Veronika Povilionienė: „Kol Dievulis leidžia, dainuosiu…“

Vilniaus mokytojų namų svetainėje porą kartų per mėnesį vyksta vakarai, pavadinti „Pasidainavimais su Veronika“. Užėjome į svetainę ir prieš prasidedant vakarui su Veronika Povilioniene pasikalbėjome apie jausmus, apie praeitį, dabartį ir, žinoma, apie dainas.

Į Mokytojų namų svetainę ateina padainuoti įvairaus amžiaus vyrų ir moterų, kai kurie ir vaikų atsiveda. Paprastai dalyvauja ir koks nors folkloro ansamblis – Veronikos pagalbininkai. Kiekvieną žmogų, atėjusį į „Pasidainavimus“, Veronika pasitinka nuoširdžia šypsena.

Štai ji pakyla nuo kėdės ir beveik bėgte nubėga pasitikti liaudiškais drabužiais apsirengusių žmonių. Tai – svečiai, folkloro ansamblis iš Grigiškių. Atrodo, kad Veronika tarytum pamiršo skaudančią koją, nors ką tik, kai mudvi sėdėjome ir kalbėjomės, ji dėl skausmo kelis kartus keitė kojos padėtį. „Vis negyja žaizda – gal dėl diabeto?“ – tarsteli moteris, tačiau apie sveikatą ji nelinkusi kalbėti. Krūties vėžys, du infarktai, diabetas – na, ir kas? Tai – jau praeitis.

„Liga mano gyvenimo nepakeitė, viską dariau taip, kaip ir buvau suplanavusi. Tarp chemoterapijų važiavau į Ameriką, Angliją, juk buvau pažadėjusi. Bet nekalbėkime apie tai. Kol Dievulis laiko šioje Žemėje, tol dainuoju, negalvodama, padeda man tos dainos gyventi ar ne. Nemėgstu kvailų klausimų: ką tu junti, kai dainuoji? Kuri daina tau gražiausia? Kurį anūką labiausiai myli? Juk neįmanoma atsakyti! Negražių dainų aš nedainuoju, man visos gražios. Visus šešis anūkus myliu, beprotiškai myliu…“ – sako dainininkė.

Revoliucijas lydi dainos

„Pasidainavimai“ prasidėjo nuo prisiminimų apie Sausio 13-ąją. Dainos tądien skambėjo labiau patriotinės, tokios, kuriomis tuo metu ir reiškėme savo jausmus. Atsimenate? Juk mes visi tada dainavome! „Manau, kad visų išsilaisvinimo iš sovietų jungo revoliucijų metu buvo dainuojama, – dėsto Veronika. – Ir Latvijoje, ir Estijoje, ir Ukrainoje žmonės dainavo. Dainos – didžiulis kovos ginklas – labai gražus, taurus, didvyriškas. Štai tokia yra dainos stiprybė. Tik mes kartais nusigręžiame nuo gražių dalykų.“

Veronika prisimena, kad jos sausio 13-oji buvo labai įdomi. Kalėdas ir Naujuosius metus ji sutiko Australijoje, kur ją kartu su aktoriumi Laimonu Noreika buvo pakvietusi lietuvių bendruomenė. Sausio 11 dieną atskrido į Maskvą, iš kur turėjo pasiekti Lietuvą. Išsigando supratę, kad į Lietuvą jokie lėktuvai neskrenda, jokie traukiniai nevažiuoja. „Stovėjome Maskvos oro uoste prie bilietų kasų ir klausėmės žinių – kai kas turėjo nešiojamuosius radijo imtuvus. Girdėjome, kas vyksta Lietuvoje, ir nežinojome, ką dabar darysime, – pasakoja dainininkė. – Tačiau mus išgelbėjo vyrai, dviem lėktuvais iš Kauno atskridę paimti Maskvoje įstrigusių žmonių. Tie drąsūs kauniečiai padarė žygdarbį, jie tikrai labai rizikavo. O aš pirmą kartą gyvenime skridau stovėdama, tik kai lėktuvas kilo ir leidosi, mums liepė susėsti ant grindų. Štai tokia tada buvo vienybė!“

Į liaudies dainų ansamblį nepriėmė

Veronikos balsas – skambus, tvirtas, kartu labai švelnus ir emocingas. Kada sužinojo, kad turi unikalų balsą?

