Valdas Papievis – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas

Kultūros ministerijoje trečiadienį paskelbti Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai. Šešios premijos skirtos aštuoniems kūrėjams: Gyčiui Lukšui, Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Čekasino ir Vladimiro Tarasovo trio, Valdui Papieviui, Audriui Ambrasui, Rūtai Katiliūtei, Vytautui Anužiui.
Nuoširdžiausiai sveikiname!

G.Lukšui ir V.Ganelino, V.Čekasino ir V.Tarasovo trio premijos atiteks už viso gyvenimo nuopelnus, o likusiems kūrėjams – už pastarųjų septynerių metų kūrybą.

Laureatų pavardes paskelbė kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonnson ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų komisijai vadovaujanti literatūrologė Viktorija Daujotytė. Vienos premijos piniginė išraiška – 30,4 tūkst. eurų. Apdovanojimai bus įteikti kitų metų Vasario 16-osios išvakarėse.

Lietuvos kultūros ir meno premijų laureatus rinkusią komisiją sudaro: literatūrologė Viktorija Daujotytė-Pakerienė, kompozitorius ir dirigentas Vaclovas Augustinas, teatro ir kino aktorius Juozas Budraitis, dirigentas Juozapas Domarkas, architektė urbanistė, architektūrologė Jūratė Jurevičienė, teatro režisierius Oskaras Koršunovas, literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas, skulptorius ir filmų kūrėjas Deimantas Virgilijus Narkevičius, skulptorius Arūnas Sakalauskas ir fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas.

Lietuvoje garbingiausios kultūros ir meno premijos teikiamos kasmet už reikšmingiausius pastarųjų septynerių metų darbus kultūros ir meno srityje arba už ilgametį kūrėjo indėlį į kultūrą ir meną.

Nuopelnai, už kuriuos skirtos premijos:

* A.Ambrasas bus apdovanotas už jautrų miesto erdvių formavimą ir profesinę atsakomybę; 

* V.Anužiui premija skirta už klasikinės aktorinės mokyklos šiuolaikiškumą;

* V.Ganelinas, V.Tarasovas ir V.Čekasinas įvertinti už Lietuvos džiazo mokyklos kūrimą;

* R.Katiliūtė apdovanojimą pelnė už abstrakčiosios tapybos turiningumą;

* G.Lukšas bus apdovanotas už kūrybišką nacionalinės literatūros interpretaciją kino kalba;

* V.Papievis bus pagerbtas už egzistencinės patirties raišką ir atnaujintą romanų estetiką. 

Vadovaujasi ir nuojauta

„Kartais architektai privalo būti diktatoriai ir daryti tai, ką jiems kužda patirtis bei nuojauta. Kartais jie gali visiškai nekreipti dėmesio į viešąją nuomonę, mat visuomenė ne visada žino, ko jai reikia“, – taip svarsto vienas garsiausių šalies architektų Audrius Ambrasas (54 m.).

Prieš porą metų jo vadovaujamas architektų biuras išleido knygą, kurioje sudėti svarbiausi šios įmonės darbai, nuveikti nuo 1998 metų, tarp kurių žinomiausi – „Swedbank“ centrinė būstinė dešiniajame Neries krante Vilniuje, sostinės meno ir edukacijos centras „Rupert“, banko TBC centrinė būstinė Tbilisyje, banko DNB centrinė būstinė Rygoje, „Baltic Hearts“ verslo centras Vilniuje.

„Deja, ne vien nuo architekto priklauso galutinis darbo rezultatas. Todėl labai svarbu tinkamai pasirinkti, su kuo eiti obuoliauti“, – interviu „Lietuvos rytui“ yra sakęs kūrėjas. A. Ambrasas – aštuntasis architektas, kuriam skirta Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija.

Mėgsta aistringus personažus

Šių metų gegužės mėnesį 60 metų sukaktį šventęs Vytautas Anužis mėgsta vaidinti aistringus personažus. Tokius, kurie būtų aistringi visur – kančioje, meilėje ir neapykantoje. Kuo didesnis jausmų diapazonas, kuo stipresni išgyvenimai – tuo tas vaidmuo jam įdomesnis. Jis nekenčia balzganumo ir pilkumos.

