Tomas Taškauskas. Partizanas M. Indriliūnas meilę Lietuvai aprašė savo krauju

Šiuo metu vykstančiame festivalyje „Poezijos pavasaris“ įteikiama daug apdovanojimų. Vieną premiją – už geriausią esė almanache „Poezijos pavasaris“ – skyrė ir dienraštis „Lietuvos rytas“. Ji šiemet atiteko poetui Tomui Taškauskui už laiško forma parašytą straipsnį apie 1945 metų kovo 21-ąją žuvusį rašytoją, partizaną Mamertą Indriliūną. Laiškas parašytas M.Indriliūno žūties 70-mečiui atminti.

Mamertai,

Atleisk, kad ilgai nerašiau. Tiesą sakant, tai apskritai pirmasis mano laiškas tau. Gal kiek pavėluotas… Tačiau tau žūvant dar nebuvo gimusi net mano mama. O ir po savojo gimimo užgaišau gerus porą dešimtmečių, kol apskritai pradėjau domėtis tragiškos didybės paženklintu tavo likimu.

Pirmąjį kartą atkreipiau dėmesį į tavo vardą tik pradėjęs skaityti apie tavo bičiulio ir likimo dalininko Broniaus Krivicko kūrybą. Visi amžininkai prisiminimuose choru kartoja, kad abu buvote per jauni ir per gabūs šitaip žūti, kad jūsų prievartinis pasitraukimas – didžiulis nuostolis Lietuvių kultūrai ir literatūrai. O kokie jausmai ir mintys man kyla begalvojant apie tave? Galiu nebent pacituoti vieną eilėraštį iš partizaninės poezijos rinktinės:

Neparašyti laiškai

KRAUJAS rašo šiuos nebylius laiškus,
Neparašytus laiškus –
Iš pamiškių juodų, iš liūnų,
Kraujas iš kalėjimo tortūrų kambarių,
Iš prekyviečių, kur mūsų kūnai tįso iškankinti,
Kraujas iš Arktikos, iš Sibiro žiauriausių pakraščių:
Ne poetiškai, ne dramatiškai, o gyvu krauju mes rašome
Mūsų liūdnus, neparašytus laiškus Jums,
O mūsų mylimiausi, laisvieji broliai!

Kiek daug laiškų per savo gyvenimą pats nebespėjai parašyti! Ir vis dėlto svarbiausiasis parašytas ir pasirašytas tavo paties krauju. Ne poetiškai, ne dramatiškai, o gyvu krauju… Krauju, sutepusiu Krinčino miestelio aikštę, kur tavo kūnas voliojosi po žūties. Krauju, įsigėrusiu į Gerkiškių žvyrduobėje iškastą bendrą kapą, kuriame atgulei kartu su kitais 23 savo bendražygiais. Krauju, kuris priverčia mano kraują stipriau pulsuoti, kuris įsigėrė į mano vaizduotę ir skatina rašyti šį keliais dešimtmečiais vėluojantį laišką tau.

Kodėl pasirinkai partizano kelią, Mamertai? Kodėl neišsaugojai savo talentų mums, kaip padarė dalis kitų tavo kartos atstovų? Nežinau, ar ir pats galėtum visiškai aiškiai į šį klausimą atsakyti. Kritinės situacijos apnuogina mumyse tai, kas gražiausia. Arba tai, kas baisiausia. Norą aukotis. Arba norą išlikti bet kokia kaina. O gal viskas vienu metu ir neatsiejamai sumišę?

Domėdamasis Broniaus Krivicko gyvenimo vingiais sužinojau, kad jis turėjo planų trauktis į Skandinaviją. Ar pats kažką panašaus irgi planavai? Bent jau amžininkai liudija, kad prasidėjus antrajai rusų invazijai į Lietuvą buvai tvirtai pasiryžęs eiti į mišką. Nežinau, kiek patikimi tokie pasakojimai. Nežinau. Bet noriu tikėti, kad tavo pasirinkimas nebuvo vien iš aklos baimės ir beviltiškumo. Noriu tikėti, kad tavo apsisprendimą tau padiktavo ateitininkiški idealai, pirmiausiai įkūnyti veiksmais, ne žodžiais.