„O, tai buvo įdomi istorija, – pradeda pasakoti dainininkė. – Įstojusi į Vilniaus universiteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybę, panorau dainuoti liaudies dainų ir šokių ansamblyje. Tada apie tai daugelis svajojo, universiteto ansamblis buvo vienas geriausių. Bandžiau stoti, bet manęs nepriėmė. Pasakė, kad mano balsas – „liaudiškas“. Tada pirmą kartą sužinojau, kad jis toks. Nuėjau į chorą, ten mano balsas tiko. Tame chore dainuoti galėjo bet kas – net neturintį klausos pastatydavo tarp dviejų gerai dainuojančių… Kai baigiau universitetą, mane kartkartėmis pakviesdavo kur nors koncertuoti. Tais laikais žmonės mėgo folklorą, o solistų nebuvo daug. Tačiau dainuoti per televiziją ir radiją man nelabai buvo galima, mat mano vyras – politinis kalinys, bet vis tiek kažkaip prasprūsdavau. Prisimenu, kartą Zita Kelmickaitė pasakė: „Veronika, gal tau pasirodys juokinga, bet atėjo žinia, kad mūsų negalima leisti dainuoti per radiją, nes priklausome kažkokiai antitarybinei organizacijai.“ Linksma, ir tiek, aš tam didelės reikšmės neteikiu.“

Ne profesija, o pomėgis

Dainavimas nėra Veronikos profesija. Juk profesija, pasak jos, yra tai, kas diplome parašyta, ko mokeisi ir iš ko pinigus uždirbi. Tiesa, už dainavimą jai kartais mokėdavo, tarybiniais laikais – net 3 rublius 50 kapeikų už vieną koncertą! Veronika ilgą laiką dirbo Jaunimo teatre, Folkloro teatre, Liaudies kultūros centre, o pastaruoju metu – Vilniaus mokytojų namuose renginių vadybininke.

Kas tuomet yra dainavimas V. Povilionienei? „Man daina yra viskas, tai – mano gyvenimas. Kaip valgymas ar gėrimas, kaip gamta. Tačiau aš niekada nebuvau profesionali dainininkė, juk… net gaidų nepažįstu! Žinoma, tuo nesididžiuoju, bet taip yra. Esu pokario metų vaikas. Užaugau prie pat Lietuvos sienos, Kapčiamiestyje, kur ne tik muzikos mokyklos, bet net ir muzikos mokytojų nebuvo. Pamokas vedė savamokslis muzikantas, gebėjęs tik šiek tiek groti akordeonu. Tačiau mes visą laiką dainavome. Kaime mano vaikystės ir jaunystės laikais nebuvo žmonių, kurie nedainuotų. Radijo tada dar nebuvo, tad dažnai visi eidavome padainuoti tų dainų, kurias iš tėvų ir senelių išmokome. Kai atsirado radijas, prasidėjo dainų „kelionės“ – daug jų buvo verčiama iš kitų kalbų, tad ir mes pradėjome dainuoti gruzinų, rusų, ukrainiečių dainas. Kaip jau minėjau, mūsų miestelis buvo pasienyje, todėl vyresnių klasių merginoms būdavo privaloma kartais nuvažiuoti į kareivines su kareiviukais pašokti. Labiausiai norėjome šokti su kareivėliu iš Centrinės Azijos. Buvo gražus, juodaplaukis, avėjo tokius didelius „čebatus“. O šokdavo jis taip: apsikabindavo merginą, atlinguodavo su ja iki sienos, po to apsisukdavo ir nulinguodavo atgal – iki kitos sienos. Juk šokti jų niekas nemokė! Tiesiog paleisdavo kokią nors plokštelę. Pamenu, šokdavome pagal rusišką dainą „Chotiat li ruskije voiny“. Nebuvo svarbu, kokia tai muzika, svarbu, kad kažkas skambėtų…“ – pasakoja pašnekovė.

