Tomas Venclova. Laimei, Maironis

Poetai, anot Boriso Pasternako, būna dviejų rūšių: vieni miršta dar gyvi būdami, kiti nemiršta niekad.
Nepriklausomybės epochoje daugeliui atrodė, jog Maironis priklauso pirmajai poetų rūšiai. Gyvenimo gale jis buvo neginčijamas klasikas, bet drauge ir praėjusių laikų relikvija. Pradedantis autorius, apsilankęs anuomet pas Maironį, tirpte tirpo iš nedrąsumo: „Prieš mane didžiausias Lietuvos poetas!“ Tačiau savo vizito aprašymą jis vis dėlto pribarstė komiškų detalių (pirmieji Maironio žodžiai buvę: „Jeigu aukų, tai neduodu“). Ir ne kas kitas, o tas pats pradedantis autorius, — vėliau virtęs labai maironišku, — rėžė spaudoje: „Paseno ir Maironis, ir Maironio laikų idėjos“.
Šita nuomonė anaiptol nebuvo išskirtinė. Panašiai tuomet galvojo ir Balys Sruoga, ir dauguma keturvėjininkų, ir Kazys Boruta, tik ne kiekvienas ryždavosi tai viešai pasakyti. Maironis gyveno užsidaręs, patyręs nemažai asmeninių ir politiniųų nusivylimų, gyvajame literatūros procese beveik nedalyvavo, o jo paskutinieji veikalai — su retomis išimtimis buvo silpnoki. Poezija, tapusi paminkline vertybe, stelbė autoriaus asmenį. O Maironis šiaip ar taip nepriklausė prie judriųjų ir aktyviųjų. Jis buvo normos ir etalono žmogus. Dialogas su Maironiu — toks, kaip su Vaižgantu ar netgi Jakštu — atrodė nebeįmanomas: su bronzine statula nebendraujama, ji tegali, tarsi legendose, stingdyti savo prisilietimu. Amžininkai prisimena, jog Maironio mirtis praėjo beveik nepastebėta.

Nuo tos mirties praslinkus vos aštuoneriems metams, suiro beveik visa, kuo Maironis tikėjo, kas buvo jo idealas — netobulai įgyvendintas, kaip ir visi idealai, bet vis dėlto neabejojamas. Galėjai pagalvoti, kad dabar Maironis nebepataisomai nutols nuo mūsų. Ne tik todėl, kad naujieji valdovai stengsis jį nutylėti; pirmiausia todėl, kad naujoji katastrofiška patirtis nebegali būti apimta ir įprasminta maironiškomis kategorijomis.

Kaip elgėsi su Maironiu komunistiniai ideologai — atskira, jau ne sykį nagrinėta tema. Kiekvienas žino, kad iš pradžių jie Maironį agresyviai neigė. Zigmas Angarietis, Bronius Pranskus, Romas Šarmaitis (o per pirmąją okupaciją ir kai kurie inteligentiškesni žmonės, pavyzdžiui, Viktoras Katilius) vadino jį buožijos poetu ir panašiais nieko gero nežadančiais vardais. Tačiau visa tai praeityje: ilgainiui įsivyravo kur kas liberalesnė linija. Mat Maironio vis dėlto neapeisi. Be to, nuo Stalino laikų egzistuoja bendra direktyva: kiekvienai tautai privalu turėti savo klasiką, savo nedidelį Puškiną, reiškusį pažangias idėjas ir pranašavusį —    tegu nevisada sąmoningai — tarybinę aušrą. Ukrainiečiams šiuo būdu buvo leistas Ševčenka, gruzinams Rustavelis, latviams Rainis; Lietuvoje „mažojo Puškino“ vietai, kaip bežiūrėsi, geriausiai pritiko Maironis. Marksistiniai kritikai — dažnai netgi tie patys — turėjo pakeisti savo pažiūras: Maironis, žinome, yra prieštaringas, bet esmėje, nepaisant ideologinių ribotumų bei sutanos varžtų, gana priimtinas. Beveik kaip Mieželaitis arba Marcinkevičius, nors ir truputį blogesnis. Vis dėlto eilėdara, gamtos vaizdai, antiburžujiškos satyros, kova prieš vokiškąjį imperializmą (pastarasis argumentas, populiarus karo ir pokario metais, dabar yra kiek išblėsęs).

