Vidinė Aido Marčėno Lietuva

Iki šiol vien grynajam poezijos žanrui atstovavęs visuotinai pripažintas lietuvių poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Aidas Marčėnas ką tik išėjusioje savo eseistikos knygoje „Sakiniai“ šalia kitų imasi ir visuomenės kritiko vaidmens. Ta proga su poetu Rimvydas Stankevičius kalbasi apie Lietuvą. Tą, kuriai rašomi eilėraščiai, ir tą, kurioje tenka gyventi.
– Naujoji eseistikos knyga „Sakiniai“ išdavė, kad esi kur kas socialesnis žmogus, nei atrodė iš šalies. Tad noriu paklausti, ar savuosius domesius žemiškuoju pasauliu, proziškais jo reikalais taip ilgai maskavai, ar su amžiumi pats pasikeitei?

– Socialus aš buvau visuomet, tačiau juk socialumas socialumui nelygu – niekada nebuvau veikėjas, visuomet – stebėtojas. Politika, ekonomika, visuomenės nuotaikos… Išties stengiuosi nekvaršinti sau galvos ir į emocinį santykį su visu tuo nesivelti, bet juk esu Aidas – vardas įpareigoja vienaip ar kitaip reflektuoti pasaulio klegesius, – tad kas iki manęs prasiskverbia, kas mane sudomina, tą ir ataidžiu, net nežinau – sąmoningai ar ne. Maždaug taip: sėdžiu tarp šakų į medžio viršūnę įsikoręs ir stebiu, kaip juda kariuomenės, kaip vyksta mūšiai… Bet nė prie vienos kariuomenės neprisidedu ir niekam jų išsidėstymo koordinačių neišduodu.

– Kaip – nė prie vienos? Bet juk egzistuoja ir tokie kontekstai, kurie negali nerūpėti – pavyzdžiui, Lietuva?

– Žinoma, kad Lietuva man rūpi, bet veikiau ta vidinė, ta idėjinė Lietuva, kuri dar niekada nebuvo sukurta. Turbūt ir nebus. Kaip neįmanoma, kad žmogus virstų angelu, taip pat neįmanoma, kad Lietuvoje ar kokioje kitoje valstybėje viešpatautų vien gėris ir išmintis. Todėl stengiuosi kiek įmanydamas puoselėti tą savo vidinę Lietuvą ir nesigraužti dėl pastebimų neatitikimų tarp jos ir to, ką matau už lango.

Menu Arvydo Šliogerio pasisakymą per televiziją, kur jis Lietuvos ateitį piešė tiesiog beviltiškomis spalvomis… Labai nustebau, kad taip kalba žmogus, dar vakar džiūgavęs, kaip viskas gražu ir idealu… Ėmiau domėtis, kas taip ūmai pakeitė jo nuomonę, ir paaiškėjo, kad A.Šliogeris automobilį sudaužė. Štai jums ir niūrių Lietuvos perspektyvų priežastis.

Todėl stengiuosi taip susitvarkyti savąjį vidų, pasirinkti tokį santykį su aplink vykstančiais reiškiniais, kad sudaužytas automobilis, profesiniai ar šeimyniniai nesklandumai, netgi – brangių žmonių mirtys manojo pasaulio matymo nepakeistų. O į pasaulį stengiuosi žiūrėti vaiko akimis, nes, manau, būtent toks žvilgsnis – vienintelis gyvas ir tikras, gebantis matyti visus pirmapradžius dalykus.

– Gal turi ir konkrečią saviauklos metodiką savajam vidui šiuo požiūriu tvarkyti?

– Nieko sudėtingo – tiesiog stengiuosi kartkartėmis į save pasižiūrėti iš šalies, ne tik iš vidaus. Stengiuosi nuolat sau priminti, kad nesu toks, kokį matau pats, kad kiti mane mato visai kitokį, kad tai, kas mane erzina kituose žmonėse, labiausiai ir veši manyje…

Jaunystėje mėgdavau tokį žmonių vidų atskleidžiantį eksperimentą. Bendraudamas su vyresniais, tituluotesniais ir plačiau pripažintais rašytojais prisistatydavau esąs genijus, nė neišsiduodamas, kad kvailioju. Su tais, kurie į tai sureaguodavo sveikai, pastebėdami manąją autoironiją, taip ir susibičiuliavome, bet didžioji dauguma, deja, reaguodavo „tradiciškai“.

