Vienišius poetas Antanas Kalanavičius, nepriklausęs elitui ir neišvydęs savosios knygos, bet vadinamas genijumi

Antanas Kalanavičius, niekada nepriklausęs elitiniam rašytojų sambūriui, sovietinio režimo ištremtas į lietuvių literatūros paraštes, šiandien kaip niekad svarbus Nedzingės krašto šviesuoliams, o jo kūryba rūpinasi buvusi žmona Perpetua Dumšienė. Apie tai pasakojama LRT PLIUS laidoje „Literatūros pėdsekys“.

Nedzingė turės poetą!

Vos žingsnį žengi iš trobos ir iš karto atsiduri storakamienių eglių ir šimtamečių ąžuolų apsuptyje. Atokiame Sapiegiškių kaimo vienkiemyje, iš vaikystėje girdėtų tėvo kalvio kaldinamos geležies garsų, persipinančių su paukščių čiulbėjimu, buvo nukaldintos ir pirmosios A. Kalanavičiaus eilės. Čia vėliau iki pat gyvenimo pabaigos, po motinos mirties, visiškoje vienatvėje, ant popieriaus lapo gulė nesuskaičiuojama galybė paskutinio poezijos pagonio, progiesmių ir archajiškų žodžių rimuoti vėriniai. Čia buvo tveriama poezija iš „vienkiemio gylės“.

„Literatūros pėdsekys“. Antanas Kalanavičius

Vandos Mockevičienės teigimu, A. Kalanavičius vaikystėje niekuo neišsiskyrė: „Bet septintoje klasėje parašė eilėraštį į rajono laikraštį, kuris vadinosi „Raudonoji vėliava“. Buvo Vanda Paltarackaitė, lietuvių kalbos mokytoja, atbėgo į mokytojų kambarį, juokės baisiausiai, sako: Nedzingė turės poetą!“

Kadaise ištarti lietuvių kalbos mokytojos žodžiai „Nedzingė turės poetą!“ – buvo pranašiški… Nedzingė ne tik turės, ji iki šiol turi poetą A. Kalanavičių.

Mokytoja Irena Maciulevičienė pasakoja paruošusi A. Kalanavičių egzaminams: „Jis pasiruošė gerai, bet rašė rašinį eilėmis ir mūsų direktorei lituanistei nepatiko tas rašinys, neišsamus. Ten buvo gal kokie devyni ilgi posmai, kaip himnas tarybinis, tokie ilgi. Ir vis tiek įvertino jį ketvertui. Tai jis išėjo iš mokyklos, labai nusivylęs mumis. Tačiau įstojo, kadangi buvo su raudonomis puskojinėmis.“

Filologas, bet savo išvaizda labiau panašesnis į dailininką. Vilniaus universitete jis stebino savo išvaizda: rusvo gymio, garbanotais plaukais, atlošęs galvą, dėvintis rudos spalvos kostiumą su baltu šaliku ir baltomis kojinėmis. Bet labiausiai visus stebino pasklidusi žinia – gabus studentas stojamųjų egzaminų rašinį buvo parašęs eiliuotai, laidoje pasakoja S. Čiučelis.

Anot Perpetua Dumšienės, mokslus iš 13 vyrų tik vienas baigė: „Bet visi buvo garsūs rašytojai. Tai čia matot… Manau, kad jie neištvėrė tų mokslų scholastikos visos. Jiems daugiau gyvybės reikėjo.“

Gyvenimas Kaune – nepaprastai sunkus

Gyvybė alėjo ne mokslams, o jauno poeto širdyje gyvybę žadino užgimstantis pirmosios meilės jausmas. Pažintis su bendrakurse Perpetua buvo lemtinga. Nedzingės poetas iki gyvenimo pabaigos mylės savo Petą, savo poezijos mūzą, savo moterį, vaiko motiną.

Pati P. Dumšienė sako A. Kalanavičiaus ilgai nepamilusi: „Norėjau mokytis ir bijojau… Nes jis toks labai stichiškas buvo, kaip audra, o man reikėjo ramybės užutėkių.“

Pradžia buvo kaip ir visos meilės istorijos – graži ir romantiška.

„Manau, kad kai aš pamilau Dzūkiją ir jis man nušvito kitomis spalvomis. Kai patekau į jo tėviškę, kai mes pirmą kartą vykdami į Milioniškę praėjome naktį dešimt kilometrų miškais, po žvaigždėmis, tokiomis čiurlioniškomis… Tada įvyko manyje toks lūžis. Aš supratau, kaip ir vėliau, žinoma, kad tai ne jis vienas, bet už jo stovi begalinė visata, taip pasakykim. Ne vien jo pasaulis, bet kažkas tai tokio, kur niekad neišnyksta“, – teigia P. Dumšienė.

Nedzingės poeto neišnykstantis pasaulis užgulė gležnus jaunos poros pečius. Gimė sūnus. Šeima nusprendė savo gyvenimą kurti Kaune.