Atsirado draudžiamų dainų

Veronika mena laiką, kai dainų, kurias anksčiau visi dainavo, staiga tapo nebegalima dainuoti. Tai buvo partizanų dainos arba šiaip „dainuškos“, kurių žodžius žmonės įvairiai perkurdavo. Ir Veronika uždainuoja vieną iš jų: „Sėk, sesule, žalią rūtą, kad Lietuva laisva būtų. Sėk, sesule, ir gvazdiką, kad nebūtų bolševikų.“

„Prisimenate, buvo toks liaudiškas maršas, – tęsia ji toliau, – „Du broliukai urėdai, du broliukai kunigai, tik aš viena vargo dieną grėbiau lankoj šienelį“. Staiga ir ši daina dingo! Kodėl? Tik po kiek laiko supratau, išgirdusi pakeistą tekstą: „Du broliukai urėdai, du broliukai kunigai, tik aš viena komjaunuolė grėbiau lankoj šienelį. Man šienelį begrėbiant, pradalgėles bevartant, ir atėjo tie miškiniai, nutarkavo man sėdynę. Bėgsiu bėgsiu tekina pas tėvelį Staliną, vai, tėveli, didi bėda, rupi druska sėdynę ėda.“ Taip paprasta daina tapo politinė. Arba „O, ramunėle, pasakyk“ buvo perkurta taip: „Kur tu bebūsi, kokioj šaly, vargo didesnio nesurasi.“ Ir tos dainos gyvenimas baigėsi. Buvo viena labai graži giesmė-lopšinė, kurią moterys sukūrė gal 1956 metais: „Liūlia, Jėzuli, mylimas vaikeli, greit išauš dienelė Lietuvos šalelei.“ Iki šiol nesuprantu, kodėl neleido jos dainuoti? Juk čia nėra nieko neleistino…“

Žodžiai ir jausmai – lietuviški

„Ar žinote apie istorines dainų keliones? – pradeda pasakoti Veronika. – Ir apie tai, kad kai kurių mūsų dainų melodijos yra iš tiesų ne mūsų, o perimtos iš kitų tautų?“ Ir moteris ima aiškinti, kaip tai atsitiko.

Visi mano, kad trėmimai į Rusiją prasidėjo tik 1940-aisiais, tačiau jų buvo kur kas daugiau. Juk XIX amžiuje po kiekvieno sukilimo ištisi lietuvių kaimai buvo tremiami į Rusijos platybes. Po 1863 metų sukilimo lietuviai buvo išvežti į Saratovo sritį, ten jie apsigyveno Tolovkos, Litovkos ir Čiornaja Padinos kaimuose. Iš pastarojo kaimo yra kilęs filantropas Juozas Kazickas. Jis buvo surengęs ekspediciją į šį kraštą, net filmas apie tai buvo sukurtas. Kartu važiavusi etnologė Gražina Kadžytė iš ten atsivežė dainų įrašų. „Dieve, kokios tos dainos gražios, kokios melodingos! – teigia Veronika. – Moterys dainuoja tokia gražia aukštaitiška Obelių krašto tarme! Nors lietuvių kalbos jos beveik nemoka, bet dainuoja lietuviškai! Štai kokia yra dainos galia! Kaip galima apie dainą negražiai kalbėti? Daina yra toks palikimas, kuris išlieka, ko gero, ilgiausiai. Ir dar kalbą išlaiko, tarmę!“

Pašnekovė sako, kad kai kurios melodijos, parsivežtos iš tremčių, iš rusų kariuomenės, iš darbų Rusijoje, plačiai paplito, tik mes to nežinojome. Atsimenate dainą „Kur lygūs laukai šiapus Nerio“? O štai rusišką dainą „Po dikim stepiam Zabaikalja“? Juk abiejų melodijos – tokios pat! Arba „Balnokit, broliai, žirgus“ ir „Po Donu guliali, po Donu guliali“. Šioms skolintoms melodijoms žmonės sudėjo naujus žodžius ir suteikė gilią lietuvišką prasmę.