Vienoje iš išlikusių nuotraukų tu toks panašus į Maironį. Jis daug rašė apie meilę Lietuvai. Tu aprašei šią meilę savo gyvu krauju.

Rezistencinei kovai atidavei du savo gyvenimo mėnesius. Nebuvai labai geras karys… Karo lauke tavo humanitariniai talentai nerado vietos. Čia reikėjo talento žudyti ir išlikti. Ir vis dėlto tavo greita žūtis didinga, tragiška, įkvepianti. Visi žodžiai, kurie kitame kontekste tebūtų tuščias patosas, žiūrint į svarbiausią – tavo gyvenimo – tekstą darosi prasmingi ir kažkaip fatališkai nepakeičiami.

Skaičiau, kad šiuo metu rengiamasi išleisti tavo raštus, nors tai dar nepadaryta. Tad bent kol kas pažinti tave galiu nebent iš keletos biografinių faktų, tarpukariu publikuotų tekstų, iš išrašų archyvo, kuriame sukauptos tavo skaitinių ištraukos. O šie tavo gyvenimo tekstai liudija, kad rinkaisi ne destruktyvų maištingo ir nesuprasto bohemos atstovo kelią. Tau rūpėjo ne save parodyti, o atnaujinti Lietuvos kultūrą, apie ją kalbėti ir ja sudominti. Siekei profesionalumo, lavinai save, daug skaitei užsienio kalbomis (mokėjai jų net penketą), bandei versti poeziją. Tavo humanitarinė kūryba buvo neatsiejama ne tik nuo nuolatinio ir sistemingo darbo, bet ir nuo dėmesingumo kitiems. Matyti kitus ir kalbėti apie kitų kūrybą, per kitų kūrybą.

Tikriausiai todėl tarp amžininkų pagarsėjai kaip įžvalgus ir subtilus literatūros vertintojas, talentingas kritikas. Ne toks, kuris giria arba peikia, o toks, kuris stengiasi pažinti, suprasti, paaiškinti literatūrą, kuri iš dalies lieka paslaptimi netgi pačiam kūrinio autoriui. Tokių kritikų, kurie įžvelgtų ir suprastų, ir šiandien reikia. Tiek man, tiek kitiems rašantiems. Tokių kritikų vis dar trūksta, Mamertai.

Kitas įkvepiantis tavo siekis buvo suartinti visuomenę ir meną. Rašei daug – publicistika, recenzijos, straipsniai apie literatūrą ir meną. Nemažai savo tekstų skyrei jaunimo leidiniams. Ne tik todėl, kad pats buvai dar jaunas, pradedantis savo kelią. Bet ir, tikiu, norėjai savo įžvalgomis priartinti literatūrą prie jaunų žmonių, sužadinti domėjimąsi tautiečių kūrybiniais pasiekimais. Rašydamas skaitytojams apie meną, vengei mokslinio teziškumo, kalbėjai paprastais žodžiais, siekdamas užčiuopti visiems aktualius gyvenimo klausimus ir problemas. Ypač man įstrigo, kaip dažnai minėjai ilgesį. Kiekvienas žmogus turi savąjį ilgesį. Ir tai yra dovana. Nes iš šio ilgesio, pilnatvės ilgesio, troškimo kažko daugiau, gimsta begalė prasmingos kūrybos.

Bet užvis labiausiai ilgimės santykio, bendrumo su kitais. Bendrumo ilgesys įrašytas mūsų kraujyje ir vaizduotėje. Štai kodėl hermetiškumas, užsidarymas savyje menui (ir menininkui?) yra tarytum vėžys kūnui. Šis vėžys nėra nauja liga, jis egzistavo per visą meno istoriją. Vis dėlto šiandien menas menui filosofija yra tapusi pasąmonine daugelio menininkų ir rašytojų tapatybės dalimi. Su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis – meno elitarizavimu, atribojimu nuo tikrovės ir galiausiai nuo paties žmogaus. Tapęs savitikslis menas galiausiai tampa beprasmis.

