Vidas Garliauskas. Kokia yra Lietuvos vardo kilmė?

Mūsų šalis nuo neatmenamų laikų vadinasi Lietuva, mes esame lietuviai, kalbame lietuvių kalba. Suprantama, kad ne vienam lietuviui iškyla klausimas: kokia Lietuvos vardo kilmė? Per ilgus amžius Lietuvos vardo pirminė reikšmė yra užmiršta ir jis tarsi pasidaręs nebeaiškus. Tad norėtųsi dar kartą priminti, ką kalbininkai yra pasakę apie šio vardo kilmę.

kvedlinburgoanalailietuva1009

Kai kurie kalbos mokslų neragavę žmonės, neatsižvelgdami į kalbos istoriją ir kalbos dėsnius, prikuria savų Lietuvos vardo aiškinimų. Pavyzdžiui, Vaidotas Kanišauskas yra paskelbęs straipsnį „Lituba / Lituva – senobinis / senovinis Lietuvos vardas“, prieiga per internetą http://kelmes.krastas.lt/?data=2019-04-04&rub=1146671142&id=1553781302&pried=2019-03-29. Straipsnis grindžiamas tokiais teiginiais:

Platesnės redakcijos Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios Kronika (BRMŠ II, 505, 539) kalba, kad į dabartinės Lietuvos teritoriją buvo atsikėlę romėnai, kurie „savo gyvenamą vietą vadino Lituba, po to Lituva, o ilgainiui Litva (atseit Lietuva) taip tą kraštą, kur dabar Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, praminė visi rusai ir lenkai“.

Senobinio Lietuvos vardo Lituba jūs niekur nerasite, jokiuose oficialiuose Lietuvos valstybės dokumentuose, nes dauguma mūsų istorikų ir įžymių kalbininkų į jį žiūrėjo nerimtai <…>

Jokioje lietuvių kalbos tarmėje nėra paliudyta krašto vardo forma Lituba, tad lietuvių kalboje niekada nėra buvusios tokios vardo formos. Tai Kanišausko pramanas, ir istorikai bei kalbininkai čia niekuo dėti. Visose lietuvių kalbos tarmėse ir senuosiuose raštuose yra žinomas tik tautovardis lietuvis, jo vedinys lietuvininkas ir vienintelis krašto vardas Lietuva. Įvairiuose svetimtaučių šaltiniuose Lietuvos vardas buvo rašomas pagal kitų kalbų dėsnius adaptuojant originalo formą Lietuva ir ten niekur nevartota lietuviška vardo forma.

Pirmąkart Lietuvos vardas Lituae buvo užrašytas Kvedlinburgo analuose (1009 metai). Šaltinis rašytas vokiečio lotynų kalba, o jame esanti aplotyninta forma Lituae rodo, kad to meto misionieriai šį vardą išgirdo ne iš lietuvių, o iš slavų, plg. Litva „Lietuva“. Bet kitų kalbų adaptuotos Lietuvos vardo formos yra gerokai naujesnės už lietuvišką formą Lietuva.

Lietuvos vardo kilmė neatsiejama nuo lietuvių tautos kilmės. Tačiau lietuvių tautos ir baltų genčių istorija yra ne tokia, kokią įsivaizduoja Kanišauskas. Neįmanoma kalbėti apie lietuvių ir kitų baltų etnosų kilmę neperskaičius Kazimiero Būgos darbų. Jis, remdamasis kalbos faktais, yra atkūręs I tūkstantmečio baltų etnosų istoriją. Niekas nėra paneigęs Būgos išvadų. Būga rėmėsi upių vardais ir pagal tai nustatė, kad latviai ir lietuviai į dabartines savo žemes yra atsikėlę iš rytų, maždaug nuo Dniepro upės kraštų ir gretimų teritorijų maždaug VI amžiuje. Jis taip pat teigė, kad tik lietuviams būdingi upių vardai, besibaigiantys priesaga

-uva, pavyzdžiui, Deguva, Raišuva, Šešuva, Varduva ir kiti. Tokių upėvardžių kalbininkas Aleksandras Vanagas yra radęs apie trisdešimt. Kadangi kitos baltų gentys -uva upių vardų neturi, manytina, kad pralietuviai (lietuvių protėviai) juos atsinešė iš senosios savo tėvynės. Būga Desnos baseine surado upę vardu Diagova iš baltų *Deguvā (dab. Černigivo srt. Ukraina). Tas upės vardas iš Desnos krašto buvo perneštas į Rietavo apylinkes: čia taip pat teka Deguva. Toks tikslus atitikmuo ir kiti faktai rodo, kad upių vardai, besibaigiantys -uva, yra atsiradę prieš IV amžių, kai lietuvių protėviai dar tebegyveno maždaug Desnos ir Seimo baseinų žemėse (Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos pasienyje) ir jau buvo atsiskyrę nuo latvių, tada gyvenusių Baltarusijos teritorijoje.