Išties kaip tik tiems, gebantiems įžvelgti mano autoironiją, aš ir rašau. Tokiems, kurie mąsto, kurie neturi išankstinės nuomonės, moka klysti ir pralaimėti. Kurie supranta, kad pralaimėjimas – neišvengiama bet kokios pergalės sąlyga, kad kitokios pergalės nei pralaimėjimas šioje tikrovėje apskritai nebūna.

– Kitados, būdamas jaunas, aistringas ir pilnas nuojautų poetas, rašei: „Pasaulis baigiasi. Todėl reikia rašyti eilėraščius…“ Paprastai tariant – tikėjai, kad gyvename pasaulio griūties, artėjančio kracho akivaizdoje ir kad menas, poezija gali tą krachą pristabdyti. Koks tavo santykis su šiomis eilutėmis šiandien?

– Nuo tų eilučių parašymo prabėgo trys dešimtys metų. Negi nepastebi, kad per tą laiką griūties procesai tik paspartėjo? Taip – pasaulis baigiasi. Tik vargu ar poezija gali tikėtis tą pabaigą atitolinti. Ne. Tačiau ji įgalina net ir tą griūtį išgyventi kaip estetinę vertybę. Be to – poezija žino, kad kiekviena pabaiga byloja ir apie būsimąją pradžią.

Jei meni – tą eilėraštį užbaigiu eilutėmis: „Nes vargas, jeigu poezija numirs anksčiau nei kalba, o kalba – anksčiau nei pasaulis“. Būtent ties kalba kviečiau suklusti. Kalba – mus vienijantis pradas, joje glūdi prigimtiniai žmonių ryšiai, kultūrinis kodas. Jeigu sąvokos nustos visuotinių, bendrą žmonių patirtį įvardijančių prasmių, pasaulyje įsiviešpataus chaosas.

Žinoma, susikalbėti gatvėje ar parduotuvėje aš galiu išmokti angliškai arba skaityti knygas rusiškai, bet išreikšti autentišką, subtilią patirtį galiu tik lietuviškai, tik gimtąja savo kalba, ir niekaip kitaip. Šiuos dalykus geriausiai žino poetai emigrantai, priversti gyventi atskirtyje nuo gyvosios savo kalbos. Tuos skausmingus mėginimus išlikti kalboje, mėginti kiek įmanoma kalbos terpėje gyventi tuose kontekstuose, kurie tikrovėje yra nepasiekiami, ryškiausiai pastebime Josifo Brodskio, Česlovo Milošo kūryboje… Pastarasis net yra ištaręs: „Kalba buvo manoji Tėvynė“. Čia jis teisus – kalba yra kiekvieno poeto Tėvynė. Ir, beje, kiekvieno lietuvio apskritai. Mat Lietuva – unikali pasaulyje tuo, kad yra lingvocentristinė valstybė. Visi XIX a. mūsų šviesuoliai Lietuvos valstybę kūrė būtent aplink lietuvių kalbą – lietuvių kalba yra ir dabartinės Lietuvos gyvybinis centras bei kertinis akmuo. Todėl nepaliauju kartojęs (apie ką kalba taip pat ir tavo minėtasis eilėraštis), kad nuolaidų galima daryti visur – politiniuose, socialiniuose procesuose, o štai kalbos srityje jokių nuolaidų daryti negalima. Kalba yra gyvas daiktas, veikiantis mus ir per mus kur kas stipriau ir giliau, nei patys manome. Nuo kalbos būklės tautoje – neabejoju – priklauso ir tos tautos emocinė būsena, laimės koeficientas.

Taip, lietuvių kalba yra tikroji mano Tėvynė. Net nesvarbu, noriu aš to ar ne. Nesakau, kad lietuvių kalbą iškeliu ant altoriaus, laikau ją pranašesne už kitas kalbas, bet ji – vienintelė mano duotybė, vienintelė, kuri tikrai, nesumeluotai, be jokių išlygų – mano. Čia kaip ir su motina – klausimas „Ar tu myli savo mamą?“ juk būtų labai kvailas. Su tėvais santykiai gali būti ir labai sudėtingi, bet tėvai – nepasirenkamas dalykas ir tai juntame. Lygiai taip ir su kalba.

– Pastebėjau, kad tiek šioje esė knygoje, tiek naujausiose poezijos knygose vis dažniau bendrauji su mirusiais. Todėl noriu paklausti, ta terpė, kurioje tu su jais bendrauji, – tai tik kalba ir poezija ar tai jau tikėjimo, religijos dalykai?

