis. Kas Jus paskatino jomis domėtis? Kaip atradote šią mokslo sritį?

Skaityti toliau: Kęstutis Nastopka. Semiotika, padedanti kelti gyvenimo prasmės klausimą

Marcelijus Martinaitis. Vilniau, kaime mano…

Vilnius dabartiniams jo gyventojams daugiau nei po poros šimtų metų pagaliau vėl tampa didžiausiu ir svarbiausiu Lietuvos miestu – sostine su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis: naujoviška architektūra, globalizacijos poveikiais, naujų gyventojų antplūdžiu, gatvių kamša bei tarša, pramogų ir komercijos brovimusi į ypač pažeidžiamus senuosius kvartalus, savo galias demonstruojančiu naujuoju valdžios, biznio bei kriminaliniu elitu, agresyvia prabanga, bomžais, šiukšlynais, išmaldos kaulintojais.

Skaityti toliau: Marcelijus Martinaitis. Vilniau, kaime mano…

Marcelijus Martinaitis. Namai – rojaus darželio modelis

Senojo Lietuvos kaimo sodyboje buvo kuriama, saugoma ir atkuriama visa agrarinė kultūra, apsieinanti be tolimų miestų, karalių, beveik be pinigų. Metaforiškai mąstant – ten buvo saugomi ir iš kartos į kartą su pastatais ir daiktais perduodami tos kultūros atkūrimo šifrai. Juos vis dar bandome perskaityti, dažniausiai tik iš knygų, o ne iš gyvų pavyzdžių.
Skaityti toliau: Marcelijus Martinaitis. Namai – rojaus darželio modelis

Henrikui Radauskui – 100

Eilėraščio grožis ir prasmė

Kokia tauta – toks jos menas, tokia ir jos poezija. Lietuvių tautos likimas taip susiklostė, kad ji turėjo nuolat budėti ir grumtis dėl savo egzistencijos. Tai lėmė ir lietuvių poezijos pobūdį, jos raidos dinamiką. Poetui tauta buvo ir liko aukščiausioji vertybė, giliausias įkvėpimo šaltinis, pagrindinis kūrybos orientyras. Gyventi, džiaugtis, kentėti, o jeigu reikės, ir žūti drauge su savo tauta – tokia didžiųjų Lietuvos poetų ir apskritai įžymiųjų mūsų rašytojų nuostata. Kita vertus, ir apie poeto dydį buvo sprendžiama pirmiausia iš to, ką jis davė savo tautai.
Skaityti toliau: Henrikui Radauskui – 100

Marcelijus Martinaitis. „Kasdynines mūsu dūnas dūk mą šiandy“

Apmąstymai prie šiukšlių konteinerio

Nežinau, ar kam nors yra kilusi mintis tyrinėti šiuolaikinius šiukšlynus? Pagal juos būtų galima nustatyti, kokie staigūs pokyčiai įvyko žmonių gyvenime, kultūroje, papročiuose, socialiniuose santykiuose. Juk ir archeologai, tyrinėdami senųjų gyvenviečių šiukšlynus, iš ten randamų šukių, įrankių fragmentų, gyvūnų kaulų atkuria buvusių civilizacijų gyvenseną, papročius, apyvokos daiktus, kokį maistą vartojo, nustato, kokia katastrofa vienu ar kitu metu ištiko gyventojus.
Skaityti toliau: Marcelijus Martinaitis. „Kasdynines mūsu dūnas dūk mą šiandy“

Rolandas Maskoliūnas. Pasakų prasmė

Pasakos fantastika, bet nurengus – teisybė
 

Kiekvieno mūsų gyvenime ateina akimirka, kai susimąstome apie gyvenimo prasmę. Tai nutinka ne tik sulaukus brandaus amžiaus, bet ir vaikystėje bei paauglystėje. Pati svarbiausia ir sunkausia tėvų užduotis, jų misija – padėti savo vaikui surasti tą gyvenimo prasmę. Vaikas augdamas vis geriau supranta save, susipažįsta su pasauliu ir su kitais žmonėmis. Jis taip pat turi patikėti, kad ateityje atliks kažką prasminga. Taip, veikiant tėvams ir kultūrinei aplinkai, formuojasi būsimojo žmogaus ir visuomenės nario asmenybė. Įrodyta, kad geriausias tokio ugdymo pagalbininkas yra literatūra, o ypač pasakos. Todėl šia kūrybos forma domisi daugelio šalių mokslininkai, tarp kurių yra ir lietuvių. Pasakas rinko tautos patriarchas Jonas Basanavičius, jas kūrė poetas Oskaras Milašius, rašytojas Kazys Boruta ir daug kitų.
Skaityti toliau: Rolandas Maskoliūnas. Pasakų prasmė

Giedrė Stunžėnienė. Gimtosios kalbos reikšmė asmenybės ugdymui

Daugelio tautų šviesuoliai – filologai, kurie dažniausiai buvo ir filosofai, – ne vieną šimtmetį nagrinėjo ir suprato gimtosios kalbos reikšmę asmenybei ir tautai. Jų įžvalgas patvirtino XX a. suklestėjusios psicholingvistikos atstovai, pasitelkdami įvairius eksperimentus. Jų požiūrius H. Hörmannas apžvelgia knygoje „Psychologie der Sprache“ („Kalbos psichologija“, 1977). Visi prieina prie tų pačių išvadų: gimtoji kalba esanti ne vien bendravimo priemonė, ji būtina vaiko ir suaugusiojo asmenybės vystymosi sąlyga ir turi didžiausią reikšmę pažinimo plėtrai. Daug kalbama apie gimtosios kalbos reikšmę asmenybės pasaulėžiūrai, dvasingumui ir moralei.
Skaityti toliau: Giedrė Stunžėnienė. Gimtosios kalbos reikšmė asmenybės ugdymui