Užuovėjos: kalbos mirtis ir prisikėlimas

Rugsėjo 17 -20 d. Nidoje organizuojama tradicinė mokslinė kalbinė stovykla „Užuovėjos 2015: kalbos mirtis ir prisikėlimas“.
Užuovėjos – mokslinė stovykla, organizuojama Lietuvių kalbos instituto jaunųjų tyrėjų, kiekvienais metais kviečia susitikti Nidoje. Stovyklos tikslas – suburti humanitariniams (ir ne tik) mokslams neabejingus jaunus žmones, skatinti dalintis atradimais, idėjomis bei jų rezultatais, diskutuoti, analizuoti, svarstyti, o svarbiausia – susipažinti ir pažinti, kas tokie esame ir kuo galime būti įdomūs vienas kitam ir pasauliui.

Šių metų stovyklos tikslas pakviesti humanitarinių ir socialinių mokslų atstovus – jaunus daktarus, doktorantus, moksliniam darbui besiruošiančius magistrantus – apmąstyti kalbos ir pasaulio santykius vis didesnei mūsų gyvenimo daliai persikeliant į virtualią neapčiuopiamybę, kurios raida, paveikumas ir potencija keisti mūsų gyvenimą susiję su kūrybiškumu, naujomis idėjomis, vizualizavimu ir kitais naujais raiškos elementais, neišvengiamai susijusiais su kalba. Kalbos funkcijos ir vaidmuo mūsų akyse vis labiau panyra į 3D suvokimo ir komunikavimo erdvę, ir tai keičia kalbos vaidmenį visose gyvenimo sferose – nuo kalbos sampratos šiuolaikiniame pasaulyje ir jos vertės kūrybos visuomenėje iki visuomenės švietimo, kalbos išsaugojimo strategijų bei mokymo mokykloje.  Akivaizdu, kad nebeužtenka linijinės kalbos sampratos. Kalba yra nuolat veikiama naujųjų medijų, daugiakalbės aplinkos, vaizdo ekspansijos, takiosios realybės.

Stovykloje diskutuosime, ar šiandien kalbos vaidmuo išauga ar mažėja?

I tema. Kalba ir vaizdas: amžina kova ir / ar sinergija?

Šiuolaikiniams vaizdo ir kalbos santykių tyrimams prielaidas sukūrė fenomenologija ir  postruktūralistiniai tyrimai  (Paulis Ricœuras, Jeanas Baudrillardas, Jacques Derrida ir kt.) Modernios multimedijos nuolatos kuria kalbos ir vaizdo įtampą ir / arba sinergiją – išplėsdamos suvokimo polimorfiškumą, apie kurį, pavyzdžiui, pasakojo R. Magritte savo garsiajame paveiksle „Vaizdų stabmeldystė“ (Tai ne pypkė).

Kalba ir vaizdas semantiniame lygmenyje tarpusavyje konfliktuoja ir sykiu papildo vienas kitą.  Pavyzdžiui, kultūros artefaktu tapusi literatūros kūrinio iliustracija (pvz., visiems gerai žinomas Don Kichotas) įsiterpia į prasminį įvardijamo objekto arba subjekto lauką – ir papildydamas jo sąvoką naujais elementais, ir ją apribodamas, savotiškai „uždarydamas“ tol, kol į sąvoką ateina „stiprus  priešininkas“ – nauji semantiniai vizualumo konstruktai ir /arba kūriniai.
Kalbos ir vaizdo ryšys sukuria teorinę pasaulio vaizdo – pasaulio atvaizdo problemą, kuri, suvokiant, komunikuojant ir kuriant tikrovę, tampa svarbi ir ideologiškai, ir metodologiškai.  Organizuojant (ir konstruojant, jei toks procesas vyksta) šiuolaikinę kalbą, jos tyrimus ir panaudojimo galimybes, šis klausimas yra itin aktualus.
Kaip vaizdo ir kalbos santykius suvokia lietuvių humanitarai? Koks lietuvių kalbos ir vaizdo / atvaizdo santykis yra mene, literatūroje, medijose, socialiniuose konstruktuose, moksle? Ar Lietuvoje randasi meninių tyrimų? Kaip vaizdo ir kalbos įtampą / sinergiją galima panaudoti, sprendžiant konkrečius uždavinius: mokant, kuriant, organizuojant socialinius, ekonominius, politinius procesus ir kt.? Kada vaizdų aprašymo / interpretacijos / komentavimo lietuvių kalba tradicija patiria medijų (ideologijų) spaudimą? (Soc. realizmo skulptūra negali būti meniška?) Ar multimedijos daro įtaką lietuvių kalbos raidai? Ar būtų vaisingas kalbotyros ir menotyros sąlytis pažįstant ir interpretuojant?