Dar daugiau, V. Franklio žodžiais tariant, toks menas, kuris atsisako būti vaistu nuo beprasmybės, teigti prasmingą pasaulio viziją, pats tampa masinės neurozės simptomu ir priežastimi. Užuot suteikusi imunitetą nevilčiai, tokia kūryba savo adresatus dar labiau neviltimi užkrečia. Toks menas tampa vaizduotės toksinu. Tikrasis menas visada yra žmogui, atviras kiekvienam. Ar tik ne šią žinią ir tu savo humanitarine kūryba norėjai mums palikti?

Žinoma, menas ir literatūra turi savo teisėtą autonomiją, savitus vertinimo kriterijus, meninės kūrybos prigimtis estetinė. Tačiau menas visada neša ir tam tikrą idėjinį, prasmės turinį. Anksti suvokei, kaip svarbu literatūros kritikui turėti platų idėjinį akiratį. Tavo išrašų archyvo tyrimai rodo, kad daugiausiai skaitei ir išsirašinėjai citatas būtent iš filosofinių veikalų. Dalį tavo archyvo sudaro išrašai religijos tematika tarp jų – pranašiškai ir kartu mistiškai skambanti mintis, kad „pasaulį gali išgelbėti tik naujai atgimusi krikščionybė.“ Pats irgi buvai vienas iš šio naujojo atgimimo šauklių.

Iš ateizmo į krikščionybę atsivertęs prancūzų publicistas André Frossardas savo knygoje „Jono Pauliaus II pasaulis“ (p. 126–127) rašo: „[…] tai bene keisčiausias mūsų laiko reiškinys. Niekas nejuda, ir, nepaisant visų oficialių „kūrybingumo“ skatinimų, nieko nesukuriama. […] Idėjų dirva užžėlusi piktžolėmis, užversta laužu senųjų veikalų, kuriuos sugriovė kritikų įniršis, iškraipė juokinga režisūra.“ Manau, tau ši mintis irgi būtų patikusi. Ir paskatinusi sukurti kažką, kas padėtų išeiti iš minties aklagatvio.

Ilsėkis ramybėje, Mamertai. Yra, kas nepamiršo tavo krauju pasirašyto palikimo.

* * *

* Mamertas Indriliūnas (1920 m. sausio 28 d. Gataučiai, Vabalninko valsčius – 1945 m. kovo 21 d. Leliškiai prie Krinčino) – Lietuvos rašy
tojas, partizanas.

* 1938 m. baigęs Biržų gimnaziją studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos – filosofijos fakultete, 1941–1943 m. Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai 1944 m. įsijungė į pasipriešinimo judėjimą, priklausė Šato partizanų būriui, kuris veikė Vabalninko ir Krinčino valsčių teritorijoje. Žuvo su broliu Jonu ir kt. partizanais miškelyje prie Leliškių kautynėse su NKVD daliniu. Stribų užkastas Gerkiškių žvyrduobėse prie Krinčino.

* Žurnaluose „Ateities spinduliai“, „Ateitis“ ir kituose paskelbė eilėraščių. Vienas įžvalgiausių savo kartos literatūros kritikų. Diplominiame darbe „V.Mykolaičio-Putino lyrikos kelias“, kurio dalis išspausdinta žurnale „Kūryba“ 1944 m. apibūdino poeto kovą dėl asmenybės ir kūrybos laisvės kaip sielos maištą prieš slegiančią būtį.

* Kritikos straipsniuose, recenzijose (žurnaluose „Ateitis“, „Naujoji Romuva“ ir kituose) nagrinėjo J.Aisčio lyrikoje atskleistą tautos dvasią, B.Krivicko polinkį į modernistines tendencijas. Išvertė Williamo Butlerio Yeatso, R.M.Rilkes eilėraščių.

Šaltinis čia