Tomas Daugirdas. Lituanistika: tarp svajonių, politikos ir biurokratijos

Vasario pabaigoje Lietuvos mokslo taryba (LMT) iškilmingai pristatė Nacionalinės lituanistikos plėtros programos 2009–2015 m. rezultatus. Rezultatai, kuriuos paskelbė programą administruojanti LMT, išties įspūdingi: „programos lėšomis finansuota daugiau kaip 500 įvairios tematikos ir apimties projektų, išleista apie 450 knygų – mokslinių monografijų, šaltinių, sintezių, mokslo populiarinimo darbų; parengta 30 duomenų bazių, 130 stambių skaitmeninių išteklių, surengta 50 tarptautinių lituanistinių konferencijų ir kt.“
Įvardyti tokie ryškiausi projektai kaip „modernus, nuolat pildomas literatūros terminų žodynas, vienu unikaliausių lietuvių kultūros dokumentų laikomi Kristijono Donelaičio poetiniai rankraščiai, Sąjūdžio atsiradimo priežastys, vaikų, gyvenančių ne Lietuvoje, kalbos kitimo ypatybės…“ Projektuose dalyvavo ne vien Lietuvos, bet ir užsienio mokslininkai. Vykdant projektus nemažai parengta ir išspausdinta publikacijų užsienio šalių periodiniuose leidiniuose.

Regisi, telieka džiaugtis ir tikėtis, kad naujoji programa, kuri bus vykdoma 2016–2024 m. ir vadinsis jau Valstybine lituanistinių tyrimų ir sklaidos programa, neš dar gausesnių, brandesnių ir reikšmingesnių tyrimo vaisių. Vis dėlto, net pripažįstant programos sėkmingumą, ypač svarbu įvardyti jos trūkumus, keliant klausimą, ar ji įgyvendino misiją, kurios siekė, ką ji geriau galėtų nuveikti.

Užmojis apie programą parašyti kritiškiau iš karto pritraukia politikos šmėklą, ir nuo to darosi baugu. Ką gali žinoti, paskaitys koks nelabai išsilavinęs politikas ir nuspręs, kad Litua­nistikos programa, kokia ji yra, nelabai reikalinga, sumažins pinigus ar ims kištis į jos prioritetus. Pavyzdžiui, nurodys, kad ji turi būti orientuota į lietuvių kalbos ar pozityvios tautinės atminties puoselėjimą, į tam tikro vieno visuomenei reikalingo istorinio diskurso kūrimą ir pan. Kol kas to nėra įvykę, ir temų bei idėjų įvairovė, kai kada panaši į chaosą, vertintina kaip pozityvus ženklas.

Įvardytoji gausybė rodo, kad lituanistikoje vyksta ar net įvyko tam tik­ras lūžis. Populiariosios literatūros ir rašytinės kultūros lūžis įvyko daug anksčiau. Prieš keliolika metų grožinės literatūros deficito visuomenė persivertė per nepritekliaus slenkstį ir atsidūrė knygų pertekliaus akivaizdoje. Iš pradžių kiek pasimetė, bet po to ėmė orientuotis. Dabar vyksta kažkas panašaus lituanistiniuose mokslo tyrimuose. Tiesa, ir rašytojai kitokie, ir skaitytojų daug mažiau.

Pertekliuje (ar bent pertekliaus nuojautoje) esama visko – gerų dalykų ir prastesnių, brandžių studijų ir skubotai parašytų darbų, autoriams veikiausiai pritrūkus laiko. Esama to, kas aktualu grupei tyrėjų, studentų ir daliai visuomenės. Esama ir to, kas reikšminga moksliškai, tačiau patraukia menką dėmesį. Esama ir dalykų, nevertų didesnio dėmesio. Pasiūlos gausa lituanistiniuose tyrimuose ima kurti ir formuoti paklausą visuomenėje. Tai ypač džiugina. Šių metų Vilniaus knygų mugės organizatoriai pabrėžė, kad mugės lankytojai domėjosi ne vien grožine literatūra, bet ir specialiąja. Kiek ji apėmė ir Lituanistikos programos knygų – be atskiro tyrimo spręsti sunku. Tačiau pasižvalgius po mugę nesunku nustatyti, kad didžioji dalis Lietuvai aktualių mokslinių tyrimų ir studijų buvo parengta Lituanistikos programos lėšomis. Visuomenės paklausa randasi ir net (daugeliu atvejų) minimaliai tesistengiant publikuojamus tyrimus populiarinti.