Kodėl retai dainuojame?

Veronika supranta, kad dabar – visai kiti laikai, daugeliui gal net laiko dainuoti nėra, be to, ir vertybės dabar kitokios. „Suprantu, kad pinigai yra svarbu, – dėsto savo mintis dainininkė, – juk be pinigų neišgyventume. Tačiau pinigai – dar ne viskas. Dabar visur bandoma daryti verslą, viskas yra šou. Aš kalbu ne tik apie Lietuvą. Ne talentingi, o įžūlūs žmonės lipa į sceną ir dainuoja taip, kad klausytis neįmanoma… Yra dainininkų, kurių norisi klausytis, bet jų nedaug. Tų deimančiukų reikia ieškoti, o netalentingieji patys lipa.“

Lietuvoje būta tokių atlikėjų, kurių pakartoti niekas negali, nes jų menas – individualus, vienintelis toks, unikalus. Kai jie išeina iš gyvenimo nepalikę mokinių, sugebėjusių perimti visas atlikimo subtilybes, lieka didelė tuščia erdvė, tarytum skylė, kurios niekas niekada neužpildys. Toks buvo aktorius Laimonas Noreika, ypač jautriai deklamavęs lietuvių poetų eiles. Toks buvo ir Vytautas Kernagis. Niekas negali padainuoti šitaip vyriškai ir kartu subtiliai, jautriai.

Mokinių nepaliks

Ar Veronika turi mokinių? Ar yra Lietuvoje dar kažkas, kas dainuoja taip, kaip ji, – sodriu „liaudišku“ balsu, švelniai ir jautriai? „Aš negaliu turėti mokinių, – sako pašnekovė, – juk esu visai kitos kartos žmogus. Esu kartos „nuo žagrės“ atstovė, tad mano dainų jauni žmonės negali suprasti. Kaip jie dainuos apie važiavimą į piršlybas, kai tokių piršlybų, kokios buvo seniau, net nėra matę? Vadinasi, ir tokio jausmo nebėra. O gal jiems paprasčiausiai trūksta romantinės dvasios, gražaus požiūrio į tą laiką, kai gyveno mūsų seneliai ir proseneliai? Kaip sakė viena mano pažįstama: „Žinai, Veronika, kai buvau 17–18 metų, mano tėvai man atrodė tokie beviltiškai pasenę…“ Juk iš tiesų kitos kartos ir vertybės šiek tiek kitokios. Tačiau yra jaunimo, kuris nori ir gali dainuoti, kiek dabar chorų susibūrė. Visgi dainuojant liaudies dainas tikrai iškyla mano minėta problema: ne viską jauni žmonės gali išdainuoti, nes ne viską gali pajausti. Jie niekada nesupras, kaip jaučiasi piemenėlis, pakilęs ankstų šaltą rudens rytą, basas einantis per gruodą ir besišildantis kojas karvės „bandoje“… Tik jis galėjo padainuoti: „Saulele, motule, patekėk, patekėk.“

Dievuli, atsiųsk daug meilės

„Pasidainavimai su Veronika“ eina į pabaigą. Skamba paskutinė daina: „Stoviu aš parimus…“ Veronika veda, ir visi dainuoja. Jau bedainuojant apie rankšluostėlį ir Lietuvą Tėvynę kelių dainininkų akys pradeda drėkti. O kai nuskamba paskutiniai žodžiai, dauguma dainininkų negali sulaikyti ašarų…

Veronika atsisveikina: „Linkiu, kad jūsų vaikai ir anūkai niekados savo noru neišeitų iš Lietuvos.“ Ir tarytum burtažodį ištaria savotiškos maldos žodžius: „Dievuli, nepasiimk iš mūsų gerų žmonių. Jeigu danguje jų trūksta, sukurk juos. Dievuli, atsiųsk daug meilės ir Tėvynei, ir vienas kitam.“

Šaltinis čia