Tačiau, anot P. Dumšienės, gyvenimas Kaune buvo nepaprastai sunkus: „Ir jis priešingai, trukdė tą pažinimą, nes reikėjo tiesiog kovoti už tą kasdienybę. Jis dirbo labai sunkiai… Jis dirbo šaltkalviu remontininku. Ir kada jis rašydavo poeziją?Rašydavo… Kai rasdavo laiko, tai ir rašydavo.“

Virsti miestiečiu Sapiegiškių girios genijui tapo sunkiai pakeliama užduotis. Iki gyvenimo pabaigos jis taip ir neprisijaukins miesto.

P. Dumšienė pasakoja, kad A. Kalanavičius Sapiegiškėje gyveno absoliučiai laisvai: „Motina žoles rinko, tėvas – arklius ganė, tokius baltus. Tie arkliai palaidi vaikščiodavo, pro langą žiūrėdami. Jie taip gyveno labai laisvai. Nesakyčiau, kad jis ne šeimos žmogus buvo, jis labai šeimos žmogus… Bet tas jo modelis mieste nepritaikomas. Mes gerai jausdavomės tik Dzūkijoje. Tuo ir laisvi būdavome. O čia grįžti – vargas, skurdas, nelaisvė. Būtent rėmai, sunkumai, ir taip toliau.“

Amžina meilė tai vienintelei savo likimo moteriai, mūzai, sūnaus motinai ir vos dveji metai trukusi santuokinė laimė.

Pasak P. Dumšienės, tai nebuvo poeto sprendimas: „Tai buvo mano sprendimas. Ir Dievas žino, kaip viskas gyvenime einasi, kaip susiformuoja. Negalėčiau dorai išgvildenti ir paaiškinti jums. Taip būna.“

Po skyrybų – atgal į gimtinę

Po skyrybų, Antanas grįžo visiems laikams į savo Nedzingę, grįžo pas tėvus į savo gimtojo vienkiemio vienatvę.

Ypatingas ryšys su motina, iš kurios atėjo tas išskirtinis pastabumas gamtai, kiekvienam augalui. Iš tėvo kalvio paveldėjo talentą ir pomėgį kalti geležį, darė peilius, medžio dirbinius, papuošalus iš briedžio rago, gintaro ir vario.

I. Maciulevičienė prisimena, kaip A. Kalanavičius ateidavo į parduotuvę: „Mes matydavome, kaip jis nusiperka tušinuką, batono, saldainių ir eina. Iš pradžių, žinoma, tėvulis duodavo pinigėlių, paskui pasimirė tėvulis, mama, o neparnešdavo ir cukraus, ir duonos kartais, tik nusipirkdavo sau rašiklių. O kai mama pasimirė, visiškai buvo jau jam krachas.“

16 metų Antanas nematė savo sūnaus, kuris apie savo tikrąjį biologinį tėvą sužinojo tik būdamas dvidešimties. Anot P. Dumšienės, A. Kalanavičius sūnų augino iki dvejų metų: „Bet 16 metų tai jis jo nematė. Aš kai ištekėjau antrą kartą, paprašiau leidimo sūnų įsūnyti. Jis to leidimo oficialaus nedavė, bet ir į komisiją neatvyko. Aš sūnui tik pasakiau, kai jis jau studijavo universitete, kai dvidešimt metų jam buvo.“

Šiandien tik galime spėti, ką jautė Nedzingės poetas, netekęs teisės būti tėvu savo sūnui. Apie tai jo biografijos istorija nutyli. Praeities prisiminimų šešėliai tolo Sapiegiškių vasarose, kuriose vis dar buvo gyvas mylimosios paveikslas, nors jai rašytų laiškų pokalbiuose vis rečiau skambėjo mes ir vis dažniau aš. O ir A. Kalanavičiaus kūrybos nelabai kas iš vietinių suprato, rajoniniai laikraščiai Antano poezijos nespaudino arba jei spausdino tai tik epizodiškai.

Audinga Peluritytė–Tikuišienė tvirtina, kad nereikia turėti didelių iliuzijų, kad provincijos spauda būtų galėjusi tokio lygio talentą laiku atpažinti ir įvertinti: „Paprastai tokius dalykus, tuos lemtingus žodžius turėdavo tarti ir netgi gerus autorius apginti turėdavo profesionalūs kritikai – ar tai buvo Nastopka, ar tai buvo Kubilius, Daujotytė… Jie savo laiku kažkokiu būdu kažką dar turėdavo pasakyti, o kadangi A. Kalanavičius nebuvo publikuojamas respublikinėje spaudoje, jis savotiškai liko marginalo, gyvenančio užribyje, pozicijoje ir ties šia riba čia yra didžiausia mįslė tikriausiai, kad A. Kalanavičius nenumojo ranka ir liko rašyti.“

Tik su poetiniu pasauliu

Nepritapęs mieste, gimtųjų namų vienkiemyje jis liko vienut vienas, be mamos, be pastovių pajamų, tik su savo didingu, nesumeluotu poetiniu pasauliu, kurio nesuardė nei kaimo gyvenimo kasdienybei įprastos girtuoklystės, nei vietinių apkalbos, pašiepiančios keistuolį kraštietį.

