Viešosios kalbos virsmai: šiandien televizija – tarsi artimas draugas

Lingvisto Giedriaus Tamaševičiaus tyrimų sritis – sakytinė kalba žiniasklaidoje. Pasak jo, šiuo metu susiduriame su didžiuliais kalbos pokyčiais viešojoje erdvėje, ypač pramoginėse televizijos ir radijo laidose.

„Kartais netgi atrodo, kad laidos vedėjas išlips iš televizijos ekrano ir įsitaisys tavo svetainėje. Vienoje viešiausių komunikacijos apraiškų – televizijos eteryje, girdime slengo žodelius, netgi keiksmažodžius – tai, kas tiktų privačiai namų erdvei“, – Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje vykusioje diskusijoje pastebėjo mokslininkas.

Jam antrindama kolegė Laima Nevinskaitė atkreipė dėmesį į XX a. paskutinįjį dešimtmetį vykusias permainas visoje Europoje: visuomeninę televiziją keitė komercinė. „Visuomeninės televizijos būta lėtesnės, jos tikslas buvo ugdyti ir šviesti. Dialogiškumo, tam tikro chaoso ir pramogos, kuriuos turime dabar, žiūrovai matė kur kas mažiau, – diskusijoje pastebėjo L.Nevinskaitė – Griuvus Sovietų Sąjungai Lietuvos televizija sulaukė ir ideologinių pokyčių, o tai turėjo didelį poveikį žurnalistų kalbos pasikeitimams.“

Ką tokie viešosios kalbos virsmai byloja apie mus pačius? Apie tai – pokalbis su Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos centro mokslo darbuotoju G.Tamaševičiumi.

– Sakote, kad šiandien televizija yra tarsi artimas draugas? Kuo tai pasireiškia? Kodėl yra svarbu apie tai kalbėti?

– Televizija ir tai, kaip ją patiriame, mažai kuo skiriasi nuo mūsų kasdienybės praktikų. Įvairaus pobūdžio laidose susiduriame su viešąja kalba, kuri puikiai tiktų intymiam bičiulių pokalbiui, neretai net ir vienas kito nepažįstantys laidos pašnekovai vienas į kitą kreipiasi gana familiariai. Tie, kurie prisimena, kokios televizijos ir radijo būta anksčiau, nesunkiai įvardys įvykusius pokyčius ir matomus skirtumus.

Anuomet televizijos siekis buvo pamokyti žmogų, pažerti jam patarimų, galbūt net paauklėti. Šiais laikais tokio pobūdžio laidos taip pat išlieka, tačiau pagrindą sudaro pramogos aspektas, mėginimas užmegzti dialogą su žiūrovu ir tokiu būdu tarsi susidraugauti. Kodėl apie tai kalbėti svarbu? Šioje visuomeninio gyvenimo sferoje per pastaruosius 50 metų patyrėme nemažų pokyčių, kurie vis dar vyksta ir turi mums reikšmės. Manau, kad tai aktualu kiekvienam televizijos žiūrovui ar radijo klausytojui.

– Kokie svarbiausi pokyčiai įvyko televizijos kalboje?

– Yra keletas aspektų, kuriuos nustatėme atlikdami sociolingvistinius tyrimus. Vienas jų – kreipinių kaita. Anksčiau televizijos laidose vedėjas ir pašnekovai vieni į kitus kreipdavosi „jūs“ arba pavarde. Šie kreipiniai ir toliau išlieka, tačiau šalia jų žmonės gausiai pradėjo vartoti familiarius kreipinius – „tu“ ar asmens vardą. Dažnai net nesvarbu, ar vardu vienas į kitą besikreipiantys žmonės yra artimai pažįstami.

Kitas aspektas – gausesnis slengo žodžių vartojimas. Tokia leksika paįvairina bendravimą, pagyvina pokalbį net ir televizijos laidose, kuriose aptariamos rimtos temos. Pateiksiu pavyzdį iš vieno ekspertų pokalbio apie ekonomikos situaciją šalyje. Vienas jų pasakė: „Dabartinė socialinė sistema palieka žmogų ant ledo.“ Štai taip lyg niekur nieko į pokalbį buvo įterpta familiari leksika.

Televizijoje girdime labai daug pertarų – iš pažiūros nereikalingų, bet nuolat kartojamų žodelių. Kadangi žmogus gyvai formuluoja mintį, net ir duodamas rimtą interviu jis neišvengia „nu“, „va“, „ta prasme“ ir panašių žodžių. Anksčiau televizijoje to nepasitaikydavo, kadangi tekstas būdavo suderinamas iš anksto, kartais net išmokstamas.

– Atrodytų, kad televizijos laidas vedantys žurnalistai, aktoriai, kiti visuomenės šviesuoliai turėtų kalbėti tik išpuoselėta kalba. Dėl kokių priežasčių jie renkasi laidoje vartoti slengą, galbūt net keiksmažodžius?

