Valdemaras Kukulas. Nuo šiol mokysimės tylėti

Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo logiška: vidurinės ir pagrindinės mokyklos kasmet vis daugiau ir daugiau išleidžia beraščių (bent jau gimtosios kalbos mokėjimo – taigi tiesiogine prasme), ir raštingesni darbdaviai nuolat paliudija, kad net pareiškimą, prašantį priimti į darbą, jau retas parašo be gramatinių klaidų.

Tie, kas bent retsykiais užmeta akį į interneto skaitytojų komentarus, seniai nebepuoselėja jokių vilčių ne tik dėl mūsų visuomenės raštingumo, bet ir apskritai dėl jos sugebėjimo elementariai mąstyti.

Tad ir lietuvių kalbos bei literatūros populiarumo menkėjimas aukštosiose mokyklose neturėtų kaip nors ypatingai stebinti. Didžiuliai konkursai į lituanistiką baigėsi su sovietmečiu (tuomet tai buvo svarbiausias pasąmoningo, intuityvaus pasipriešinimo okupacijai šaltinis, svarbiausia, legalus), o lituanistų profesionalų, daugeliui įstaigų ir įmonių pereinant prie anglų kalbos, natūraliai reikia vis mažiau.

Antai Vilniaus pedagoginis universitetas neberengs plataus profilio lituanistų, o ugdys vien lituanistikos mokytojus; kadangi tauta vis mažėja ir traukiasi, tai ir šių šiais metais bus priimta gerokai mažiau, tad būsimų profesionalų kalbininkų ir literatų ratas dar susitrauks.

Ir galiausiai paskutinė naujiena: Šiaulių universitetas studentų lituanistikos programai studijuoti šiemet išvis nebesurinko. Teks „praretinti“ ir taip jau praretėjusią katedros profesūrą.

Ir jau visai naujas akcentas šia tema: Švietimo ir moklso ministras sudarinėja ekspertų grupes, kurios privalės optimizuoti moksleivių darbo krūvius, ir beveik netenka abejoti, kad pirmiausia mokymo apimtys bus mažinamos lietuvių kalbos, literatūros ir istorijos sąskaita, nes šie dalykai yra pirmiausia “vietinis reikalas”, o fizika, matematika ir chemija, šiaip ar taip, yra internacionalinės, globalios disciplinos.

Ką tai reiškia? O tai reiškia nei daug, nei mažai, o paprastą faktą, kad jau ne mes, o pati mūsų esmė, mūsų gilioji prasmė galutinai susitaikė su savimi – nykstančiais ir išnykstančiais.

Tai, kad Lietuva išsivaikšto ir išsivažinėja, žinome iš žiniasklaidos; tai, kad traukiasi mūsų savitumas ir autentiškumas, liudija faktas, kad vis daugiau disertacijų parašome ne lietuviškai, bet angliškai, ir liūdnas pasididžiavimas, kad dešimtis savo tautiečių mokslo veikalų verčiamės iš svetimų kalbų. Bet kad mus apleidžia, savaime pasitraukia mūsų gimtoji kalba, vadinasi, ir mūsų kultūrinis identitetas, iki šiol dar niekas nebuvo pasakęs.

Kalba, kaip ir kultūra pačia universaliausia prasme, pirmiausia veikia ne kaip fizinis, o kaip dvasinis reiškinys, tad ji pirmoji ir pajaučia, diagnozuoja visus tautos negalavimus, apsigimimus bei šiaip anomalijas. Maždaug kaip poezija visada pirmoji neklystamai praneša apie visus būsimus pačios kalbos pokyčius.

Tad traukiantis kalbai traukiasi viskas, nes be kalbos nėra tautos. Be to, šįkart kalba traukiasi pati, be jokių prievartinių rusifikacijų ar anglikonizacijų, gerai suvokdama savo likimą ir paklusdama jam. Tai daug didesnė ir esmingesnė tautos tragedija, negu visos galimos Rusijos grėsmės ar totalūs globalizacijos procesų spaudimai. Nes tai savaiminis, todėl ir nesustabdomas procesas: juk Švietimo ir mokslo ministras voliuntaristiškai nenustatė sumažintų lituanistikos studijų kvotų. Patys lietuviai neatnešė pareiškimų į šią specialybę – ir tiek.

Suprantama, kad per dešimtmetį tautai netenkant vos ne pusės milijono savo gyventojų, kalba negali nereaguoti. Juk dar po poros dešimtmečių ja apskritai nebebus kam kalbėti.