Nesunku pajuokti šiuos tragikomiškus manevrus. Nors juose juntama ne tik oficiozinė veid-mainybė, o ir padoresniųjų intelektualų taktika, bandant išsaugoti Maironio palikimą ligi geresnių laikų. Stalino epochoje — ir vėliau, net šiandien
—    lituanistai priminė Robinzoną, atsidūrusį negyvenamoje saloje: jie stengėsi pasiimti iš sudužusio laivo visa, kas įmanoma, ir bet kokiomis priemonėmis. Nedera už tai jų peikti.

Todėl Maironio likimas pokarinėje Lietuvoje labai kitėjo. Po vulgarių marksistinių tiradų, po negailestingo kupiūravimo ir darkymo, nutylėjimų ir konfiskacijų (netgi 1948 metų Maironio rinkinys rusų kalba buvo konfiskuotas ir pavirto bibliografine retenybe) atėjo nauja gadynė. Cenzoriai kiek sušvelnėjo ir paprastai nebegnaibo atskirų strofų — iškerpa tik visą eilėraštį. Daugmaž prieinama visa Jaunoji Lietuva, netgi šis tas iš kitų poemų bei dramų. Ypatingo suliberalėjimo akimirką išleista didžiulė, 520 puslapių Vandos Za-borskaitės studija apie Maironį, kuriai net ir reikli akis palyginti nedaug tegalėtų prikišti. Po kelių dešimtmečių apgailėtino vegetavimo iškilmingai atnaujintas muziejus Maironio namuose — nors ta pačia proga paretušuoti memorialiniai kambariai, kad lankytojams nekiltų pagunda prisiminti, jog Maironis vis dėlto buvo kunigas ir nepriklauso-mybininkas. Jau ir nuosaikiai moderni Gedimino Jokūbonio darbo statula stūkso priešais tą muziejų. Jau ir Virgilijus Noreika įvairiuose pasviečiuose traukia Lietuva brangi, glostydamas išeivių širdis.

Turbūt tai geriau už Maironio prievartinį plėšimą iš atminties. Net galėtum pasakyti, kad Maironis — kaip ir dauguma lietuvių klasikų — kažkaip įveikė tarybų valdžią. Tačiau reikalas, be abejonės, turi ir išvirkščią pusę. Oficiali pagarba, rodoma klasikui, apramina ir nukreipia derama linkme patriotinius jausmus. Idėjiškai bankrutavusi partija griebiasi kiekvieno šiaudo, ir nepaskutinėje vietoje tautiškumo. Ji geidžia Maironį (Čiurlionį, Vaižgantą, ryt poryt gal net Jakštą ar Šalkauskį) pasisavinti ir prijaukinti. Ir tuo pačiu galutinai palaidoti.

O vis dėlto nedėkingas sovietologo darbas. Nusibosta sekti veržlių priveržimus ir atleidimus. Nusibosta bukaprotės formulės, guminiai žodžiai apie „pažangių ir reakcinių tendencijų,, mišinį (lyg Maironis, kaip ir kiekvienas rimtas rašytojas, nebūtų organiška visuma, kurioje kiekvienas dėmuo yra visų kitų apspręstas ir su visais kitais susijęs). Jau nebe nuobodį, bet šaltą panieką kelia nesibaigiantys cenzūros menuetai: Jaunąją Lietuvą dabar galima praleisti, Raseinių Magdės dar negalima, rytoj gal ir Jaunąją Lietuvą uždrau-sime, bet gali ir taip atsitikti, kad praleisime ką nors iš religinių eilių . . .

Neslėpsiu, kad ir man pačiam ne prie širdies vienas kitas Maironio posmas ar posakis, kuriame pasigirsta kategoriško — sakytum, net biologinio — nacionalizmo gaida. Lygiai taip pat kiekvienam, pratusiam prie moderniškesnio mąstymo, kartkartėmis užkliūva ir Pietaris, ir Kudirka. (Ir Ševčenka, ir Gogolis, ir Dostojevskis). Taipogi neginčytina, kad Mūsų vargai ar Didysis Vytautas-karalius literatūriniu požiūriu nėra labai didelės vertybės. Tačiau esti abėcėliška tiesa: bet koks stambus rašytojas turi būti prieinamas visas, su visomis silpnesnėmis vietomis, pasenusiais, abejotinais ar kam nors nemaloniais teiginiais. Kitaip nesuprantamas ir jis pats, ir jo gyvenamasis metas, ir jo tautos istorinė plėtotė. Ne maži vaikai — patys atskirsime, kas gera, kas bloga! Deja, ko jau ko, o Maironio pilno akademinio leidimo teks laukti ilgokai — ligi tarybinės sistemos žlugimo ar labai esminių, struktūrinių jos reformų. Kiek tai užtruks — niekas nežino.

