Valentinas Stundys: švietimo praktikoje yra painiavos ir blaškymosi

Valentinas Stundys nuo 2008 m. yra Seimo narys. Šiuo metu jis vadovauja Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui. Tai jam nėra pirmas susidūrimas su švietimu. Prieš pasukdamas į politiką, V. Stundys dirbo mokytoju Molėtų rajono Videniškių vidurinėje mokykloje. Be to, jo žmona taip pat yra pedagogė – Molėtų gimnazijoje moko vaikus anglų kalbos.
„Lyderių laikas“, įvertinęs šiuos faktus, nusprendė, kad šio žmogaus nuomonė apie lyderystę Lietuvos švietimo sistemoje yra svarbi, ir nutarė užduoti kelis klausimus šiam aktyviam politikos bei visuomenės veikėjui.

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau kalbama apie lyderius ir lyderystę. Kaip manote, kodėl?

Ne tik kalbama apie lyderystę, bet plėtojama palanki aplinka jai rastis ir augti, diegiamos praktikoje lyderių skatinimo metodikos ir t. t. Žinios ir žinojimas šiandien yra akivaizdi, bet nepakankama būtinybė: suvokiama, kad žiniomis grindžiamos visuomenės ir ekonomikos plėtra priklauso nuo žmogaus kūrybinių galių, jo mąstymo originalumo, gebėjimo įžvelgti apskritai kaitos tendencijas, nuo asmens drąsos rizikuoti ir nestandartiškai veikti, nuo jo socialinės atsakomybės suvokimo. Tad lyderystė tampa šio amžiaus kaitos filosofija.

Kartais pasigirsta nuomonių, jog Lietuvoje nėra stipraus politinio elito, trūksta politinių lyderių. Ar gali būti, kad jų stoka daro įtaką ir visuomenei? Tiksliau kalbant – švietimo sistemai.

Viskas susiję, vienas kitam daro įtaką. Žinoma, lyderiai veikia visuomenės nuostatas. Man atrodo, kad tipiškas lyderio pavyzdys švietime buvo dr. M. Lukšienė: neužimdama jokių svarbių pareigų valstybės institucijose (mums būdinga lyderystę tapatinti su pareigomis), ji formavo visą švietimo kaitos paveikslą, buvo neginčijamas autoritetas. Šiandien stokojame aktyviai veikiančių lyderių, bet tai nereiškia, kad tokių nesama. Biurokratinėje sistemoje jie nereikalingi, joje neišsitenka.

Kaip apibūdintumėte tikrą švietimo lyderį?

Lietuvos švietimo koncepcijoje buvo drąsiai teigta, kad švietimas savo paskirtį atliks tik lenkdamas bendrąją visuomenės raidą. Man atrodo, kad čia ir yra lyderystė, o lyderiai – tokių procesų veikėjai, naujų kokybių kūrėjai.

Ar lyderis gali būti mokytojas, mokinys – ne tik švietimo įstaigos vadovas?

Lyderystė – nebūtinai pareigos: žinoma, gerai, jei vadovas yra lyderis. Lyderystė formuojasi demokratiškoje, bendradarbiavimu grindžiamoje bendruomenėje, todėl juo gali būti ir mokinys, ir mokytojas, ir kitas bendruomenės narys. Blogai, jei mokyklos vadybos kultūra yra valdžios galia – ji paprastai neskatina nei partnerystės, nei lyderystės, ji palaiko tik tvarką ir baimę.

Ko labiausiai šiandien trūksta Lietuvos švietimo sistemai?

Galima vardinti daug sistemos spragų, atkreipsiu dėmesį į kelis dalykus. Pirmiausia ji tebėra perdėm uždara ir akademizuota. Gausi biurokratija ir pastangos viską standartizuoti neskatina kūrybiškumo ir alternatyvų, t. y. slopina ir lyderystę. Stinga sistemos lankstumo ir pasitikėjimo joje dirbančiaisiais.

Jūs vadovaujate Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui. Kaip komitetas prisideda prie švietimo tobulinimo ir lyderių ugdymo Lietuvos švietimo sistemoje?

Komitetas yra ta Seimo struktūra, kuri svarsto jo kompetencijai priskirtų teisės aktų projektus, po diskusijų juos teikia Seimui, organizuoja seminarus ir kt. Žinoma, jis turi galimybę inicijuoti teisinio reglamentavimo pokyčius, įtvirtinti juos ar stabdyti. Neabejoju, kad naujasis Mokslo ir studijų įstatymas, nepaisant kritikos, yra teisės aktas, sudarantis prielaidas geriausiems ir labiausiai motyvuotiems mokiniams siekti profesinės karjeros, t. y. skatina lyderystę. Šiuo metu svarstomos Švietimo įstatymo redakcijos principiniai požiūriai prieštarauja vieni kitiems, todėl komitetui tenka pareiga jį išgryninti taip, kad nebūtų paneigta kaita ir sistemos modernizavimas.

Užsienyje (Vakaruose ir Skandinavijoje) yra daug sėkmingo švietimo modernizavimo pavyzdžių: vystoma lyderystė, diegiama naujoji vadyba, reformuojamas mokymasis. Ar galima būtų tokius pavyzdžius taikyti Lietuvoje, ar mūsų šalyje reikia kurti kažką naujo?

Sistemos teisinis reglamentavimas turi sudaryti galimybes įvairioms inovacijoms ir kaitos modeliams, geriausiems užsienio patirties atvejams diegti. Tai mūsų įstaigose ir vyksta. Pasaulio švietimo modernizavimo tendencijos suteikia ir mums naujų šansų.

Ar sutinkate su teiginiu, jog šiais laikais mokyklose turi būti ne tik suteikiamos žinios, bet ir mokoma mokytis?

Žinoma, sutinku. Mūsų dokumentai tokias nuostatas įtvirtina. Kas kita yra praktika: čia esama painiavos ir blaškymosi. Vis dar orientuojamasi į mokinių akademinius pasiekimus. Tai svarbu, bet vienpusiška, nors labai patogu taip veiklą organizuoti ir jos rezultatus matuoti.

Ko palinkėtumėt Lietuvos švietimo darbuotojams ir būsimiems arba dar neatrastiems lyderiams?

Drąsos veikti ir siekti naujos kokybės, nebijoti atsakomybės ir naujų iššūkių.

Ačiū už atsakymus!

Gintaras GIMŽAUSKAS

Šaltinis čia