Suprantama, kad katastrofiškai tirpstanti ir taip jau maža tauta negali pasiūlyti tiek ir tokių idėjų, kurios leistų gerai jaustis šiandienos intelektualiniame pasaulyje. Taip pat suprantama, kad moderniausių vakarietiškų ir amerikietiškų technologijų lietuvių kalba lietuviškai aptarnauti taip pat negali. Nesuprantama kitkas: pagal visus dvasinės sinergetikos dėsnius demografinės tautos katastrofos akivaizdoje lietuvių kalba, kaip ir apskritai kultūra, kaip tik turėtų agresyvėti ir reikalauti sau vis daugiau teisių.

Iš dviejų priešingų pusių vis agresyviau spaudžiant dviem galingoms totalitarinėms kultūroms, lietuvių kultūra kaip tik turėtų spaustis į neatgniaužiamą kumštį, ir elestingoji to kumščio jėgos spyruoklė turėtų būti kaip tik gimtoji kalba.

Kodėl taip nenutiko? Pirmiausia, žinoma, todėl, kad tauta jau seniai nustojo kalbėti viena kalba. Žmonės kalba vienaip, biurokratija – kitaip, ir totalus valdžios ir visuomenės nesusikalbėjimas išprovokavo pilietinės sąmonės šizofreniją. O šizofrenija kuria savą – ligos ir vizijų – kalbą, tad norminei žodžio tarčiai čia tarsi nebelieka jokios erdvės.

Antra, jau mažne antra karta natūraliai nebekalba lietuviškai, nes prigimtines lietuvių kalbos lytis ir formas išstūmė interneto ir „mobiliakų“ santrumpų ir sandurnų naujakalbė, o kalbininkai, užuot jaukinęsi ir žmoginę šitą naują “tarmę”, ėmėsi tik dar drastiškiau norminti ir tau jau “pernormintą” bendrinę kalbą. O ji nepakenčia, kai kas nors prieš jos valią kėsinasi į jos autonomiją.

Bet tai būtų tik smulkmenos, “šalutiniai reiškiniai” kalbos mirties istorijoje, jei ne pažeistas svarbiausias – žmogaus kriterijus. Kad žmogus išdidžiai ir laisvai kalbėtų savo balsu, jis turi pasitikėti savimi ir savo sakomais žodžiais, o naujausioji dvidešimties metų istorija jei ką ir nuveikė savo piliečio labui, tai tik iki galo sumurkdė, sužlugdė jį pilietiškai ir morališkai.

Kitaip tariant, ko sovietmetis nesugebėjo įveikti per penkiasdešimt metų, tą naujoji biurokratija be vargo įvykdė per dvidešimtį metų. Šiandien žmogus Lietuvoje kaip niekada beteisis (sovietmečiu bent jau žinodavo, kur skųstis) ir bebalsis (jokia jo įžvalga nepasiekia valdžios ausų), ir senai, tobulai išbaigtai ir tobulų galimybių kalbai su tokiu paprasčiausiai nėra kas veikia. Todėl ji ir traukiasi.

Ar yra kokių nors vilties ženklų? Deja, tik menamos galimybės, bet ir tai jau šis tas. Antai prezidentė persergėjo Švietimo ir mokslo ministrą savo reformų sukūryje nepaskandinti provincijos universitetų, nes tai esą provincijos mokslo ir kultūros židiniai. O tokie jie yra tik todėl, kad jie universitetai, o ne institutai ar akademijos, kur įgyjama vien specialybė. Universitetuose įgyjamas universalus išsilavinimas, taigi perimama ir kalbos istorijos teikiama patirtis, ir tik šia prasme Kauno technologijos universitetas esmingai skiriasi nuo buvusio Kauno politechnikos instituto.

Ir Klaipėda yra vienintelis po Vilniaus miestas tikrąja miesto žodžio prasme tik todėl, kad jis turi tokį Universitetą (džiaugiuosi, kad šis Universitetas ir šiais metais išlaikė stojamųjų egzaminą). Kuo miestų hierarchijoje Kaunas nusileidžia Klaipėdai, nesunkiai nustatysime, skaitydami Vilniaus ir Kauno universitetų absolventų mokslinius straipsnius ir knygas: net akademiniame lygyje Kauno manierizmas lenda per visas teksto poras, ir panašu, kad šio miesto humanitarinis Universitetas lengvai absorbuotų net ir internetinės naujakalbės adeptus.

Bet ir šis – universitetų – gelbėjimas aptariamuoju požiūriu tėra tik papildomas ir galbūt jau pavėluotas įsibėgėjusio proceso stabdymas. Geriausia būtų, kad atsitiestų žmogus, o su juo sugrįžtų ir kalba. Bet pati savaime sugniuždyto žmogaus ji neatkurs. Čia reikia mūsų pačių pastangų, o mūsų vis mažiau, ir tie likusieji esame vis bejėgiškesni. Tokie, kad iki šiol net nepastebėjome, jog gyvename jau beveik be kalbos. Ar bent jau kalbos saviraidos akligatvyje.

Delfi