Vida Lisauskienė. Svarbu atsisakyti saviniekos

„Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą“, – Daukšos prakalbą mintinai deklamavome mokykloje. Ką dabar mums reiškia gimtoji kalba ir lietuviškoji tapatybė? Pasauliui tampant globaliu kaimu, kai valstybių sienos telieka formaliu geografiniu suskirstymu ir erdvės ribos nyksta, turime iš naujo atrasti, kas esame. Apie lietuvių savivertės problemą, požiūrio į gimtąją kalbą pokyčius ir jaunąją lietuvių kartą kalbamės su Vilniaus licėjuje dirbančia lietuvių kalbos mokytoja eksperte Vida Lisauskiene.

Dirbate lietuvių kalbos mokytoja Vilniaus licėjuje, esate mokomųjų teksto suvokimo pratybų gimnazistams autorė, vedate profesinių kompetencijų kėlimo seminarus pedagogams. Koks buvo Jūsų pačios kelias į šį darbą ir pašaukimą?

Visada, nuo pat mažų dienų, norėjau būti mokytoja. Pradžioje, kai dar buvau maža, labai patiko mokyti lėles, vėliau – jaunesnius už save. Įdomu tai, kadvaikystėje mokytoją suvokiau kaip žmogų, kuris turi daug galios – galios vadovauti, girti ar bausti. Kuo toliau dirbau, tuo geriau supratau, kad galios čia visai nereikia ir pati vis mažiau jos naudoju.

Labai džiaugiuosi galėdama papasakoti apie žmogų, kuris man yra ypač svarbus ir visą gyvenimą buvo mano mokytojas autoritetas. Baigiau tuometinę Raseinių 1-ąją vidurinę mokyklą, turinčią labai senas tradicijas. Mūsų auklėtojas buvo Smetonos laikų vokiečių kalbos mokytojas Titas Globys. Mes buvome paskutinė jo abiturientų laida. Iš tiesų jis man visam gyvenimui liko kaip auklėtojo pavyzdys, nors pati daugiau dirbau mokytoja nei auklėtoja. Vertėtų papasakoti, kaip šis žmogus auklėjo ir kaip aš įsivaizdavau auklėjimą ir mokymą.

Jis mokydavo mus parabolėmis, kalbėdavo pavyzdžiais. Kadangi buvo sovietmetis (vidurinę baigiau 1972 metais), iškilus tam tikrai situacijai, auklėtojas pateikdavo mums du pavyzdžius. Tarkime: štai šiame suole sėdėjo mokinys, kuris dabar tapo žymiu mokslininku, o kitame – mokinys, kuris nieko gyvenime nepasiekė. Parodydavo, kad mes turime galimybę pasirinkti. Kviesdavo labai daug savo buvusių mokinių, kad su jais susitiktume ir patys susiformuotume, ko turėtume gyvenime siekti ir ko norėtume.

Labai daug dėmesio skyrė kultūrai ir rengė mus ne sovietiniam gyvenimui, bet ugdė tas savybes, kurios reikalingos laisvam žmogui. Mus formavo kaip atsakingus už savo kultūrą žmones. Pasandravyje yra Maironio namo, kuriame jis gimė, pamatai ir paminklas. Toji sodyba yra mūsų su bendraklasiais apsodinta ąžuolais. Visada nuvažiuojame pažiūrėti, kokio jie dydžio ir kaip užaugo. Kai juos sodinome, buvome dešimtoje klasėje, ir mums tai neatrodė taip svarbu, bet juk parinktas medis buvo būtent ąžuolas, mūsų kultūroje simbolizuojantis ilgaamžiškumą ir laikomas šventu medžiu. Taip pat mokytojas ieškojo tokių autoritetų, kurie būtų mums artimi, iš tos pačios aplinkos. Vienas iš jų, apie kurį jis kalbėdavo, ir buvo Maironis.

Atsimenu, kad daug keliaudavome, Titas Globys mums rodydavo Lietuvą. Baigę mokyklą, keliavome į Nidą. Važiavome ten ne šiaip sau kaip turistai, nes tuo metu tai buvo pasienio zona ir reikėdavo gauti specialų leidimą – vykome kaip gamtos apsaugos draugijos nariai, važiavome tvarkyti Thomo Manno namelio aplinkos. Auklėtojas mus mokė nieko nenorėti gyvenime veltui.

Per klasės valandėles, kurias patys rengėme, ir kalbėdavomės apie svarbius gyvenimiškus klausimus, o ne sovietinėmis temomis, jis paprastai sėdėdavo klasės gale, visiškai nesikišdavo į mūsų diskusiją, tik vėliau pateikdavo kokį nors pavyzdį iš kitų savo mokinių patirties.