Tačiau ir pešiojimai, ir bandymai prijaukinti, ir amžinai nepilnas, apytikris pristatymas Maironiui nėra nei labai baisūs, nei labai pavojingi. Nes šiandien jau visiškai aišku, jog Maironis priklauso prie antrosios poetų rūšies — prie tų poetų, kurie gyvena amžinai.
Tiesa, Maironio poetinė kalba netinka naujajai istorinei situacijai. Gulago ir susideginimų laikais nebepridera senoji simbolika. Nenatūralu ir tragikomiška šiandien šnekėti apie vaidilas, bočius milžinus, pančių žvangėjimą, nors- vienas kitas dar verčiasi tomis klišėmis. Reikia kažkokios kitos kalbėsenos — aštresnės, niūresnės, ironiškesnės. Taip visada būna literatūroje — senieji rašymo būdai sustabarėja ir subyra į dulkes, kartais net labai greitai; ką jau bešnekėti apie mūsų metą! Ir vis dėlto Maironio rašymo būde yra kažkas nepraeinančio. Jo kalbėsena, jo simbolika ne tik tobulai pritiko jo istorinei situacijai, bet ir liko mūsų sąmonės podirvyje — kaip norma, nuo kurios at-sispiriama, bet kuri visada yra būtina; kaip krantas, nuo kurio išplaukiama į kelionę; kaip etalonas, kuriuo gali ir turi būti matuojami nauji pasiekimai.

Sakome, kad Maironis buvo tipiškas konservatorius — tiek savo buitiniais įpročiais, tiek socialinėmis bei etinėmis pažiūromis, tiek literatūriniu skoniu. Bet mūsų poezijoje jis radikaliausias iš radikaliausių. Didesnis revoliucionierius už simbolistus, už keturvėjininkus, žemininkus (jiems visiems po Maironio buvo jau žymiai lengviau). Jis sukūrė tobulus poetinio pasisakymo būdus ten, kur jų praktiškai nebuvo. Pakanka jį palyginti su bet kuriuo jo amžininku, kad išryškėtų kokybinis skirtumas — kaip tarp ledo luito ir gyvo, tekančio vandens. Šalia bejėgių eilučių, kurias šiandien skaitome tik iš pagarbos tėvams ar istorinio smalsumo, atsiranda tikslūs, amžinai įsimenantys posmai, nenusileidžiantys jokios tautos klasikinei poezijai. Atsiranda tiesiog iš nieko. Maironio gretinimas su Puškinu, peršamas šių dienų Lietuvoje, turi tam tikro pagrindo, nes Puškinas panašiai sukūrė normas, etalonus rusų poezijai; tačiau spraga tarp Maironio ir jo tiesioginių pirmtakų dar didesnė, taigi ir jo laimėjimas reliatyviai stambesnis. Puškinui išpureno dirvą keli puikūs poetai — Deržavinas, Batiuškovas, Žukovskis; o Maironiui? Prieš jį buvo tik Donelaitis (beje, irgi išaugęs neartoje dirvoje), Baranauskas, gal dar Poška ir Strazdas; bet jie priklauso kitoms epochoms, Maironis jų nesekė, tarp jų ir Maironio nėra to tęstinumo, kuris yra tarp Puškino ir jo mokytojų.

Tiesa, Maironiui padėjo svetimtaučiai. To negalima užginčyti: jis atidžiai skaitė Schillerį, Mickevičių, tą patį Puškiną (kažin ar jam nebus suteikę impulsų ir Tiutčevas, ir A. K. Tolstojus?). Gal Maironis netgi daugiau pasisavino iš kitataučių poetų, negu modernistai, nors iš pirmo žvilgsnio taip ir neatrodo. Tačiau kitakalbių patirtis negali būti mechaniškai perkelta į savąją tradiciją. Jos įtaka tėra labai apytikrė. Pagaliau tuos pačius poetus anuomet skaitė, netgi vertė visi; prilygo jiems tiktai Maironis.

Todėl Maironio eilės atrodo tikras literatūrinis stebuklas, tikras tour de force. Beveik tuštumoje gimsta dalykai, gyvi ne vien savo laikui, bet ir visiems laikams: Nuo Birutės kalno, Uosis ir žmogus, Užmigo žemė . . . Jie išreiškia ir formuoja pačią lietuvių kalbos dvasią — taigi atlieka tą darbą, kurį romėnams atliko Horacijus, italams Dante.

