Ugnius Antanavičius. Ne tik Čiurlionio žmona: 7 faktai apie Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę

„Čiurlionio žmona“, „Čiurlionio mūza“ – tokios asociacijos kyla daugeliui lietuvių, išgirdusių Sofijos Kymantaitės Čiurlionienės vardą. Tačiau jos nepagrįstai nuvertina pačios S.Kymantaitės-Čiurlionienės veiklą ir pasiekimus, kurių ši moteris turėjo nemažai.

1. Studijavo filosofiją, rašė knygas. S.Kymantaitė studijavo filosofiją ir literatūrą. Iš pradžių jos svajonė buvo medicina, bet pritrūko lotynų kalbos žinių – šios kalbos iki studijų ji nesimokė. Tuomet ji pasirinko filosofijos ir literatūros studijas Krokuvos universitete. Tuo metu ji buvo viena iš nedaugelio lietuvių moterų, siekiančių tokio aukšto išsilavinimo.

Jau 1910 m. S.Kymantaitė-Čiurlionienė drąsiai pasuko rašytojos keliu, parašiusi kritinę knygą „Lietuvoje (kritikos žvilgsnis į Lietuvos inteligentiją)“. Šioje knygoje ji kritikavo lietuvišką eseistiką, literatūrą ir meną. Jaunos kūrėjos knyga, tiesa, buvo vertinta nevienareikšmiškai. 1937 m. parašė autobiografinę apysaką „Šventmarė“.

2. Jau būdama 21 metų, užsiėmė politine veikla. S.Kymantaitė-Čiurlionienė aktyviai dalyvavo Lietuvos moterų sąjūdžio veikloje. Būdama vos 21 metų, ji jau dalyvavo pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime 1907 m. Kaune, į kurį susirinko įvairių pažiūrų ir luomų Lietuvos moterys, ir jame skaitė pranešimą Ji buvo jauniausia pranešėja renginyje. Šiame suvažiavime ji susipažino su tokiomis lietuvių veikėjomis kaip Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ar Žemaitė.

Pranešime S.Kymantaitė-Čiurlionienė akcentavo moterų išsilavinimo svarbą. Diskusijų metu ji pasisakė prieš atskiro moterų laikraščio kūrimą – sakė, kad jis padidins moterų ir vyrų antagonizmą, ir ragino aktyviau skelbtis vyrų spaudoje. Galiausiai ji buvo išrinkta į 10 asmenų komitetą kuriamai Lietuvos moterų sąjungai tvarkyti. Visgi galiausiai Lietuvos moterys pasidalino į dvi aiškias sroves – katalikių ir socialliberalių – ir vieninga sąjunga taip ir nepradėjo funkcionuoti.

3. S.Kymantaitė-Čiurlionienė išmokė Čiurlionį lietuvių kalbos. Vaikystėje S.Kymantaitė-Čiurlionienė lietuviškai skaityti ir rašyti nemokėjo – tik lenkiškai ir rusiškai. Būdama 12 metų, ji susipažino su Vaižgantu, kuris pirmasis pradėjo ją mokyti lietuvių kalbos. Vėliau ji pati buvo pedagogė, dirbo lietuvių kalbos mokytoja.

Su M.K.Čiurlioniu 1907 m. susipažinusi lietuvių dailės parodoje, būtent ji M.K.Čiurlionį jo paties prašymu taip pat išmokė lietuviškai. Iki tol jis kalbėjo tik rusiškai ir lenkiškai: ar ir kiek iki susitikdamas su Sofija mokėjo lietuviškai, tikslių žinių trūksta, bet aišku, kad jei ir mokėjo, tai tik šnekamąją kalbą.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Sofija Kymantaitė-ČiurlionienėMikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė

4. Vadovavo Lietuvos skautėms. 1930 m. Lietuvos skautams skilus į Broliją ir Seseriją, S,Kymantaitė-Čiurlionienė tapo vyriausiąja Lietuvos skaučių vade. 1932 m. ji susipažino su skautų judėjimo pradininko Roberto Baden-Powello žmona ir paskatino šią su vyru 1933 m. apsilankyti Lietuvoje. Net ir pasitraukusi iš vadės pareigų, iki pat II pasaulinio karo ji išliko Lietuvos skaučių moraline vadove.

5. Vienintelė moteris – Lietuvos atstovė Tautų sąjungoje. S.Kymantaitė-Čiurlionienė buvo vienintelė moteris, turėjusi balso teisę Lietuvos delegacijoje Tautų Sąjungoje Ženevoje. Paskirta 1929 m., ji buvo socialinių reikalų komisijos narė.

S.Kymantaitė-Čiurlionienė rūpinosi tokiais klausimais kaip prekybos moterimis panaikinimas, viešnamių uždarymas, vaikų socialinis aprūpinimas. Ji atstovavo tiek Lietuvos valstybei, tiek tarptautiniam moterų judėjimui. Daug dirbusi, kad Lietuvoje būtų uždrausta prostitucija, Tautų sąjungoje ji skaitė pranešimus apie tai, taip pat siekė perimti kitų šalių patirtį ir ją „parvežti“ į Lietuvą.

 Ženevoje 1931 metais: S. Čiurlionienė, S. Lozoraitis, P. Klimas, K. Škirpa.Ženevoje 1931 metais: S. Čiurlionienė, S. Lozoraitis, P. Klimas, K. Škirpa.

6. Prisidėjo prie lietuvių kalbos vystymosi. 1926–1940 m. S.Kymantaitės-Čiurlionienės namuose Kaune vykdavo „Čiurlionienės šeštadieniai”, dar vadinti „kalbos šeštadieniais“. Tai buvo kalbininkų ir vertėjų susirinkimai, kuriuose lankėsi daug žymių literatūros pasaulio atstovų: Vincas Mykolaitis-Putinas, Salomėja Nėris, Vanda ir Balys Sruogos, Antanas Salys ir kiti. Vertėjams pritrūkus lietuviško žodžio, jie tiesiog vietoje sukurdavo naujadarą.

7. Gelbėjo žydus. Vokiečių okupacijos metais S.Kymantaitė-Čiurlionienė su dukra Danute gelbėjo žydus – juos slėpdavo namie, padėdavo gauti dokumentus. 1991 m. už žydų gelbėjimą apdovanota Pasaulio Tautų teisuolio atminimo medaliu, 1999 m. – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

15min.naujas