Thomas Mannas: žmonijos sąžinė tarp žmogiškų aistrų

20 metų tarptautinis Thomo Manno festivalis stengėsi „sugrąžinti“ rašytoją į Lietuvą. Iš pradžių tyrinėjo jo gyvenimo faktus, artimųjų biografijas. Vėliau dėmesio centre atsidūrė T. Manno veikalai, pasaulėžiūros raida, dvasinio palikimo reikšmė šiandienai.

„Juk T. Mannas buvo ne tik rašytojas, bet ir viena didžiausių XX amžiaus vokiečių asmenybių, sakyčiau – Vokietijos sąžinė“, – teigė DELFI kalbinta viena festivalio sumanytojų germanistė Irena Veisaitė.

T. Mannas gimė laisvajame Hanzos sąjungos mieste Liubeke, grūdų pirklio, miesto senatoriaus Thomo Johanno Heinricho Manno ir vokiečių bei portugalų kraujo turinčios brazilės Julijos da Silvos Bruhns šeimoje. Tėvas buvo liuteronas, motina – Romos katalikė.

Kai mirė tėvas, šeimai teko kraustytis į Miuncheną. Čia T. Mannas gyveno iki 1933 metų. Rengdamasis žurnalisto profesijai, jaunuolis studijavo istoriją, ekonomiką, meno istoriją ir literatūrą. Pirmuosius kūrinius publikavo satyriniame žurnale „Simpilcissimus“. Sekė vyresnio brolio, garsaus romanisto Heinricho Manno pėdomis, nevengdamas ir kūrybinės konkurencijos.

Su turtingo žydų kilmės vokiečių pramonininko dukra Katia Pringsheim T. Mannas susilaukė šešių vaikų: Erikos, Klauso, Golo, Monikos, Elisabethos ir Michaelio. Trys vyriausieji tapo pasaulyje pripažintais rašytojais.

T. Manno vaikai ir žmona Katia (1916)

T. Manno vaikai ir žmona Katia (1916)
© Vida Press

Rašytoją domino menininko ir visuomenės kolizija

1897 metais T. Mannas pradėjo rašyti autobiografinių detalių kupiną sagą „Budenbrokai“ – apie tuos, kurie pavargo gyventi. Romane pavaizdavo biurgeriškos pirklių giminės suklestėjimo ir nykimo istoriją. Knyga pasirodė 1901-aisiais, autoriui tada buvo dvidešimt šešeri. Visuotinis pripažinimas jį aplankė po antrojo sagos tiražo.

T. Manno kūrybai būdingas tikslus detalių atvaizdavimas, intelektualinė idėjų ir veikėjų analizė. Kiek atsieta, ironiška. Rašytojo personažai, dažniausia priklausantys vidurinei miestelėnų klasei, patenka į dvasines kolizijas, kylančias iš meniškos prigimties ir biurgeriškos aplinkos priešpriešų.

Irena Veisaitė (M.Kundroto nuotr.)

Irena Veisaitė (M.Kundroto nuotr.)

„T. Manno požiūris į meną buvo gana dekadentiškas. Jį patį galima tapatinti su novelės „Tonis Kriogeris“ pagrindiniu veikėju, iš buržua šeimos kilusiu, melancholišku, nepraktišku menininku. Tonio priešingybė – Hansas Hansenas: raudonskruostis, mėlynakis, tipiškas vokietis. Šis abiem kojomis stovi ant žemės, sėkmingai daro karjerą. Autorius čia atsiduria lyg tarp dviejų ugnių, nors labiau simpatizuoja Toniui. Meno ir buržuazinės visuomenės kaktomuša T. Manną jaudino nuo pat pradžių, atsiskleidė beveik visuose veikaluose. Ypač „Budenbrokuose“, kur menininkas Hano miršta taip ir neprisitaikęs prie gyvenimo“, – teigė I. Veisaitė.

"Budenbrokų" ekranizacija

„Budenbrokų“ ekranizacija

© Vida Press

Karo entuziastas tapo aršiausiu demokratu

Pirmąjį pasaulinį karą Europa pasitiko labai entuziastingai. Tik pavieniai intelektualai matė baisią negandą, priešinosi jai. T. Mannas atsidūrė pirmose karo entuziastų gretose. Jis parašė veikalą „Betrahtungen eines Unpolitischen“ (1915), kuriame pateisino Vokietijos Kultur plėtrą visomis priemonėmis. Teigė, esą Vokietija gina europietiškos civilizacijos vertybes. Kairiųjų pažiūrų H. Mannas rinkosi priešingą stovyklą. Broliai mirtinai susipyko ilgiems dešimtmečiams.