Prisimenant Maironio poveikį jo bendra-laikiams, dažnai cituojamas sakinys iš Šatrijos Raganos Viktutės: „Pirmą sykį išgirdau tokią gražią lietuvių kalbą ir pasirodė ji man šimtą sykių gražesnė už lenkišką ir visas kitas“. Gal nevi-sada pastebime, jog čia atkreiptas dėmesys kaip tik į kalbą (ne į Maironio tautines idėjas, ne į jo etinę programą, ne į religinį jausmą, o į kalbą — į tai, kas yra poezijos esmė). Kaip tik šiuo atžvilgiu Maironis iškėlė lietuvių literatūrą ligi pasaulinių standartų. Jis nesijautė mažas, ir su juo lietuviai jau nebegalėjo jaustis atsilikę, pasmerkti nutausti ir išnykti. Kaip tik todėl Maironis buvo ne tik poetas, o ir reikšmingas istorijos veiksnys. Jis parengė Lietuvą nepriklausomybei nemažiau (gal daugiau) už Basanavičių ir Kudirką. Jei tauta pati sau užsitikrina pilnavertį dvasinį gyvenimą, ji jau yra nepriklausoma: okupacijos tada virsta tik praeinančia istorine nelaime. Visiškai pilnavertis mūsų tautos dvasinis gyvenimas prasideda su Maironiu (nes kalbos brandumas reiškia ir dvasios brandumą). Ir po Maironio tas pilnaverčio dvasinio gyvenimo siūlas jau niekada nebenutrū-ko. Tiesa, tai ne vien jo, bet ir bendrosios krašto plėtotės nuopelnas; tačiau didele dalimi ir jo.

Dėl to ne kas kitas, o Maironis yra centrinė mūsų literatūros figūra, tasai židinys, į kurį sueina ir kuriame persilaužia visi spinduliai. Mažvydas, Donelaitis, Baranauskas yra dar vieniši. Jie dideli, bet jie dar nesukuria visuotinės kultūrinės normos, „atskaitymo sistemos“. Po jų pasirodymo lietuvių kultūra vėl ištisus dešimtmečius, netgi šimtmečius vos vos vegetuodavo, netgi nykdavo. Po Maironio ji nebenyksta ir nebeišnyks.

Maironio eilėmis ir šiandien gali alsuoti; ir šiandien gyvas malonumas skalauti gerklę jų garsais, pasiduoti jų ritmui, sekti jų atbalsį ore. Jų struktūra stebėtinai nepajudinama ir atspari: ne tik nesukeisi vietomis eilučių, neišmesi šio ar kito fragmento (ką palyginti lengva padaryti modernistui), bet netgi poeto pavartoto žodžio dažniausiai nepavaduosi jokiu kitu. Pasakyta taip, kaip turėjo būti, ir geriau pasakyti negalima. Šiuo požiūriu gal tik Radauskas mūsų poezijoje prilygsta Maironiui. Maironio meistriškumas toks, kad jis nelyginant Midas įstengia bet ką paversti auksu. Vakaras ant ežero Keturių kantonų daugeliui atrodo poetiškas savo sinesteziniais vaizdais, savo dinamiškomis, persiliejančiomis viena į kitą metaforomis, savo priebalsių ir dvibalsių harmonija:

Medžių ant saulės kepintas lapas
Nuspindo rasa;
Rožių iš kalnų papūtė kvapas
Skania sveikata.

Audžiau nurimęs aukso svajones
Aušros spinduliais;
Lėkė jos, skrido, pilnos malonės,
Padangių keliais.

Bet lygiai tokiu pat pavydėtinu laisvumu Maironis sukuria poeziją „iš nulio“ — iš pavardžių sąrašo; kaip šiandien pasakytume, iš telefonų knygos. Jo rankose tas sąrašas išeina griežtas lyg formulė, įsimenantis lyg aforizmas, grakštus tarytum muzikinė frazė:

Mantvydaitis juokdarys,
Bartkaus posūnis Kairys,
Ožkabarzdis —jaunikaitis,
Aldadrikas Jonuška,
Žnairas kūtvėla Tiška
Ir naktibalda Valaitis.

Maironis parodė, kaip sklandžiai, skambiai, reljefiškai galima rašyti lietuvių kalba. Su juo mūsų literatūra, sakytum, visam laikui atgavo amą: jis pademonstravo nepriekaištingą dikciją ten, kur kitiems dar gerokai pynėsi liežuvis. Jis pateikė lietuvių poezijai pirmąjį išbaigtą ženklų, simbolių, frazeologizmų repertuarą. Galima dar pridurti: jis pasiūlė mąstysenos, jausenos, elgsenos modelius, kurie ilgam laikui nulėmė lietuvio, taigi ir Lietuvos būtį.