V.Anužis gimė 1956 metais Linkuvoje (Pakruojo rajonas). 1974 m. baigė Panevėžio dramos teatro J. Miltinio studiją. 1978 m. baigė aukštąją B.Ščiukino teatro mokyklą prie Jevgenijaus Vachtangovo akademinio dramos teatro. 1978 m. pradėjo dirbti Klaipėdos dramos teatre. Nuo 2011 m. – Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius. V.Anužis – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius.

Tarp pastarojo meto V.Anužio darbų – aistringi ir įsimintini vaidmenys tokiuose spektakliuose kaip Jono Vaitkaus „Visuomenės priešas“, Eimunto Nekrošiaus „Borisas Godunovas“, Oskaro Koršunovo „Katedra“ ir „Išvarymas“.

V.Anužis būti aktoriumi norėjo nuo pat vaikystės. Kaip pats sako, visada. „Mano mama buvo pedagogė, mane mokė fizikos ir matematikos, ir buvo pakvaišusi dėl teatro. O Panevėžio dramos teatre tuo metu buvo Mykolas Karka – mano mamos pirmasis mokytojas. Ji dainavo pas jį chore ir Panevėžio operetės liaudies teatre, vadovaujant Valdui Jataučiui. Ir aš ten buvau – jauniausias Panevėžio operetės dalyvis. Užsikrėčiau teatru nuo pat vaikystės. Nieko kito ir nenorėjau“, – yra sakęs V.Anužis.

Lietuvos teatro, kino, televizijos aktorius, Auksinio scenos kryžiaus kavalierius Vytautas Anužis su dideliu užsidegimu kalba ne tik apie vaidmenis, be ir apie dar vieną labai svarbią jo gyvenimo dalį – teatro pedagogiką.

Kartu su žmona Velta jiedu dėsto jau daugiau nei trisdešimt penkerius metus. „Esame įpratę prie tokio gyvenimo – visada tarp mokinių, visada su jais. O kai namus aplanko buvę mokiniai, būna gera miela“ – pasakojo vienas ekspresyviausių Lietuvos aktorių V. Anužis, dėstantis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Įkvėpė kelias džiazo kartas

Be Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Čekasino ir Vladimiro Tarasovo trio, neįmanoma įsivaizduoti lietuviško džiazo raidos. 1971-1986 metais gyvavęs jų ansamblis davė galingą impulsą Lietuvos džiazo mokyklai, įkvėpė ne vieną džiazo kūrėjų kartą.

Trio įsitvirtino pasaulio džiazo muzikos istorijoje kaip viena ryškiausių visų laikų neamerikietiško džiazo grupių. Net sovietmečiu ji daugybę kartų kirto Geležinę uždangą – keliavo po Senąjį Žemyną, gastroliavo JAV, Pietų Amerikoje, Kanadoje, Kuboje.

Trio išpopuliarėjo autentiška, unikalia tais laikais, neimituojančia amerikietiško džiazo muzika. Specialiai jai propaguoti Londone buvo įkurta įrašų kompaniją „Leo Records“. Iki šiol yra išleista per 40 trio kūrybos kompaktinių diskų.

Ansamblio veikla buvo trumpam atsinaujinusi 2003-aisiais Frankfurto knygų mugės proga, po to įvyko dar keli koncertai. „Muzikuoti nebuvo sunku, bet supratau, kad į tą pačią upę dukart neįbrisi. Mes visi trys jau per toli nuėję savo keliais“, – kalbėjo  kolektyvo siela V.Ganelinas, užvertęs šį reikšmingą šalies džiazo puslapį.

Tačiau pasibaigus grupės epopėjai, jos kūrybos dvasia išliko gyva ir trijų legendų, ir jų sekėjų bei mokinių džiazo projektuose.