1924 metais rašytojas išleido didelio populiarumo sulaukusį „Užburtą kalną“. Romane vėl visapusiškai, filosofiškai nagrinėjo menininko ir civilizacijos klausimus. Trečio dešimtmečio Vokietijoje ėmė reikštis nacionalizmas, revanšistinės nuotaikos. Tada T. Manno pažiūros ėmė keistis. Demokratijos skeptikas virto vienu karščiausių jos gynėjų.

T. Mannas ir Erika Mann

T. Mannas ir Erika Mann

© „Neringos muziejai“ arch. nuotr.

Jau 1929 metais Raušene (dabar – Svetlogorskas) užbaigtoje novelėje „Marijas ir burtininkas“ prasišviečia nacionalizmo ir fašizmo kritika. 1930-aisiais Beethoveno salėje Berlyne T. Mannas perskaitė Nidos vasarnamyje rašytą „Kalbą vokiečiams. Kreipimasis į protą“ (Deutsche Ansprache. Ein Appell an die Vernunft), kurioje nacius pavadino barbarais.

Nidos idilė truko neilgai

Į Nidą T. Mannas su žmona ir dviem vaikais pirmą kartą atvažiavo 1929-ųjų rugpjūtį. Tada tai buvo gana archajiškas žvejų kaimas. Šeima apsistojo vokiečių dailininkus ekspresionistus menančiuose Hermanno Blodes svečių namuose. Per šešias viešnagės dienas Mannams kilo mintis čia statytis vasarnamį.

„Buvome taip sužavėti nenusakomo gamtos grožio ir savitumo, fantastiško slenkančių kopų pasaulio, briedžių apgyvendintų pušynų ir beržynų tarp marių ir Baltijos jūros, nuostabaus laukinio paplūdimio, kad nutarėme šioje nuošalioje vietoje statytis nuolatinę rezidenciją“, – tokius įspūdžius T. Mannas užrašęs savo gyvenimo apybraižoje.

T. Mannas su vaikais

T. Mannas su vaikais
© „Neringos muziejai“ arch. nuotr.

Per nepilnus metus namas iškilo ant Uošvės kalnu vadintos aukštumos. 1930 metų liepos 16-ąją T. Mannas su šeima pravėrė naujojo vasarnamio duris. Tąkart rašytojas į žvejų kaimelį atkeliavo jau kaip nobelininkas: 1929 metų lapkričio 12-ąją Švedijos akademija 54-erių T. Mannui skyrė literatūros premiją – visų pirma už romaną „Budenbrokai“. Dalis sumos iš 200 tūkst. Vokietijos markių premijos padengė rezidencijos statybos išlaidas.

Tris Nidos vasaras T. Mannas rašė stambiausią savo veikalą – romaną Šv. Rašto motyvais „Juozapas ir jo broliai“. Darbavosi disciplinuotai, laikydamasis režimo. Namuose ir aplink namus turėjusi būti visiška ramybė – tuo rūpinosi žmona Katia, neleidusi vaikams triukšmauti.

T. Manno vasarnamis Nidoje

T. Manno vasarnamis Nidoje
© DELFI (E. Skardžiaus nuotr.)

„Naujajai“ Vokietijai buvo nereikalingas

Džiaugtis išsvajota ramybe T. Mannui teko neilgai. Politinės nuostatos Europoje darėsi vis radikalesnės. 1930-ųjų rugsėjį nacionalsocialistai tapo antrąja pagal dydį Vokietijos parlamento partija. Fašizmo artėjimas jautėsi ir Nidoje.

„Miestelyje savavaliavo „hitlerjugendas“. Aktorė Undinė Nasvytytė man yra pasakojusi, kad krautuvėje prašnekęs lietuviškai galėjai gauti bizūnu per kojas“, – prisiminė I. Veisaitė. Į rezidencijos kiemelį atskriejo apdegintas „Budenbrokų“ tomas. Kitą kartą – dužo vasarnamio langai. „Kreipimosi į protą“ autoriaus šeimai čia tapo nesaugu.

1933-iųjų sausį naciai užgrobė valdžią. Tuo laiku T. Mannas lankėsi Pietų Prancūzijoje. Sūnus Klausas laišku įspėjo tėvą negrįžti į Miuncheną. Namuose daryta krata, susidorojimo pavojus buvo akivaizdus. Vis dėlto dukra Erika sugebėjo saugiai išvežti „Juozapo ir jo brolių“ rankraštį. Rašytojas apsistojo Šveicarijoje.