Programos kuratorius profesorius Rimvydas Petrauskas jos misiją apibrėžė kaip tapatybės puoselėjimą „prisidedant prie šalies politinės bendruomenės kultūrinės brandos, kūrybiškumo bei savarankiškumo stiprinimo, prie visaverčio Lietuvos dalyvavimo pasaulio mokslo ir kultūros poliloge. Paskatinusi tyrimus šiose srityse, Programa tapo viena iš svarbiausių mokslinių priemonių, ugdanti Lietuvos pilietinę ir kultūrinę savimonę“. Tai labai skambūs žodžiai, tačiau jau dabar matyti, kad misija įgyvendinama. Skaitanti visuomenė atsigręžia į tyrimus apie ankstesnę ir dabartinę Lietuvą, kurių radosi gausiai ir iš kurių jau galima rinktis, kas kam patinka. Neskaitančią visuomenę taip pat galbūt patrauks viena kita knyga. Pats laikas būtų LMT atlikti apklausą ir įvertinti pakitusį visuomenės susidomėjimą lituanistiniais klausimais.

Lituanistikos programa rodo, kad humanitariniai ir socialiniai mokslai Lietuvoje nėra našta visuomenei ir valstybei, kaip kai kada galime spręsti pagal politinės konjunktūros nuostatas. Vis dėlto kalbėti apie tyrimų ir knygų pertekliaus radimąsi yra nejauku, nes humanitariniai ir socialiniai mokslai gana intensyviai priskiriami prie socialinių išlaikytinių. Panašiai kaip išlaikytiniai yra bedarbiai ar socialiai rizikingos grupės (pavyzdžiui – alkoholikai). Vadinasi, jiems labiau pritiktų būti susigūžusiems ir atsargiems, vengti kalbėti apie perteklių ir gerovę, nes neilgai trukus gali sulaukti kokių, tą perteklių mažinančių sankcijų. Būgštavimus stiprina ir tai, kad joks politinis Švietimo ir mokslo ministerijos pareigūnas nepagerbė renginio, o ir, sprendžiant pagal ministerijos spaudos pranešimus, programa niekaip nesusijusi su jos politiniais tikslais, ką ir kalbėti apie prioritetus.

Nuošalėje palikus politiką, o taip pat ir baimes, kad programos kritika gali tapti kokiu propagandiniu įrankiu, būtina pakalbėti apie dalykus, kurie iš tiesų kelia nerimą ar įvardytini kaip programos trūkumai.

Pirmasis nerimas susijęs su tuo, kad Lituanistikos programa nesukūrė (net nerodė rimtesnių pastangų kurti) diskursinės erdvės. Tai atspindi kai kurie pikti ar net ironiški pastebėjimai. Programos rezultatų pristatymo užkulisiuose pasigirdo paniurnėjimų, kad labai daug visko prileista ir kas tai gali paskaityti. Žurnalistai knygų mugės metu tarsi antrino (žinoma, perdėtai) sakydami, kad jau tarsi tapę būtinu standartu žmogui būti parašius istorinę knygą. Be to, daugelis tyrimų taip ir lieka „nepastebimi“.

Lituanistikos programa ne vien galėtų, bet ir turėtų imtis misijos naujai formuoti naujo lygio tyrimų kokybę, ugdyti mokslo bendruomenę ir skatinti originalių idėjų realizavimą.

Kiekvienas programos etapas turi reikšti naują pakopą į pilnesnį žinojimą. Vykdant tyrimus sukurta daug duomenų bazių ir talpyklų, jos atsidūrė įvairiose vietose. Ten sukaupta daug vertingos informacijos, tačiau ji sunkiai prieinama ir panaudotina vien tuomet, kai mokslininkas tikrai žino, kad tam tikrame tyrime buvo sukauptas tam tikras žinojimas. Daugeliu atvejų minimi duomenys nėra standartizuotai pateikti, nes tokio griežtesnio reikalavimo nebuvo. Besidomintis gali nusisukti sprandą mėgindamas ką nors surasti, juo labiau – apie ką jis anksčiau nebuvo girdėjęs, kad buvę tirta. Svarbu ir tai, kad ateities tyrimų rezultatai (žodynai, žinynai, interviu medžiaga, dokumentų ištekliai) būtų standartizuoti taip, kad būtų parankūs ir prieinami vartotojui, įjungti į patogią paieškos sistemą.

