Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto studentų organizuojamas „Filologijos ruduo“ – renginys, turintis istoriją ir tradicijas. Tradicijos išlaikytos ir šiais metais, bet neapsieita be naujų vėjų, kuriuos treti metai bando įpūsti filologijos fakulteto studentai Ramunė Balčiūnaitė, Mantas Joneikis ir Eglė Mykolaitytė. Padedant studentų atstovybei, draugams ir visiems, kurie norėjo prisidėti prie šio renginio organizavimo, „Filologijos ruduo“ sulaukė savojo Renesanso. Lapkričio 5 d. literatūros mylėtojams, jos kūrėjams ir šiaip smalsaujantiesiems duris atvėrė rudeninėje prieblandoje ir tyliuose muzikos garsuose paskendusi ir karšta arbata kvepianti VU Teatro salė.
Skaityti toliau: „Filologijos ruduo“ sulaukė 30-ties!
Kategorija: Straipsniai
Elina Naujokaitienė. Keturvėjininkai: šiandienos paralelės ir Vakarų literatūros kontekstai
Keturi vėjai Lietuvoje susiję su Tautos teatru, aktoriaus atnašavimu giraitėje – Romuvoje su vaidilomis, kriviais ir vaidilutėmis. Ką gi, daugelis vaidinančiųjų pasaulio teatre ten, kaip ir Paryžiuje, ieškojo veidrodžio ir rojaus…
Sutkaus vaidybos studijoje buvo diegiami kūrybinio darbo pagrindai. To meto Lietuvos aktualijos – nesutarimai dėl docentūros universitete – buvo perkelti į Cezario laikus. Tautinio bizūno ir Tėvynės leidiniais buvo mobilizuojama ir režisuojama sąmonė. Visi vaidino bent jau ieškančiuosius. Muzikinės dalies vedėjai teatre priminė ne tik vėjo sukėlėjus, bet ir ateities entuziastus. Skaityti toliau: Elina Naujokaitienė. Keturvėjininkai: šiandienos paralelės ir Vakarų literatūros kontekstai
Zigmas Zinkevičius. Lietuvos vardas ir jo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmetis
Vardas Lietuva
Lietuvos vardas istoriniuose šaltiniuose ir kalbinėje tradicijoje turi tris atmainas: su šaknimis liet– (lietuviškoji tradicija), lit– (slavų tradicija) ir leit– (latvių tradicija).
Lietuviškos tradicijos šaknis liet- slypi seniausiose vokiečių (Lettowen) ir lotynų (Lethovia, var. Lettovia, Lettavia ir kt.) kalbomis rašytų šaltinių formose. Greičiausiai šiai tradicijai priklauso ir estų vartojamas Lietuvos pavadinimas Leedu arba Leedumaa (maa ‘kraštas, šalis’). Mat estai, kaip ir vokiečiai, su Lietuvos vardu turėjo susipažinti tiesiog iš pačių lietuvių. Nors jie su lietuviais bendrų sienų neturėjo, tiesioginių santykių būta. Antai Henriko Latvio kronikoje rašoma, kad XIII a. pradžioje lietuviai neretai rengdavę karo žygius į estų žemes arba kartu su estais kovodavę prieš Ordiną. Suomių Liettua dar tiksliau negu estų Leedu(maa) atspindi lietuvišką formą Lietuva. Bet tai greičiausiai naujas terminas, matyt, atėjęs per raštus.
Skaityti toliau: Zigmas Zinkevičius. Lietuvos vardas ir jo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmetis
Regimantas Tamošaitis. Pasakojimo suardymas
Nesaikingai mėgaujantis haiku, jais galima apsinuodyti. Haiku yra tokie maži cukriniai pyragaičiai, į kuriuos įdėtas druskos krislas. Nuo viso šito pykina.
Kokie simptomai? Egzistencinis šaltis, pasibjaurėjimas pasauliu ir savimi. Gyvenimas atrodo subyrėjęs į trupinėlius, ir veltui čia ieškotum savęs – kadangi tavęs čia nebėra. Nebėra jokių nuoseklių pasakojimų ir vientisų asmenybių, nieko nėra tikro. Jei pajutai, kad tau „ne visi namie“, reiškia, jau šiek tiek suvokei haiku. Svarbiausia – suvokti, kad nėra tavęs. Tu netikras, tuščias ir niekam čia nereikalingas, pasaulis puikus ir be tavęs.
Skaityti toliau: Regimantas Tamošaitis. Pasakojimo suardymas
LRT laida „Keliai ir kryžkelės“. Aktorė Teofilija Vaičiūnienė
Susitikimas su aktore Teofilija Vaičiūniene (1898–1995). Aktorė pasakoja savo prisiminimus apie Lietuvos profesionalių teatrų gimimą 1920 metais, kaip teatrai minėdavo Vasario 16-tą, apie prezidento Antrano Smetonos surengtą Vasario 16 minėjimą 1938 metais, pateikia daug charakteringų to laikotarpio detalių. Laidos autorė N. Baužytė. Laida įrašyta 1989 metais.
Skaityti toliau: LRT laida „Keliai ir kryžkelės“. Aktorė Teofilija Vaičiūnienė
Viktorija Daujotytė. Apie žiniasklaidą ir žmogų
Jono Meko vizualųjų menų centras, remiamas Kultūros rėmimo fondo, kuria dokumentinę videoapybraižą „Bežiūrint į Lietuvą“. Filmo tema – Lietuvos žiniasklaidos ligos, kultūriniai ir socialiniai kontekstai, perspektyvos. Apybraižą sudarys septyni pokalbiai su teoretikais ir žiniasklaidos praktikais. Šįkart skaitytojams siūlome Ramūno Čičelio pokalbį su Vilniaus universiteto profesore Viktorija Daujotyte-Pakeriene.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Apie žiniasklaidą ir žmogų
Marijus Šidlauskas. Vinco Kudirkos poezijos socialumas
Poezijos (literatūros) socialumo sąvoka yra itin laki, paslanki, gebanti „suvirškinti“ labai įvairų prasminį bei vertybinį turinį. Ji neatspari galios diktatui, ideologinėms bei politinėms manipuliacijoms, todėl sociologai į šią sąvoką žiūri atsargiai, o patys poetai – pabrėžtinai įtariai. Griežtu teoriniu požiūriu ji yra „nemokslinė“, t. y. moksliškai neverifikuojama; funkcinė, bet ne episteminė, o literato akiai regisi vulgarizuojanti, iškreipianti tikrąją, t. y. estetinę grožinio žodžio prigimtį.
Skaityti toliau: Marijus Šidlauskas. Vinco Kudirkos poezijos socialumas
Viktorija Daujotytė. Kodėl Lietuvos valstybė turėtų teikti pirmenybę lituanistikai?
Prieš pabandant atsakyti, reiktų iš naujo ir iš naujo grįžti prie lituanistikos sampratos. Taip, tai humanistikos dalis, bet kur jos ribos? Gal išeities taškas – tyrinėtojo sąmonė, kurios turinys siejasi su Lietuva, lietuviškumu, su lietuviškumo patirtimi ir pasireiškimais, su sąmoninga nuostata: tai, kas tiriama, vertinama, reflektuojama, matyti savo šalies, valstybės, jos žmonių poreikių, vertybių, jų kūrimo, saugojimo kontekste. Lituanistika prasideda iš esmės kaip savaiminė sąmonės reakcija į tai, kas svarbu individui, jo genčiai, bendruomenei, tautai.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Kodėl Lietuvos valstybė turėtų teikti pirmenybę lituanistikai?