T. Mannas atsisveikina su Nida

T. Mannas atsisveikina su Nida
© „Neringos muziejai“ arch. nuotr.

Mėgino suvokti, kas atsitiko vokiečių tautai

Vokietijai skverbiantis į Vakarų Europą, 1939 metais T. Mannas buvo priverstas bėgti į JAV. BBC radijas reguliariai transliavo jo antinacistinius atsišaukimus į tautiečius. Karo metais broliai Thomas ir Heinrichas vėl tapo artimi.

1944-aisiais T. Mannui buvo suteikta JAV pilietybė. Su tėvyne saistomas gilių jausmų ir gimtosios kalbos, Amerikoje rašytojas niekaip nepritapo. Vis dėlto čia užbaigė vieną reikšmingiausių savo romanų „Daktaras Faustas“. Jame per sudėtingą, tragišką muziko Adriano Lėverkiūno gyvenimą, vėlyvųjų viduramžių ir XX amžiaus istorijos detales mėgino atsakyti, kas atsitiko vokiečių tautai.

T. Mannas Kalifornijoje (1944)

T. Mannas Kalifornijoje (1944)
© Vida Press

1952-aisiais rašytojas grįžo į Europą, tačiau dar kelerius metus nesiryžo kelti kojos į gimtąją žemę. Vokietijos vaidmuo kare, vėliau – jos padalijimas T. Mannui buvo labai skaudūs. „1955 metais kilo nemažas skandalas, kai rašytojas apsilankė Veimare, Friedricho Schillerio 150-ųjų mirties metinių jubiliejuje, tuo tarsi pripažindamas socialistinę Rytų Vokietiją“, – priminė I. Veisaitė. Ten T. Mannas sutiko iš Sovietų Sąjungos atvažiavusį rašytoją Antaną Venclovą.

Anot profesorės, šis gerokai prisidėjo, kad T. Manno namelis būtų renovuotas ir atiduotas Lietuvos rašytojų sąjungai. „Kai Vokietija užėmė Klaipėdos kraštą, namas atiteko reichsmaršalui Hermanui Göringui, nors šis čia niekada nesilankė. Namelyje apsistodavo esesininkai, atvažiavę pamedžioti Kuršių nerijos miškuose“, – pasakojo I. Veisaitė.

T. Manno vasarnamis Nidoje

T. Manno vasarnamis Nidoje
© DELFI (E. Skardžiaus nuotr.)

Rašytojas nepripažino savo homoseksualumo

T. Manno gyvenime buvo daug mirties. Suprantamas dalykas dviejų karų amžininkui. Tačiau ji darbavosi ir visai šalia rašytojo. 1891-aisiais nuo vėžio mirė tėvas, palikęs šeimą be pastogės ir palikimo. Gana anksti nusižudė abi seserys. Vėliau ranką prieš save pakėlė T. Manno sūnūs Klausas ir Michaelis, taip pat antroji brolio Heinricho žmona.

Nuo rašytojo asmenybės neatsiejama ir homoseksualumo tema, daugeliu citatų atsiskleidžianti visoje kūryboje, ne tik garsiojoje apysakoje „Mirtis Venecijoje“. Homoseksualai buvo ir trys T. Manno vaikai Erika, Klausas ir Golo. „Rašytojui tai nedavė ramybės. Jis mėgino tai slėpti, neigti. Dar ir dabar daugelis nedrįsta viešai pripažinti savo homoseksualumo, tad ką kalbėti apie T. Manno laiką“, – svarstė profesorė.

T. Mannas (1915)

T. Mannas (1915)
© Vida Press

Kūrėjo aplinkoje, regis, būta ir incesto atvejų. Tokius įtarimus vėlgi pakurstė paties T. Manno kūryba. Pasak knygos „Užburto kalno šešėlyje“ autorės Andreos Weiss, pernelyg artimi ir lipšnūs būsimos Thomo žmonos Katios ir jos brolio dvynio Klauso santykiai suteikė daug peno aplinkinių apkalboms. O šeimai – nemažai skausmo ir įtampos. Praėjus porai mėnesių po Thomo ir Katios vedybų, intymūs brolio ir sesers santykiai tapo pagrindine jo novelės „Wëlsungenblut“ tema.

Mindaugas Klusas

Delfi