Trūksta atliktų tyrimų įtraukimo į diskurso lauką. Pasibaigusi programa rodo, kad nemažai mokslininkų teikė paraiškas realizuoti idėjas, kurios buvo prieš tai keletą metų ar dešimtmečių brendusios ir pribrendusios. Buvo leidžiamos tęstinės studijos, kai kurie kolektyviniai tyrimai. Pavyzdžiui, leidžiama Lietuvos istorijos keliolikos tomų mokslinė sintezė. Lituanistikos programa buvo tam tikras svajonių išsipildymo laikas ir paskiriems mokslininkams. Tačiau jų gausa menkai formuoja diskursą. Teisūs yra sakantys, kad bendruomenė, į kurią turi orientuotis šie tyrimai, yra tarptautinė. Tačiau tai nepateisina vietinio diskurso nebuvimo. Vienas kitas tyrimas recenzuojamas ir aptariamas viešoje recenzijoje, kritikuojamas kitų tyrimų kontekste. Daugiau beveik nieko ir nevyksta. Aktyvesnė diskusija mokslinėje bendruomenėje apie pasirodžiusius darbus kurtų diskursines kryptis, pačius mokslininkus skatintų atlikti savo idėjų ir darbų kritinę reviziją.

Iš Lituanistikos gausybės rago pasipylus studijoms, recenzavimo kultūros atgaivinimas (nes šiuo metu ji yra beveik mirusi) yra būtinas iššūkis. Atgaivinti kritinius tyrimų aptarimus yra ypač sunkus uždavinys, juo labiau – tokioje mažoje šalyje, tačiau jis būtinas. Kritinių diskusijų atvejų yra pasitaikę. Pavyzdžiui, apie Sąjūdžio ištakų interpretaciją. Tokį uždavinį sau turėtų kelti naujoji Lituanistikos programa. Net atsižvelgiant į tai, kad aštresnė recenzija šiandien beveik visada priimama kaip priešiškumas, ir net jei esama grėsmės, kad bus autoriaus „kontroliuojamų“ recenzijų. Už recenzijas neduodama mokslinių „balų“, tačiau jų radimąsi galima paskatinti kad ir finansiškai. Jei diskursas nesiras, prieisime prie išvados, kad lietuvių kalba vykdyti lituanistinius tyrimus nėra jokios prasmės.

Nėra aišku, kokių rezultatų Lituanistika tikisi: originalumo, kokybės ar kiekio? Kai kada pasigirsta ir viešai mokslininkų kaip keiksmažodis pavartojamas žodis „projektas“. Suprask, jei dirbi „projekte“, tai jis labai riboja, privalai darbus atlikti per trumpą laiką, ir kad tai tarsi savaime lemia skubotumą, vertimąsi per galvą ir menką kokybę. Tokiems mokslininkams nesunku atsikirsti, kad niekas neverčia teikti projektinių paraiškų. Konkursinės programos yra galimybė, o ne prievolė. Savo penkiolikos metų tyrimą galima išskaidyti į penkias dalis. Nebūtina per trejus metus užsibrėžti nuveikti to, ką galbūt normalia eiga nuveiktum per dešimt. Vis dėlto veikiausiai čia esama kiek kitos problemos. Lituanistikos programos atveju nėra visiškai aišku, ko tikimasi iš mokslininko: tam tikros apimties teksto, kito nuveikto apčiuopiamo darbo ar kokybės ir originalumo. Neretai mokslininkai (iš nepatyrimo, noro laimėti konkursą ar siekio gauti didesnį finansavimą) numato itin gausius rezultatus. Vėliau verčiasi per galvą keikdami „projektą“.

Neaiškumas, į ką orientuojamasi Lituanistikos programoje, yra nemenkas. Tačiau ir nejauku kalbėti apie šią problemą, idant nekiltų kam noras tai išspręsti biurokratinėmis priemonėmis. Biurokratinių sprendimų galima žala yra nemenkesnis iššūkis Lituanistikai nei jos prioritetų neapibrėžtumas ar atliktų tyrimų „pabirumas“.

Baigiant telieka pasakyti, kad baigėsi svajonių programa, ir išlieka viltis, kad naujoji ves į naujas svajones, išvengdama politinių ir biurokratinių klystkelių.

Naujasis židinys

Bernardinai.lt