Tautos savastis – per išmintį ir žaismę

Sako, nėra to blogo, ko nesuvalgytų studentas. Dangus aukštai, o Seimas – toli. Geriau žvirblis rankoje nei žąsis lovoje. Patarlių perdirbiniai dabar labai populiarūs, o naujųjų tautosakos reiškinių tyrinėtoja dr. Dalia Zaikauskienė džiaugiasi senojo klodo gyvybingumu ir tautos kūrybingumu. Skaityti toliau: Tautos savastis – per išmintį ir žaismę

Rita Miliūnaitė. Kalbos vartotojai ir naujadarų kūryba

Naujadarai – viena iš pačių gyviausių temų, siejančių kalbos vartotojus su kalbos specialistais. Nuolatinių diskusijų fone ryški nuostata, kad kurti naujus žodžius, ypač svetimybių atitikmenis, – išskirtinai kalbininkų, beje, šia savo kūryba sunkiai teįtinkančių kalbos vartotojams, reikalas…
Skaityti toliau: Rita Miliūnaitė. Kalbos vartotojai ir naujadarų kūryba

Aidas Marčėnas. Poetui būti poetu – būdas būti žmogumi

Pradėkime nuo oficialių raštų. 1993-iaisiais, stodamas į Rašytojų sąjungą, Aidas Marčėnas pateikė tokią savo biografiją: „Gimiau 1960 metais rugsėjo 24 dieną Kaune. Augau žiemą Kaune, vasarą Maišymuose, nuo 1964 metų gyvenu Vilniuje. Pradėjau ir baigiau Vilniaus 22-ą vidurinę mokyklą, makalavausi Klaipėdos ir Vilniaus konservatorijose. Nuo 1982 metų galutinai apsisprendžiau tapti poetu, ir tada mano gyvenimas pasibaigė.“
Skaityti toliau: Aidas Marčėnas. Poetui būti poetu – būdas būti žmogumi

Tomas Venclova: „Žmonių atmintyje norėčiau išlikti savo eilėraščiais“

Be abejo, vienas didžiausių Lietuvos poetų. Be abejo, vienas iškiliausių Lietuvos intelektualų. 75 metų jubiliejų pasitikęs Tomas Venclova, savo nuomonės viešai nebijojęs pasakyti sovietmečiu, juoba nebijo to daryti dabar.
Lituanistų sambūrio nariai nuoširdžiai sveikina savo asociacijos narį poetą Tomą Venclovą, o svetainės skaitytojams siūlo Mindaugo Nastaravičiaus interviu su Tomu Venclova.

Skaityti toliau: Tomas Venclova: „Žmonių atmintyje norėčiau išlikti savo eilėraščiais“

Vanda Juknaitė: „Iš kur atsiranda žodžiai – nežinau…“

„Jokių kūrybinių ambicijų niekada neturėjau. Man rašymas dažnai yra žūtbūtinis bandymas kreiptis į kitą, užmegzti dialogą bet kokiomis priemonėmis, kartais net neturinčiomis nieko bendra su literatūra“, – sako rašytoja Vanda Juknaitė 2008-aisiais „Už santūrų humanizmą ir literatūros lauko išplėtimą“ įvertinta Nacionaline kultūros ir meno premija.
Skaityti toliau: Vanda Juknaitė: „Iš kur atsiranda žodžiai – nežinau…“

Jūratė Baranova. Kinematografiniai motyvai Aido Marčėno poezijoje

Toks sutapimas: visa kultūra pasuko vaizdo link. Filosofai konstatuoja XXI amžiaus posūkį į vizualumą, kaip XX amžiaus pradžioje buvo pastebėtas posūkis į kalbą. Šių eilučių autorė per pastaruosius metus pamiršo visus kitus savo vadinamuosius tyrimus bei rašto darbus ir  domisi tik kino menu bei jį apmąstančia filosofija. Ji yra pastebėjusi, kad kinas esą pranokstąs visus kitus menus, nešiojasi su savimi Gilleso Deleuze’o dvitomį „Cinema“, dedasi po pagalve tarsi tai būtų koks Šventasis Raštas  ir kol kas nesėkmingai bando apie tai ką nors parašyti.
Skaityti toliau: Jūratė Baranova. Kinematografiniai motyvai Aido Marčėno poezijoje

Stefan Chwin. Optimizmo tironija

Ne­ra­šy­ta nū­die­nos mo­kyk­los (ypač pres­ti­ži­nės pri­va­čios mo­kyk­los) dog­ma – ug­dy­ti sėk­mei. Tam yra prie­žas­čių. Mo­kyk­los tu­ri ska­tin­ti jau­nuo­lius mo­ky­tis, o kiek­vie­na sėk­mės is­to­ri­ja pa­di­di­na ad­re­na­li­no kie­kį jų krau­jy­je, taip, be abe­jo­nių, pa­ge­rin­da­ma mo­ty­va­ci­ją. Ta­čiau kiek­vie­no­je kla­sė­je iš dvi­de­šimt pen­kių mo­ki­nių tik­ros sėk­mės su­lauks tik du ar trys. Ki­taip ne­bū­na: dau­gu­mos ge­riau­siu at­ve­ju lau­kia vi­du­ti­niš­kai pa­si­tu­rin­tis ve­ge­ta­vi­mas. To­kio­mis są­ly­go­mis ska­tin­ti am­bi­ci­jas ar sėk­mės troš­ki­mą at­ro­do kaip ne­są­mo­nin­gas sa­diz­mas.
Skaityti toliau: Stefan Chwin. Optimizmo tironija