Ko gero, jis ir paskatino mane tapti mokytoja. Jis vykdė profesinį orientavimą su kiekvienu asmeniškai kalbėdamasis apie jo ateities planus. Ir kai auklėtojas paklausė, kuo norėčiau būti, o aš atsakiau, kad mokytoja, Titas Globys susimąstė ir atsakė, jog galėčiau dirbti šį darbą. Tai buvo impulsas, paskatinęs rinktis šį kelią. Visad norėjau tapti mokytoja, o kokios disciplinos mokytoja tapau, sakyčiau, lėmė aplinkybės ir gyvenime sutikti žmonės.

Pradėjote mokytis dar sovietmečiu ir pati minėjote, kad mokytojas būdavo didelis autoritetas. Kaip keitėsi santykis ir mokinių požiūris į gimtąją kalbą, kai dar mokėtės pati, tik pradėjus dirbti, ir kaip yra dabar?

Kai mokiausi mokykloje, gimtoji kalba ir literatūra buvo ta pamoka, kurioje mes galėjome kalbėti apie Lietuvą visai to nevengdami. Labai ačiū Justinui Marcinkevičiui, kad jis visą mano jaunystę kūrė tekstus apie Lietuvą. Jo kūryba kalbėjo apie Tėvynę ir kalbą, atskleidė mokiniams jos vertę.

Vėliau mokiniai savo kalbą ir literatūrą taip pat suprato kaip lietuviškosios tapatybės simbolį, saviraiškos būdą ir tautinio sąmoningumo ugdytoją. Juk iki Nepriklausomybės atgavimo per literatūrą kartu dėstydavome ir istoriją, nes nebuvo Lietuvos istorijos disciplinos, tad reikėjo mokiniams suteikti platų kultūrinį kontekstą.

O dabar į kalbą pradėta žiūrėti kaip į bendravimo funkciją. Čia reikėtų kalbėti apie meškos paslaugą padariusią mokymo programą. Literatūra dingo kaip atskiras dalykas, liko pavadinimas „Lietuvių kalba“, o literatūra tarsi priskirta kalbai. Tačiau gimtoji kalba niekada nebus tik komunikacijos priemonė, ji visada bus žmogaus ugdytoja. Literatūra taip pat niekada nebus vien tik kažko iliustracija, bet padės žmogui suvokti ir geriau pažinti save.

Keitėsi požiūris, keitėsi mokymo programos, ir pirmiausia tą požiūrį dabar matome atnaujintose programose, kada žmogui leista suvokti ir pamatyti, kaip formavosi mūsų tapatybė, koks buvo kalbos vaidmuo ir literatūros ištakos. Dabar į programą sugrąžinta senoji literatūra, leidžianti pažinti Lietuvą kaip daugiakalbę valstybę. Tarsi sakoma, kad ir tokia Lietuva gali būti. Kitaip tariant, programa truputėlį aktualina tuos dalykus, kurie šiandien yra labai svarbūs.

Žinoma, kad šiuo metu mes negalime konkuruoti su anglų kalba. Tačiau į anglų kalbą mokiniai žiūri kaip į bendravimo priemonę, kaip į galimybę išeiti į platųjį pasaulį, o gimtąją kalbą ir literatūrą išmintingi vaikai vertina kaip savęs pažinimo priemonę, kaip tapatybės išraišką, kultūros dalį, leidžiančią mums išeiti į pasaulį ir jaustis visaverčiais žmonėmis. Kai kurie mūsų tautiečių kūriniai, nepaisant sudėtingų istorinių sąlygų, gali lygintis su pasaulio literatūros šedevrais.

Mokykloje visi mokėmės mintinai Mikalojaus Daukšos „Prakalbą į malonųjį skaitytoją“, kurioje rašoma, kad „gimtoji kalba yra bendrosios meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas“. Autorius tvirtina, kad ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu ar šalies gražumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą. Kokią reikšmę šios mintys turi dabartiniam jaunam žmogui ir visuomenei, taip susirūpinusiai ekonomine gerove? Ar matytumėte sąsajų tarp lietuvių tapatybės tvirtumo ir pilietinės situacijos valstybėje, žmonių emigracijos?

Tapatybės klausimai visada yra aktualūs ir kartu nuolat kinta. Vienaip savo tapatybę suvokė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų lietuvis, tapatinęsis ne su kalba, bet su religija, vieta ir erdve. Kitaip tapatybė suvokta XIX a., kai valstybės kūrėsi nacionaliniu, tai yra kalbų pagrindu. Tada iškilo kalbos svarba.

Šiandien lietuviui vėl reikia iš naujo atrasti santykį ir su šalies gražumu, ir su kalba. Bet tam, kad pamatytų savo šalies grožį, jis būtinai turi išvažiuoti. Išvažiuoti ir sugrįžti. Todėl aš visada sakau mokiniams: išvažiuokite į pasaulį, pasiimkite iš ten visa, kas geriausia, ir tada sugrįžkite čia kurti, nes tik čia jūs galite kurti kaip visaverčiai žmonės, tik čia jausite emocinį santykį. Be emocinio santykio negali būti tapatybės, ryšio nei su kalba, nei su erdve, nei su papročiais. Su visu tuo žmogų sieja tik emociniai ryšiai.