– Tai kad religijos reikalai ir poezijos reikalai man – sinonimai. Nors esu krikštytas, perskaitęs Naująjį ir Senąjį Testamentus, susipažinęs su šventųjų ir Bažnyčios tėvų raštais, nesu praktikuojantis katalikas. Bet jeigu aš kada tarsiu, kad tikiu esant Dievą ir man pavyko Jį pažinti – tai tik per poeziją. Kaip tik tose vietose, kur pajuntu esant poezijos galimybę, taip pat nugirstu ir paslaptingą Dievo alsavimą.

O kalbėjimasis su mirusiais… Tiesiog tie žmonės – mano svarbiausi žmonės, tad tokia smulkmena – gyvi jie ar mirę – neturi jokios reikšmės. Žmonės, pas kuriuos atėjau į pasaulį, pas kuriuos atėjau į literatūrą – beveik visi jau anapus. Gyvi gal – kokie penki… Liko daug kas jiems nepasakyta, neatsakyta. Todėl kalbu dabar. Ar tikiu, kad jie mane girdi? Žinau, kad girdi. Gal taip gerai pavyksta su jais susikalbėti todėl, kad pats jau geras dešimtmetis, kai esu miręs – turėčiau būti miręs, bet man dar atseikėta papildomo laiko padaryti tai, ką privalau, ko nepadariau iki šiol. Tad ir gyvenu dabar tokį lengvutį, skaidrų, besvorį pomirtinį gyvenimą, skirtą grąžinti skolas.

– Dar apie naujosios knygos žanrą. Perskaičius ją akivaizdu, kad maždaug pusė esamų kūrinių be vargo galėjo ir dar galėtų virsti eilėraščiais. Kai kurie tekstai tiesiog masinantys poezijos ruošiniai – tik imk ir dėliok. Kodėl tad rinkaisi rašyti būtent esė?

– Taip, dalis šių tekstų išties be vargo galėtų būti perkeisti eilėraščiais ir manau – daugiau nei pusė. Bet čia kaip tik ir suveikia poetinė sąžinė: „Jeigu šiuos kūrinius galima užrašyti paprastais sakiniais, tai kam iš jų daryti eilėraščius? Eilėraščiai, poezija visada yra daugiau nei paprastas, sklandus kalbėjimas. Todėl eilėraščiais kalbu tik tai, ko paprasta kalba neįmanoma pasakyti. Poezija yra labiau tai, kas pasakoma poetui, ko šis iki rašomo eilėraščio nežinojo, nei tai, ką poetas žino ir gali lengvai paversti vidutinišku eilėraštuku.

Toks požiūris, tokia kūrybinė regula atsiranda su amžiumi. Jei šiandien būčiau savo vardą ir talentą garsinti norintis dvidešimtmetis jaunuolis – suprantama, iš daugelio šios knygos esė būčiau mėginęs daryti eilėraščius.

– Nemanai, kad pasauliui baigiantis tolydžio mąžta ir prasmė rašyti knygas. Juk nebeliks adresato?

– Nebeliks. Jau ir dabartinės kartos, pastebėjau, nebeturi kaži kokio organo poezijai virškinti – kaži kas keičiasi žmonijos sąmonėje. Buvau apstulbęs iš šiuolaikinių moksleivių sužinojęs, kad jiems nesuprantama Sigito Gedos poezija. Jiems neatsiveria S.Geda, supranti? Tai kas tada atsiveria, atrodytų?.. Bet moksleiviai nekalti – jie nebejunta S.Gedos poetinio kodo, nebejunta ketvirtojo matavimo – laiko. Atrodo, kad jaunoji karta gyvena trijų matavimų erdvėje – ir jiems to, deja, pakanka. O poezija juk iš esmės yra būtent apie laiką.

Naujoji mano knyga „Sakiniai“ išleista 1500 egzempliorių tiražu. Manau, kad tiek skaitytojų, sugebančių suvokti, apie ką kalbu, Lietuvoje dar atsiras.

Bet manoji laimė ir nelaimė rašyti knygas nekinta nuo potencialių skaitytojų skaičiaus. Kam skirta auginti skaitytoją – lai augina skaitytoją, kam skirta pertvarkyti pasaulį – lai tą pasaulį ir pertvarko, o man skirta rašyti knygelę. O gal ta knygelė, patekusi į reikiamas rankas ir į reikiamą protą, perkeis vieną vienintelį žmogų, kuris po to perkeis pasaulį.

Kalbino Rimvydas Stankevičius
Respublika