Teptuku ramina sielą

72 metų Rūta Katiliūtė – Lietuvos tapybos klasikė, viena nedaugelio abstrakčios tapybos kūrėjų. Ji viena iš tų dailininkų, kurie prieš stodami prie molberto būtinai nusivelka kasdienybės rūbą. Balta prijuostė, aplink – jokių pašalinių daiktų. Jokia smulkmena neturi blaškyti darbui reikalingos nuotaikos.

Menininkės abstrakcijos – dažniausiai mėlynos. Tai tarsi dvasios peizažai, kuriuose gali įžvelgti ir beribes lietuviškų laukų erdves erdves, ir rūką, dangų, tolumoje ištirpstantį horizontą. Nenuostabu, kad nemažai jos kūrybos mėgėjų įsitikinę, jog ant sienos kabantys mėlynieji tapytojos paveikslai – ramina ir net gydo.

„Viena ponia prisipažino, kad specialiai užsuka pas draugę, kuri turi mano paveikslą. Žiūri, žiūri ir – gydosi. Bet aš to nepripažįstu. Dabar atsiranda vis daugiau pseudogydomųjų kūrinių, kurie neturi jokios meninės vertės. Aš manau, kad visi geri dalykai gydo, o blogi – kenkia. Ar tai būtų naujas erdvus troleibusas, ar meno kūrinys“, – „Lietuvos rytui“ sakė sentimentalumo nemėgstanti menininkė.

Visgi, harmonija ir dvasingumas – neabejotini jos kūrybos prioritetai. R.Katiliūtę neramina, kad iš šiuolaikinio gyvenimo intensyviai stengiamasi išstumti tikrąsias vertybes. Užsienietiški praturtėjimo modeliai jos manymu Lietuvoje kažkodėl suvokiami labai vienpusiškai, labai materialistiškai. Visiškai ignoruojama individualioji, subtilioji gyvenimo pusė, kuri gyvybiškai būtina kiekvienam žmogui.

„Teptuko judesiais raminu savo sielą“, – yra parašiusi tapytoja viename savo eilėraščių. Ji ne tik tapo, bet ir rašo eiles, kuria objektus ir instaliacijas.

Verčia tapatintis su filmų herojais

Lietuvių kino klasikas Gytis Lukšas daugiau kaip 4 dešimtmečius atidavė kinui. Daugumą savo filmų 70 metų režisierius sukūrė dar sovietmečiu, įkvėpimo semdamasis iš lietuvių literatūros klasikų – Romualdo Granausko, Juozo Apučio, Sauliaus Tomo Kondrato, Kazio Sajos, Marcelijaus Martinaičio, Sauliaus Šaltenio. Anot režisieriaus, šie kūriniai stipriai atliepė jo paties mintis, būseną ir jausmus.

„G.Lukšas labai laiku užfiksavo jau merdinčią, bet tada dar egzistavusią vienkiemių, mažyčių švarių miestelių Lietuvą, kuriai lemta dingti ne vien socialine, bet ir moraline prasme“, – yra sakęs kino kritikas S.Macaitis.

Lietuvos kaime rutuliojasi subtiliausių režisieriaus filmų „Mano vaikystės ruduo“ (1977) ir „Vasara baigiasi rudenį“ (1981) veiksmas, o filmas „Mėnulio Lietuva“ (1997) perkelia į Lietuvos pokario miestelį. Naujausioje G. Lukšo juostoje „Duburys“ (2009) vaizduojamos iš kaimo atvykusio žmogaus pastangos įsitvirtinti mieste ir kabintis į gyvenimą.

G.Lukšo filmų intymumas verčia žiūrovus ieškoti sąsajų su savo gyvenimu. Menininkas teigia, kad galbūt nesukūrė kelių filmų, kurių labai norėjo, bet jo filmografijoje nerasi nė vieno, kurio jis nebūtų norėjęs kurti.