Savo mitologiją, istoriją, net geografiją didele dalimi tebematome pro Maironio prizmę. Kaip ir dera pirmajam tikrai tautiniam poetui, Maironis buvo enciklopediškas, universalus. Donelaitis ir Baranauskas dar apsiriboja savuoju kampu, savuoju regionu, nors tuo būdu ir daug pasako. Maironis supoetina, pasisavina, paverčia visų mūsų namais ir palikimu Lietuvą nuo Drūkšės ežero ligi Minijos, nuo Trakų pilies ligi „Žemygalos medžių trijų“ ir dar pasižvalgo už Lietuvos ribų, leidžia pajusti, jog Lietuva yra Europos dalis. Čia kone simboliška ir tai, kad jis gimė geografiniame Lietuvos centre, ir tai, kad nemėgdavo pabrėžti savo žemaitiškumo. Lygiai taip pat jis įvaldo, apgyvendina visą mūsų istorinį laiką. Jo poetinis mostas aprėpia pirmykščius archetipus (ligi seniausiojo indoeuropietiško ir ne tik indoeuropietiško įvaizdžio — pasaulinio medžio eilėraštyje Uosis ir žmogus), vėlesnę labiau rafinuotą mitologiją (Jūratė ir Kastytis), kunigaikščių epochą (Eina garsas), unijos laikus (Čičinskas), stagnaciją carinės Rusijos globoje (Spiauki, drauguži), tautinį sąjūdį, pirmąjį pasaulinį karą, nepriklausomojo gyvenimo problemas, nusivylimus ir galimybes. Kaip tik Maironio dėka visa tai virto mūsų kolektyvinės pasąmonės dalimi. Kritikų, berods, jau pastebėta, kad Maironio laiko modelis yra ne tik visaapimantis, bet ir kryptingas. Donelaičio laikas — statiškas žemdirbio laikas, kuriame amžinai atsikartoja tie patys ritualai; Baranausko laikas — tragiškas žengimas iš aukso amžiaus į bevaisę žemę, „išgriuvusią pūs-tynę“; ir tik Maironio laikas yra tikrojo istorinio proceso laikas su praeitimi, dabartimi ir ateitimi.

Maironis suteikė mūsų sąmonei universalią dimensiją, įnešė į ją europinio platumo. Ir nenuostabu, kad jis vos ne pirmasis Lietuvoje suvokė literatūrą kaip reikšmingą nepavaduojamą misiją. Rašytojas pagal Maironį yra charizmatinė esybė, šauklys ir pilietis, pilnutinis ir harmoningas žmogus. Kaip mitinis mediatorius, jis suvienija priešingybes ir išsprendžia prieštaravimus. Turbūt neatsitiktinis dalykas, kad dažniausias Pavasario balsų daiktavardis — širdis. Tai ne vien romantiškas štampas, nuoroda į jausmų pasaulį. Širdis logiškai ir etimologiškai siejasi su centru, harmonija, pusiausvyra: joje susitinka, per ją persilaužia mikrokosmas ir makrokosmas. Poetas, tapdamas pasaulio širdimi — ar šerdimi — paverčia visą savo egzistenciją mitologema, ženklu būsimajam laikui.

Tokie dalykai, be abejo, nepakartojami. Jiems reikia ypatingai susidėjusių aplinkybių — ir istorinių, ir grynai biografinių. Dažnas mūsų literatūroje pretendavo ir pretenduoja būti „antruoju Maironiu“, tačiau tokios pretenzijos yra visai beviltiškos: geriausiu atveju pretendentas lieka savimi, blogiausiu — virsta perdėm netikru epigonu. Tiesioginis Maironio poveikis yra labai pavojingas. Jo ženklai lengvai išvirsta banaliomis klišėmis ir štampais, jo patosas — tuščia retorika, jo emocijos — sentimentais, jo harmonija — lėkštumu. Bet panašiai atsitinka kiekvienam tikram klasikui, ir gal tai netgi yra vienas iš didybės požymių.

Andrė Gide (ar Jean Toulet), paklaustas, kas yra geriausias prancūzų poetas, atsakė: „Victor Hugo, hėlas!“ (Deja, Yictor Hugo“). Atsimindami neabejotiną Maironio didybę, o drauge šį sunkų, pavojingą ir reiklų jo šešėlį, galėtume panašiai išsireikšti. Geriausias lietuvių poetas yra Maironis. Deja, Maironis. Laimei, Maironis.

Šaltinis čia