Michael Oakeshott. Universiteto idėja

Šiandien universitetas anaiptol nebėra atsidėjimo mokslui, nuodugnaus pažinimo, kūrybinės laisvės ar gilios kontempliacijos buveinė. Universitetas, būdamas „aukštojo mokslo“ sistemos dalis, pirmiausia suvokiamas kaip vadinamosios „mokslinės produkcijos“, „aukštos kompetencijos“ specialistų ar „pažangių inovacijų ir technologijų“ gamykla, orientuota vien į praktinę naudą nešančią mokslo veiklą. Svarbiausiu šios veiklos matu yra tapusi jos „pridėtinė vertė“.
Skaityti toliau: Michael Oakeshott. Universiteto idėja

Nuveikė daugiau negu visos kitos

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė buvo iš prigimties ligota, silpnos sveikatos – bet pasiaukojimas lietuvybės idėjai padėjo jai įveikti ir savo negalią, ir kitokias kliūtis.
“Ji nudirbo daugiau negu visos kitos…” – taip Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, gimusios lygiai prieš 150 metų, nuopelnus mūsų kultūrai įvertino Juozas Tumas-Vaižgantas.
G.P-B

Skaityti toliau: Nuveikė daugiau negu visos kitos

Birutė Jasiūnaitė apie žodžių rinkėjas ir pateikėjus

Vargu ar šiandien turėtume dvidešimties tomų didįjį “Lietuvių kalbos žodyną”, jeigu ne šiam darbui atsidavę žodžių rinkėjai, kurie duomenis su nešiojamais įrašymo prietaisais rinkdavo tiesiai iš gyvosios kalbos, nukeliaudami didžiulius atstumus per Lietuvos kaimus ir miestelius. Viena tokių entuziastingų žodžių rinkėjų – Vilniaus universiteto dėstytoja prof. Birutė Jasiūnaitė (52 m.): “Esu labai daug “valkatavusi” tose ekspedicijose, bet dėl nieko nesigailiu, galų gale, kiek aš visko mačiau… Dabar visa tai labai gražiai atrodo, nes to nebėra…”
Skaityti toliau: Birutė Jasiūnaitė apie žodžių rinkėjas ir pateikėjus

Rita Urnėžiūtė. Kalba kaip gyvenimo duona

Vasario 21-ąją, Tarptautinę gimtosios kalbos dieną, Vilniuje, Signatarų namuose, įvyko Lietuvių kalbos draugijos ir Kalbos praktikos centro „Lingua Lituanica“ renginys „Kalba kaip gyvenimo duona“. Kalbininkus ir rašytojus kalbino ir klausytojams netikėtų užduočių pateikė Kalbos praktikos centro „Lingua Lituanica“ direktorė doc. dr. Irena Kruopienė ir Lietuvių kalbos draugijos pirmininkas prof. habil. dr. Bonifacas Stundžia. Justino Marcinkevičiaus eiles skaitė aktorė Irena Kriauzaitė. Grojo ir dainavo Mykolo Romerio universiteto folkloro ansamblis (vad. Arvydas Kirda).
Skaityti toliau: Rita Urnėžiūtė. Kalba kaip gyvenimo duona