II tema. Dienoraščiai, rašteliai arba kalba ir atmintis

Kalba savo prigimtimi yra atminties „kempinė“. Ji pradėjusi nuo žodžių šaknų kilmės ir šaltinių, per reikšmes ir tropus, junginius ir žodžių lizdus, asociacijas ir prasmes kaupia ir konservuoja nacionalinę atmintį / patirtį. Tiesiogiai per kalbą (tekstus) ir netiesiogiai (kūrybos ir veiklos aprašymus / interpretacijas / komentarus) kultūroje įsitvirtina iškilios asmenybės, įnešdamos į lietuvišką pasaulėvaizdį naujas prasmes, išplečiančias jo erdvėlaikį. Kalboje per vietovardžius ir asmenvardžius skleidžiasi (arba vysta) geokultūrinė ir emocinė atmintis. 3D kalbos samprata aktualizuoja istorinės ir bendruomenių, individualios ir sentimentų, ideologinės ir vertybių kalbos kontekstų analizę, į tarpdisciplinių tyrimų lauką įtraukiant „kasdienės istorijos“ tekstus (dienoraščius, laiškus, užrašus), geolingvistinius faktus, lingvistinį kraštovaizdį, graffiti, reklamas ir t. t.

Kokia atminties / patirties tyrimų problematika vyrauja Lietuvos humanitariniuose ir socialiniuose moksluose? Kokie lietuvių kalbos etimologijos, kalbų kontaktų tyrimų rezultatai gali būti panaudojami postmoderniame hsm interesų lauke? Kokiais būdais ir priemonėmis reikėtų muziejinės saugomos kalbos ir atminties ideologiją keisti gyvybingos potencialios kalbos ir atminties strategija? Nuo ko reikia ginti lietuvių kalbą? Ar mūsų visuomenei reikia „iškilių asmenybių metus“ keisti konkurencingomis atminties industrijomis?

III tema. Kalbos ateitis

Kalbos vaidmuo, veikiant žinojimo, kūrybos, inovacijų, informacijos ir kt. ekonomikoms, pasaulyje kinta. Technologijos leidžia integruoti įprastinius bei virtualius kalbinius išteklius ir semantinius ryšius į daugiakalbes ir daugiakultūres aplinkas. Tai savo ruožtu sukuria galimybes per kalbą, naudojantis jos technologijomis ir įrankiais, kurti daugiaaspekčius ir daugiapakopius žemėlapius 3D kultūros erdvėlaikyje. Kalbos, kaip pasaulio modeliavimo priemonės, galimybės išsiplečia ir, tinkamai ją organizavus (vizualizavus, semantiniais kanalais „įtinklinus“ daugiakalbėje ir daugiakultūrėje aplinkoje), kalba virtualioje aplinkoje tampa materialaus pasaulio kūrimo priemone (ekonominė lingvistika).

Kalbos būdu pasaulis kompiuterinėje erdvėje kuria nacionalines smegenis. Gerai žinomos anglų, rusų, vokiečių dirbtinio intelekto kūrimo laboratorijos. Mūsų broliai latviai taip pat atlieka tyrimus šioje srityje. Kognityvizmas labai paspartino neuromokslų, tarp jų neurolingvistikos, raidą. Kokios Lietuvos hsm perspektyvos kalbos technologijų, neuromokslų srityje? Kokie ir kokiose srityse kognityviniai tyrimai yra plėtojami Lietuvoje? Kur yra karščiausi kalbotyros, literatūrologijos, istoriografijos taškai postmodernaus žinojimo aplinkoje? Kokius visuomenės lūkesčius turėtų atliepti XXI amžiaus humanitarai (kalbininkai)? Kokios problemos iškyla kalbotyros ir politologijos, teisės, kitų socialinių ir humanitarinių mokslų sankirtose? Kas naujo lietuvių kalbos technologijose? Kokie hsm metodai šiuo metu yra aktualiausi? Kokių pokyčių reikia visuomenėje, kad atsirastų naujas požiūris į kalbą?

Stovyklos partneriai: Thomo Manno kultūros centras ir Neringos savivaldybė. Stovyklą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir kūrybingi svečių namai „Plunksna“.

 Daugiau informacijos: užuovėjos.lt

Šaltinis čia