Maždaug IV amžiuje dalis lietuvių protėvių iš Desnos ir Seimo baseino žemių migravo į šiaurę ir atsidūrė Okos baseine. Čia, Maskvos srities pietrytinėje dalyje, teka upė Letovka, tikslus upės Lietuva atitikmuo: ji 1209 metais užrašyta rusų metraštyje na Letove (vardininkas būtų Letova). Ši upė yra netoli Maskvos galindų žemių. Maskvos galindai, žymaus prūsisto akademiko Vytauto Mažiulio žodiniu teigimu, buvo „lietuviško tipo baltai“. Mažiulis buvo linkęs manyti, kad prūsų žemės vardas Galinda yra kilęs iš upėvardžio.

Lietuvių gyvenamame plote būta bent trijų upių, turėjusių vardą Lietuva. Lietauka, anksčiau *Lietuva, dešinysis Neries intakas ties Gegužine; baltarusių Litouka, rusų Litovka iš lietuvių *Lietuva, nedidelė upelė, įtekanti į Valovką (keli kilometrai į šiaurę nuo Naugardo (Naugarduko), Baltarusija); spėtina upelė, vardu Lietuva prie Beniakainių (Varenavo raj., Baltarusija): jos vardą galima atstatyti iš lietuvių vartoto kaimo vardo Lietuva, baltarusių vadinamo Litvica (plg. kaimo vardą Šešuva, kilusį iš upės vardo Šešuva Jonavos raj.). Upių Lietuva išsidėstymas rodo, kad vienas pralietuvių srautas ėjo iš Naugardo (Naugarduko) krašto į šiaurę Nemuno intakais Gauja, Ditva, toliau Voke, Nerimi ir Šventąja; kitas pralietuvių srautas, kaip rodo kiti -uva upėvardžiai, kėlėsi Nemunu iki pat Kuršių marių ir jo intakais pralietuviai plito abipus po visą baseiną.

Lietuvos (krašto vardo) kilmė yra aiški. Pasibaigus tautų kraustymuisi ir apie VII amžių gyventojams tapus sėsliems ir įsigyvenus prie nedidelės upės, vadintos Lietuva (dab. Lietauka Jonavos raj.), maždaug VII amžiaus pabaigoje atsirado gyventojų pavadinimas pagal upę lietuviai, kiek vėliau dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių virtęs tautovardžiu. Iš jo spėtinai apie VIII–IX amžių atsirado krašto vardas Lietuva. Taigi kraštovardžio atsiradimo modelis toks: Lietuva (upės vardas) → lietuviai (iš pradžių gyventojai prie Lietuvos upės, vėliau – tautovardis) → Lietuva (krašto vardas didesnei teritorijai pavadinti).

O kokia upės Lietuva vardo kilmė? Mokslinį Lietuvos upės vardo aiškinimą dar 1964 metais pateikė kalbininkas Kazimieras Kuzavinis. Jis ekspedicijos metu Jonavos rajone aptiko upelę, vietinių vadinamą Lietauka, Neries intaką. Kuzavinio aiškinimą vėliau papildė ir patikslino Mažiulis. Krašto vardas Lietuva, kaip jau anksčiau rašyta, yra atsiradęs iš upės vardo Lietuva. Upėvardžio senesnė forma *Lēituvā yra atsiradusi iš baltų–slavų formos *lēituvā „turinti liejimo ypatybę“ ir toliau sietina su indoeuropiečių veiksmažodžiu *lei – „lieti“. Tokia būtų Lietuvos vardo kilmės santrauka (kalbininkai visa tai yra išsamiai aptarę). Tai yra vienintelis patikimas Lietuvos vardo kilmės aiškinimas, besiremiantis lietuvių ir kitų indoeuropiečių kalbų faktais.

Kadangi Kanišauskas nežino tų faktų, nesuvokia, kaip reikia aiškinti Lietuvos vardo kilmę. Ir be Kanišausko aiškinimo esama daugiau nepatikimų Lietuvos vardo aiškinimų. Diletantiški rašiniai nesuklaidins kalbininkų, tačiau jie atrodo patikimi kai kuriems paprastiems skaitytojams.

Šiaulių kraštas