Tylus išnykimas: kas 14 dienų miršta viena kalba

Likus mažiau nei 200 vartotojų, ketų kalbai iškilo didžiulis pavojus. Šia kalba kalbama tik keliuose kaimuose, išsimėčiusiuose Jenisėjaus slėnyje, centriniame Sibire. Kalbos, kuria kalba tiek mažai žmonių, išnykimas gali pasirodyti nereikšmingas. Vis dėlto, kaip ir visos kalbos, ketų kalba unikali. Jos gramatika viena sudėtingiausių iš visų kalbų, kurias kada nors yra tyrinėję lingvistai. Patiems ketams jų kalba kupina gyvųjų ryšių su protėviais, praeitimi ir tradicijomis. Ją praradus stos tyla.

„Tavo protėviai, jei bendrauji su jais sapnuose – jie nekalba angliškai. Tad kokia kalba į juos kreipsiesi? – retoriškai klausia Harvardo universitetą baigęs dr. Gregoris Andersonas, nūnai Gyvųjų kalbų instituto, skirto nykstančių kalbų apsaugai (Living Tongues Institutes for Endangered Languages), direktorius. – Ryšio su istorija nutrūkimas tiems žmonės, kurių kalba kinta, yra labai realus ir juntamas, o  tie, kurie kalba dominuojančiomis kalbomis, kaip kad anglų, ispanų ar rusų, su tokiu pokyčiu net nesusiduria“.

Ši Andersono pastaba labai svarbi kalbant apie ketus. Ketų kalba nėra vien tik jų ryšys su protėviais, gali būti, kad ši kalba gali papasakoti kai ką svarbaus apie žmonijos istoriją apskritai. Pastaruoju metu atsiranda studijų, keliančių prielaidą, jog ketų kalba gali būti tolima Šiaurės Amerikos indėnų kalbų, tokių kaip navahų, giminaitė. Jei tai tiesa, šis ryšys galėtų sukelti didelį rezonansą antropologijos moksle, nes padėtų pagrįsti priešistorinio žmogaus migracijos per ledyną, kadaise besidriekusį tarp Azijos ir Amerikos, teoriją. Tiksliau – atskleistų didesnį, nei iki šiol manyta, migracijos mastą.

Dėl šių priežasčių lingvistai su siaubu stebi, kaip ketų kalba, o ir daugelis kitų, artėja prie išnykimo ribos mūsų kaip niekad globaliame pasaulyje. Maždaug pusei iš 6700 šiuo metu pasaulyje egzistuojančių kalbų gresia išnykimas dar šiame amžiuje.

Už sausos statistikos slypi daugybė ekonominių, socialinių ir psichologinių veiksnių, lydinčių tylų kalbų išnykimą. Jos rūpi tik saujelei, tuo metu daugeliui paprastų piliečių ir vyriausybių UNESCO vasario 21 dieną minima Tarptautinė gimtosios kalbos diena yra vienintelė proga prisiminti šią problemą. Lingvistų teigimu, šios problemos sprendimui reikia skirti kur kas daugiau dėmesio, antraip nebeliks to, kas jose užkoduota.

Kas dvi savaites viena kalba mažiau

Nacionalinės geografijos draugijos duomenimis, kas 14 dienų miršta viena kalba. Jei taip bus ir toliau, iki 2100 metų pasaulyje išnyks 3500 kalbų. Tai beveik pusė kalbų, kuriomis dabar šneka žmonija. Labiausiai nukentės tie regionai, kur kalbų įvairovė didžiausia, tai tokie „karštieji taškai“ kaip Naujoji Gvinėja, Kaukazas ir Sibiras. Nykstant šių regionų kalboms, lingvistai stegiasi jas užfiksuoti, ir, jei tik įmanoma, jas atgaivinti, kol vartotojai dar neperėjo prie plačiau vartojamų kalbų.

Markas Turinas, Kembridžo universiteto antropologas ir Pasaulio žodinės literatūros projekto vadovas, sako, jog tai gąsdinantis iššūkis. „Pasaulyje gana gerai žinomos apytikriai 5–10 procentų kalbų, – sako jis. – Išsamios medžiagos, galbūt iliustruotos garso ar vaizdo įrašais, yra mažai, tad dramatiškiausia tai, jog vos 5 procentai visų pasaulio kalbų yra gerai dokumentuotos, o likusi 95 procentų dalis – ne.“

Tai reiškia, jog lingvistas, norėdamas sudėlioti mozaiką apie tai, kaip žmonės įgyja kalbos žinių ir ja kalba, turi remtis daugiausia Vakarų Europos kalbomis ir saujele kitų.

Apskritai kuo mažiau lieka kalbančiųjų, tuo mažiau kalba žinoma – apie 28 proc. pasaulio kalbų turi mažiau nei 1000 kalbančiųjų. Joms iškilęs mirtinas pavojus. Pavyzdžiui, tirahų kalba Afganistane kalba apie 100 žmonių, lomavrenų Armėnijoje, paskutiniais duomenimis, liko vos 50.

Mokslininkai ne kartą įsitikino, kad mažos kalbos yra vietos žinių apie gydomuosius augalus ir ekologiją saugykla. Šios žinios taip pat prarandamos, kai kalbos miršta.

Kodėl miršta kalbos?

Priežasčių, kodėl nustojama vartoti vieną ar kitą kalbą, daug. Nepaisant to, pasak dr. Andersono, šis reiškinys neretai susijęs su viena esmine problema: „Ekonominė veikla iš esmės priklauso dominuojančiai kalbos grupei ir šia kalba kalbančiai dominuojančiai etninei grupei, todėl logiška, jog ši kalba siejama su pažanga, socioekonominiu vystymusi, gerovės įgijimu.“

„Žmonės labai jautrūs ekonominei hierarchijai, ir jei egzistuoja kelias pakilti šioje hierarchijoje pradėjus vartoti vieną kalbą vietoj kitos, daug žmonių renkasi šį kelią.“ Jei šis pasirinkimas nėra sąmoningas, jį gali paskatinti socialinis spaudimas.

Andersonas taip pat sako, kad lingua franca, vartojama atliekant verslo operacijas, nebūtinai nuvertina mažumos kalbas. Priešingai, jis mano, jog tokia galimybė daugiau padeda mažosios kalbos dinamikai nei kenkia.

Politika taip pat vaidina reikšmingą vaidmenį. Dominuojančios nacionalinės kalbos gali būti pasitelktos norint įveikti kitas, į kurias žiūrima kaip skatinančias atskirtį ir reprezentuojančias atsilikimą. Dėl tokios politikos ypač katastrofiška situacija susidarė Sibire, kur vyrauja vienos kalbos – rusų – diktatas, bei Centrinėje Azijoje.

Kai buvusios sovietinės respublikos tapo nepriklausomos, regioninės kalbos, tokios kaip tadžikų, kirgizų ir uzbekų, tapo nacionalinės. Tuo metu mažesnės šių regionų kalbos neteko netgi tų menkų išlikimo galimybių, kurias turėjo Sovietų Sąjungos laikais.

Anot lingvistų, akivaizdu viena – Tarptautinės gimtosios kalbos dienos nepakanka. Tikrai neužtenka vien kalbėti apie kalbų nykimo ydingumą ir iš to kylančius praradimus.

Zigmas Vitkus

Parengta pagal Richardo Solasho dio straipsnį Radio Free Europe „Silent Extinction: Language Loss Reaches Crisis Levels“

Šaltinis čia