Jauni žmonės, dabar studijuojantys užsienyje, pasakoja, kad išgyvena vidinę kaltę ir konfliktą, kai ima rašyti užsienio kalba. Labai keistas reiškinys. Neįsivaizdavau, kad toks bus, bet galbūt šie žmonės, kaip sakė Vaižgantas, yra tautos rinktiniai, mąstantys apie šalies ateitį. O gal ta kaltė kyla iš supratimo, kad žmogus negali visavertiškai gyventi be savo kalbos, be savo kultūros ir erdvės, kurioje jaučiasi savas. Ir drauge jaučia atsakomybę už tai, kas laukia mūsų Lietuvos.

O aplinkybės šiandien gali susiklostyti visaip: pasaulis yra atviras, mes esame Europos dalis ir tikrai negalime užsidaryti Lietuvoje ir nematyti, kas vyksta aplinkui. Tačiau manau, kad šiandien lietuviams labai svarbu atsisakyti saviniekos, paniekos savo kultūrai ir atkurti savivertę, kad žmogus jaustųsi ne menkas, ne mažas, bet kad net ir būdamas nelabai didelis finansiškai ar mažiau išsilavinęs, vis tiek jaustųsi gerai, kad nesilygintų su tuo, kuris turi daugiau, nes taip jau yra gyvenime, Daukšos žodžiaisremiantis, kad varna visada matys, jog lakštingala yra gražesnė, bet varnai niekada nepavyks kaip lakštingalai suokti. Susitaikyti su tuo, ką turime, susitaikyti kartais su savo mažumu ir daryti tai, ką galime geriausiai. Pirmiausia matyti tuos, kurie yra šalia, ir su jais tuo gėriu dalintis. Nepalikti jų galvojant, kad pinigai yra vienintelis gėris, kurį galime duoti šalia esančiam žmogui.

Minėjote, kad Jūsų autoritetas auklėtojas Titas Globys pateikdavo iškilių asmenybių pavyzdžių. Kokias asmenybes, rašytojus ar visuomenininkus stengiatės pristatyti savo mokiniams kaip sektinus pavyzdžius?

Kalbėdama apie kiekvieną istorijos tarpsnį, matau tokių asmenybių. Negaliu išskirti kokios nors vienos, kuri būtų ryškesnė. Mokiniams pasakodama apie rašytojus kalbu taip, lyg visi man būtų labai svarbūs ir kažkuo ypatingi. Savo užsispyrimu ir drąsa rašyti, savo atsakomybe už kultūrą mane žavi Žemaitė. Galbūt dėl to, kad pati esu kilusi iš Žemaitijos. Žavi Maironis ir Vaižgantas kaip asmenybės, gebėjusios atsisakyti daug dalykų, galvoti apie kitus ir veikti nepalankiomis Lietuvai ir jos kultūrai sąlygomis. Žavi ir tie žmonės, kurie gražiu nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu išvažiavo į pasaulį, bet grįžo ir čia parašė iškilių literatūros kūrinių. Niekada nemaniau, kad Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ kada nors bus aktualus dabartiniams mokiniams. Tačiau jie ten atranda problemų, kurios ir šiomis dienomis yra aktualios: kaip suderinti savo pašaukimą ir aplinkos diktuojamas vertybes, kaip pasirinkti tarp vertybių ir kas laukia, jei eini ne savo keliu. Apskritai, kalbėdama apie visus literatūros kūrinius, stengiuosi juos aktualinti, kad žmogus juose atpažintų savo situaciją. Mane žavi ir Vanda Juknaitė savo gebėjimu matyti gyvenimą ir apie jį kalbėti. Taip pat Marcelijus Martinaitis turbūt labiausiai apmąstęs sovietmečio ir iki sovietines asmenines patirtis knygoje „Mes gyvenome“. Jis tarsi sako, kad žmonės ir tada gyveno, ir paprotinė kultūrapuoselėjo jųvertybes. Paprotinė kultūra jiems padėjo ištverti, išlikti ir sovietiniu laikotarpiu.

Na, o iškiliausia sovietmečio asmenybė, pati brangiausia ir man pačiai, yra Justinas Marcinkevičius. Poetas, dramaturgas, ko gero, daugiausia nuveikęs telkdamas žmones, neleisdamas nutautėti, žadinantis istorinę atmintį.