Režisierius baigė Valstybinį kinematografijos institutą Maskvoje, kine debiutavo su novele „Telefonas“ (iš trijų novelių filmų ciklo „Linksmos istorijos“). Nuo 1991 m. vadovauja Lietuvos kinematografininkų sąjungai. Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, pelnė LDK Gedimino ordiną – Riterio kryžių.

Paryžius primena Vilnių

54 metų rašytojas Valdas Papievis kūrybą, rašymą vadina savo gyvenimo, buvimo ir mąstymo būdu. „Laikas, kai nieko nerašau, praslenka nepalikdamas jokių pėdsakų ir atrodo tuščias“, – sakė V.Papievis.

V.Papievis gimė Anykščiuose. 1980 metais baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą. 1985 metais Vilniaus universiteto Filologijos fakultete baigė lietuvių literatūros studijas. Po studijų 1985–1990 metais dirbo Vilniaus universiteto rektorate. 1990–1992 metais buvo tuometinio Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministro Dariaus Kuolio patarėjas. 1988–1990 metais su bendraminčiais leido nuo sovietinės cenzūros nepriklausomą kultūros žurnalą „Sietynas“.

Jau daugybę metų Paryžiuje gyvenančio V.Papievio dažnas kūrinys dvelkia ypatinga Prancūzijos sostinės atmosfera ir nuotaika. 54 metų prozininkas nėra itin produktyvus. Jis yra išleidęs penkias knygas. Tai – romanas „Ruduo provincijoje“ (1989), apysakų rinkinys „Užmaršties slėnis“ (1989), romanai „Vienos vasaros emigrantai“ (2003), „Eiti“ (2010) ir „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ (2015).

Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje rašytojas beveik atsitiktinai nuvyko į Paryžių ir staiga pajuto, kad tai – jo miestas. Nuo tos akimirkos jis stengėsi kasmet aplankyti Prancūzijos sostinę, o ilgainiui suprato, kad be jos tiesiog negali gyventi. „Niekada negalėjau įsivaizduoti, kad gyvensiu Paryžiuje, nes jis tais laikais atrodė tolimas ir nepasiekiamas, – kalbėjo rašytojas. – Tuomet mėgdavau sakyti, kad Paryžius yra svajonė, kuri niekada neišsipildys.“

Bet ta svajonė netrukus išsipildė. 1992 metais Prancūzijoje buvo surengtas festivalis, kuriame buvo pristatoma Baltijos šalių kultūra. Tuomet į Paryžių vyko ir daug lietuvių. „Man dabar atrodo, kad aš tik atsisėdau į autobusą ir jis mane nuvežė į miestą, kuris mane pasigavo ir tiesiog įtraukė į save“, – prisiminė V.Papievis, nuo 1995 metų nuolat gyvenantis Paryžiuje. Rašytojas pasakojo, kad pirmą kartą atsidūręs Paryžiuje, pajuto keistą įspūdį, kad jis tame mieste jau yra gyvenęs ir kad jame tik atranda tarsi ir pažįstamas vietas, kurias buvo pamiršęs. „Paryžiuje aš nepajutau to nejaukumo ar svetimumo pojūčio, kuris dažnai atsiranda atsidūrus nepažįstamame mieste. Savo jaukumu jis man priminė Vilnių“, – teigė jis.

Paklaustas, ar niekada nejaučia nostalgijos ir ilgesio, V.Papievis tvirtino, kad toji nostalgija yra dviguba. Būdamas Paryžiuje jis ilgisi Vilniaus, o atvykęs į tėvynę netrukus ima ilgėtis Paryžiaus. „Kartais net pagalvoju, kad geriau būčiau niekada nekėlęs kojos į Paryžių, nes tada jis manęs nebūtų užbūręs ir gyvenimas būtų daug paprastesnis“, – sakė rašytojas, kiekvieną vasarą ir per kiekvienas Kalėdas grįžtantis į Lietuvą.

* * *

Parengė Asta Andrikonytė, Ramūnas Gerbutavičius, Inga Junčienė ir Rūta Mikšionienė.

Lrytas.lt 2010