I. Maciulevičienė sako, kad poetas įsidarbino į melioraciją ir pertraukų metu skaitė eilėraščius: „Ant bačkos atsistojęs. Na ir ką, ar tie melioratoriai, kilnojantys stikliuką, ar suprato? Jau kitą dieną juokiasi: „Antanai, lipk ant bačkos…“

Ne melioratoriams ir ne Nedzingės miškams buvo skirtos poeto eilės. Siekė ir troško, kad jo tarmybės, archaizmai ir naujadarai, kuriais jis nenuilsdamas toliau kaldino savo poeziją, savo ryškų, su niekuo nesupainiojamą poetinį žodį, pasiektų didžiąją dalį skaitytojų, bet A. Kalanavičiaus sovietiniai cenzoriai nespausdino.

Visaip buvo spėliojama, kokios buvo priežastys, kad periodikoje aktyviai spausdintas poetas buvo taip staiga imtas ignoruoti. Vis dėlto iš tam tikrų faktų ir užuominų spaudoje aiškėja, kad poetas buvo sekamas tuomečio Saugumo komiteto – KGB dėl dalyvavimo rengiant leidybai nelegalų literatūros almanachą.

Pirmoji eilėraščių knyga turėjo išeiti tuo metu, kai po pirmojo širdies infarkto Antanas gulėjo ligoninėje. Tai buvo apie 1980 m.

Marcelijui Martinaičiui, tuomečiam jaunųjų rašytojų sąjungos konsultantui, buvo įteikti rankraščiai. Būsimos knygos maketas buvo praėjęs visus sovietinės cenzūros filtrus ir buvo jau atiduotas „Vagos“ leidyklai.

A. Peluritytė–Tikuišienė pastebi, kad, kurdamas naujus žodžius, A. Kalanavičius nesusipyksta su kalbos gramatika, su jos logika, jis tarsi įžvelgia žodžio galimybes, sukuria žodį, kurio nėra, kuris neegzistuoja nei žodyne, nei realybėje ir tas žodis padeda įvardinti reiškinį, kurį jis stebi, jis suvokia toje savo aplinkoje.

S. Čiučelis laidoje sako, kad poetas L. Jakimavičius A. Kalanavičių pavadino vienu švariausiu poetu, dažninio laiko genijumi. Vienatvę mezgęs naujai kuriamais poetiniais žodžiais, pasikartojančio, besitęsiančio laiko akimirką tarsi norėjo sustabdyti, savojo poetinio žodžio versiją bandė įžvelgti lietuvių kalbos galimybėse.

Iki gyvenimo pabaigos nepataikavęs sistemai, jis taip ir nesulaukė jokio atgarsio apie savo kūrybą. Bet ar norėjo? Ar nebuvo per slogus jam šis žmonių pasaulis? O jeigu bent vienas rimtas kritikos vertinimas, gal šiandien ir neturėtume tokio poeto Kalanavičiaus, kurį kurti poeziją vis įkvėpdavo tie patys Sapiegiškių medžiai?

Nespėjo pasidžiaugti nei pensija, nei knyga

Brėško nepriklausomybė. Vilties atsirado, kad poetas bus išgirstas, kad pagaliau bus išleista jo knyga. Panirusi į tylią vidinę rezistenciją, po šešiolikos metų Nedzingėje Sapiegiškės vienkiemyje A. Kalanavičių netikėtai aplankė jo buvusi žmona Perpetua Dumšienė.

„Aš jau supratau, kad jis neturi iš ko gyventi, jam gresia badas. Motina mirė, iš motinos to pensijos gyveno. Viskas“, – tvirtina P. Dumšienė.

Tačiau, anot V. Mockevičienės, greitai A. Kalanavičius gavo išmoką: „Kai gavo, labai apsidžiaugė. Sakė: dabar tai gyvensiu. Bet jis turėjo tų skolų, tai tą pačią dieną išdalino visiems skolas.“

Neilgai jis pasidžiaugė pensija, kurią paskyrė Rašytojų sąjunga. Taip ir mirė nesulaukęs savo pirmosios knygos. Trečias širdies infarktas buvo lemtingas. Mirė, kaip ir gyveno, – vienas savo vienkiemyje. Kūną aptiko kaimynas.

Nedzingė turi poetą, turi jo nedidelį, asmeninių daiktų muziejų, kol kas gyvi ir prisiminimai apie jį. Mums liko jo kūryba ir gyvenimo istorija. Vidinio gyvenimo istorija, nes išorinio gyvenimo faktų labai nedaug. Keturiasdešimt metų poetinės tylos Sapiegiškių vienkiemyje ir toks sunkiai pakartojamas Nedzingės genijaus likimas…

LRTLRT PLIUS laida „Literatūros pėdsekys“, LRT.lt