Tarptautinių tyrimų duomenimis, kas 14 dienų pasaulyje miršta viena kalba. Išliekant tokioms tendencijoms, per šį amžių netektume apie 3500 – maždaug pusės dabar vartojamų kalbų. Tai vyksta daugiausia dėl to, kad mažų tautelių ir etninių grupių žmonės, norėdami pragyventi, turi įsilieti į dominuojančios kalbos valdomą rinką. Didžioji kalba tampa gerovės laidu ir prestižu. Ar nepastebite panašios tendencijos Lietuvoje? Ar suvokiame savo kalbos vertę?

Mūsų kalbai jau ne kartą buvo iškilęs pavojus, tad šiuo požiūriu esu optimistė ir tikiu, jog jauni žmonės, kurie išvažiuoja į pasaulį turėdami aiškias vertybines nuostatas, darys viską, kad kalba neišnyktų, ir ją išsaugos.

Viena mokinė, Dubline studijuojanti sociologiją, pasakojo apie tai, jog dabar bandoma kurti europiečio tapatybę. Tačiau manau, kad, kaip neprigyja dirbtinai sukurtos kalbos, taip ir europiečio tapatybės nepavyks suformuoti. Tai būtų toks unifikuotas žmogus, o žmogus be individualumo niekam neįdomus.

Mūsų kompiuterizuota visuomenė turi vis mažiau progų rašyti ranka. Mokiniai taip pat pratinami pateikti mokytojams spausdintus rašto darbus. Ar tai, kad galime be vargo kopijuoti ir kilnoti tekstą, dauginti ir atskirais fragmentais jį platinti internete, kažkaip keičia bendrąjį žmonių raštingumą, santykį su tekstu ir jo suvokimą?

Pirmoji iškylanti problema yra informacijos patikimumas. Antroji – autorystės problema. Mes apskritai imame nebegerbti autorystės. Galimybė perkelti, kopijuoti, iškirpti, nurašyti tekstą ir tai padaryti labai greitai skatina tokias negražias savybes, kaip norą pasisavinti kito žmogaus darbą ir mintis bei traktuoti jas kaip savo.

Matau, kad mokiniai nebemoka skaityti teksto, jo nesupranta arba mato jame tai, ką nori matyti. Pavyzdys galėtų būti šių metų egzaminopakartotinės sesijos teksto suvokimo užduotis, kur Regimantas Tamošaitis rašo apie poezijos kaitą, konstatuoja,kad poezija taikosi prie šiuolaikinio žmogaus. Straipsnio autorius tai traktuoja kaip blogybę, o mokiniai atsako, jog tai yra labai geras poezijos požymis. Daugėja žmonių, kurie nesugeba suvokti teksto, nesugeba perskaityti ilgesnio kūrinio. Po truputį grįžtame į vaizdo kultūrą – šalia teksto reikia rodyti vaizdą. Tenka trumpinti tekstus, nes ilgas tampa per sunkus. Vis labiau matomos savybės – paviršutiniškumas ir fragmentiškumas. Mokiniamsvis sunkiau pamatyti visumą.

Ar dabar esate patenkinta naujausia lietuvių kalbos ir literatūros mokymo programa, ar matytumėte, ką dar reiktų patobulinti, kad būtų auginama ir stiprinama jaunojo lietuvio tapatybė, žmonės vertintų gimtąją kalbą?

Manau, kad čia gali padėti ne programa, o žmonės, bendraujantys su jaunimu. Jeigu pats mokytojas neniekins savo kalbos ir kultūros, neniekins savo valstybės ir nesakys savo mokiniams – „važiuokite greičiau iš tos Lietuvos, nes jūs čia nieko nepasieksite“ – tai jaunimas ir nevažiuos, arba važiuos, bet galvodami, kaip neprarasti ryšio su Tėvyne.

Turime tautiečių pavyzdžių, kurie jau daug metų gyvena užsienyje, tačiau nenutraukė ryšių su Lietuva. Pavyzdys gali būti Tomas Venclova, kurio eilėraščių adresatas yra ne amerikietis, ne europietis, ne vokietis ar lenkas, bet lietuvis. Tai labai aiškiai matyti kūryboje. Vadinasi, kūrėjui reikia bendravimo su savo tauta. Svarbiausia, kad žmogus, net ir išvažiavęs, neprarastų ryšio su savo kultūra, jaustų atsakomybę už savo valstybės likimą.

Žmogus visada turės pasirinkti, kam jis atstovaus, kas toks bus, ir visada atsiras gundytojų, kurie siūlys pasirinkti juos, nes jie gali daugiau duoti. Kuo greičiau reikia atsisakyti baudžiauninko, vergo mentaliteto, kad tarnausiu tam, kuris man daugiau užmokės, ir daryti tai, kas prasminga pačiam, nes gyvenimas, kaip sakė vienas Broniaus Radzevičiaus kūrinio veikėjas, ne vien valgymui duotas.

Bendravo Monika Midverytė

Šaltinis čia