Džiuljeta Maskuliūnienė. Iš stebuklingosios vyskupo Motiejaus Valančiaus kišenės

210 metų nuo vyskupo Motiejaus Valančiaus gimimo.
Motiejaus Valančiaus didaktinė proza įdomi ir šiandien – juk čia atveriamos durys į „dingusį“ pasaulį – XIX a. vidurio Lietuvos kaimą. Pravėrę šias duris, ryškiausiai pamatome… vaikus! Jų siluetai – patys įsimintiniausi, charakteristikos – spalvingiausios. Antai „labai guvus, šarpus, pašankus ir linksmas“1 Mikė melagėlis, štai Prancė paukštvanagėlis – „drąsiai galėjo statyti aną į kanapes už baidyklę“2, o šit geroji Onelė – „vienoj valandoj negali jos gerumo apsakyti“3 – ir dar daugybė kitų… Vaiką kaimietį randame pavaizduotą visuose keturiuose beletristiniuose veikaluose – Vaikų knygelėje (1868), Paaugusių žmonių knygelėje (1868), Palangos Juzėje (1869), Pasakojime Antano Tretininko (1891). „Valančius stovi pačiame mūsų prozos aukštupyje“4 (koks prasmingas šis žodis!). Drauge Valančiaus proza – ir lietuvių vaikų literatūros aukštupys, gera žodžio, skirto vaikams, pradžia.
Skaityti toliau: Džiuljeta Maskuliūnienė. Iš stebuklingosios vyskupo Motiejaus Valančiaus kišenės

Viktorija Daujotytė. Apie lietuvių kalbą: ar ji galėtų būti ir elitinė?

Mintys apie lietuvių kalbą, kurios buvo išskleistos 2011 m. vasario 24 dienos lrytas.lt daugiažodžiu pavadinimu „Apie kalbos raidą ir jos vaizdinius: kokia oficialioji lietuvių kalbos ideologija?“, nėra nei naujos, nei originalios. Problema yra šiek tiek gilesnė nei projektiniai įsipareigojimai. Projektai nurodo minties kryptį – deja. Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Apie lietuvių kalbą: ar ji galėtų būti ir elitinė?

Justinas Marcinkevičius. Kiek mūsų dar liko

Šią paskutinę viešą kalbą Justinas Marcinkevičius pasakė praėjusių metų lapkričio 23 dieną Mokslų akademijos didžiojoje konferencijų salėje, kur visuomenės diskusijų forumas „Tauta, piliečiai, valstybė“ buvo surengęs konferenciją tema „Tauta ir piliečiai: ar esame savo valstybės šeimininkai“. Poeto trys paskutiniai norai skamba kaip dvasinis jo testamentas Lietuvai.

Skaityti toliau: Justinas Marcinkevičius. Kiek mūsų dar liko

Tomas Venclova. „Mano eilės – pokalbis su savimi“

Jau buvo skelbta, kad poetui Tomui Venclovai skirtas tarptautinio poezijos festivalio Kinijoje pagrindinis prizas – „Auksinė Tibeto antilopė“. Trečius metus Kinijos Cinchai provincijoje rengiamo tarptautinio festivalio nuolatinė komisija, kurią sudaro garsūs Kinijos ir pasaulio poetai bei vertėjai, nusprendė, kad T. Venclovos kūryba verta aukščiausio įvertinimo. Jo kandidatūra išrinkta iš 60 pretendentų ir devynių nominuotųjų iš viso pasaulio.

Nuoširdžiausiai sveikiname poetą Tomą Venclovą, „Lituanistų sambūrio“ narį, gavus garbingą apdovanojimą – „Auksinę Tibeto antilopę“.
Skaityti toliau: Tomas Venclova. „Mano eilės – pokalbis su savimi“

Tomas Venclova. Lietuvių kalba neišnyks. Kad tik neišnyktų žmogiškumas…

Naujoji Romuva, 2011 m.

Mūsų pokalbis su Jeilio universiteto profesoriumi, poetu ir publicistu Tomu Venclova prasidėjo Vilniuje, kuris nūnai sudaro gana slogų įspūdį: grafičių subjauroti senoviniai ir šiuolaikiniai fasadai, išduobtos gatvės ir šaligatviai, net ne itin gausūs nauji grindiniai jau gerokai išklerę, o jais slankioja žmonės, kurių lietuvių kalba apsčiai inkrustuota rusiškais keiksmažodžiais. Iš dabartinės Lietuvos sostinės mes vykome į prieškarinę – į Kauną, kur Tomui Venclovai tą dieną – liepos 1-ąją – turėjo būti suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro titulas.
Skaityti toliau: Tomas Venclova. Lietuvių kalba neišnyks. Kad tik neišnyktų žmogiškumas…