– Nesutikčiau su teiginiu, kad laidose vartojama per daug slengo žodžių ar šiurkščios kalbos. Šiandienė televizinė kalba yra itin įvairialypė, bet kartu ir išlaikanti tam tikras ribas, atsižvelgianti į auditorijas. Jeigu bendraujama su jaunimu, net ir akademinio elito atstovas, jausdamas, kad jo klausosi jauna auditorija, gali pavartoti kokį nors slengo žodį. Pavyzdžiui, prieš keletą metų laidos „Tūkstantmečio vaikai“ metu tuometis švietimo ministras, sveikindamas moksleivius, pasakė, kad džiaugiasi, jog mokslas ir žinių siekimas tampa kabliu jaunuolių gyvenime, tiesiog dalyku, kuris veža. Štai taip ministras kreipėsi į jaunuomenę jos kalba, bet kartu mintis išliko labai aiški. Jeigu būtų kreiptasi į kitą auditoriją, būtų vartojama kitokia leksika.

Kartais atrodo, kad eteryje dabar daugiau keikiamasi ar šiurkščiau šnekama, tačiau mūsų tyrimai rodo, kad televizinėje kalboje retai nuskamba šiurkštesni žodžiai. Svarbu ir tai, kad, nugirdus vieną riebesnę frazę, ji mums padaro įspūdį ir nuspalvina visą laidą – atrodo, kad skambėjo vien tik tokia leksika. Iš tikrųjų didesnis neformalumas ne visada pasireiškia kalbine raiška, jį gali rodyti ir pats santykis tarp laidos vedėjo bei pašnekovo. Kadangi šiandien susiduriame su didžiule laidų įvairove, tikrai galime surasti ir labai oficialių interviu, pavyzdžiui, su šalies vadove, kur nenuskambės nė vienas familiarus žodis. Na, o jeigu laida pramoginė, ji natūraliai sukurs kitokią aplinką, o kartu ir kalbėjimą.

– Tad laidų vedėjai tiesiog derinasi prie savo auditorijos?

– Taip, tai virsmo, kurį stebime, pagrindas. Anksčiau auditorija nebuvo tokia svarbi, būdavo numatoma, ką jai reikia perteikti. Šiuolaikiniame pasaulyje išryškėja orientavimasis būtent į auditorijas, bandymas nuspėti, kas joms yra įdomu, ką žiūrovai norėtų žiūrėti. Juk taip stengiamasi ir dėl reitingų.

– Iš tikrųjų jaunimo laidos vedėjui pradėjus kalbėti kaip diktoriui, išnyks ir laidos esmė. Tačiau Lietuvoje reikalavimai viešajai kalbai gana griežti. Ar šioje srityje vertėtų kontroliuoti kalbą?

– Televizijoje veikia natūralūs bendravimo dėsniai, kurie yra labai artimi mūsų kasdienio gyvenimo aplinkai. Juk su vienais bendraujame vienaip, su kitais – kitaip. Pavyzdžiui, sutikus nuo mokyklos laikų nematytą mokytoją, išliks pagarbus santykis ir bendravimo būdas. Tačiau išvydus seną mokyklos draugą, bendravimas taps kitoks. Tas pats principas veikia ir televizijoje. Kalbant apie gyvos sakytinės kalbos reglamentavimą, jis nebe toks kaip anksčiau. Kiek pastaruoju metu tenka girdėti, ankstesnio griežto tono yra atsisakyta. Tikriausiai taip padaryta objektyviai įvertinus sakytinės kalbos situaciją – ji yra natūrali, o griežtesnė kontrolė neduoda jokių vaisių. Žmonės vis tiek bendraus kaip bendravę, nes tai yra gyva komunikacija, kuriai nereikalingi jokie išoriniai arbitrai.

– Ar kalbos televizijoje pasikeitimai iliustruoja ir pasikeitimus visuomenėje?

– Be abejo, viskas susiję. Esame Vakarų pasaulio dalis, kuriame vyksta šie pokyčiai, dalis. Nors ir skirtingu tempu, bet visuomenės keičiasi. Mažėja socialinė distancija tarp mažiau pažįstamų žmonių, mums darosi lengviau sutikus nepažįstamąjį jam nusišypsoti ar palaikyti smulkų pokalbį. Anksčiau tai nebuvo taip įprasta dėl įsigalėjusio nepasitikėjimo vieni kitais. Kitų šalių tyrėjai pokyčius pastebi netgi tokiose srityse kaip mokytojų bendravimas su mokiniais ar gydytojų su pacientais. Visur atsiranda familiaresnio, intymesnio bendravimo, atsisakoma oficialios, distanciją arba statusą pabrėžiančios komunikacijos. Suprantama, visa tai išlieka, bet jau nėra taip ryškiai atspindėta kalboje.

– Galbūt tam gali turėti įtakos ir sparčiai išpopuliarėję socialiniai tinklai, kuriuose mes visi esame vieni kitų draugai?

– Žinoma. Tai ganėtinai nauja sritis, kuri daro tiesioginį poveikį visuomenei ir atskleidžia įdomių fenomenų, kurie galimi tyrinėti ateityje. Pavyzdžiui, koks yra mūsų bendravimas su feisbuko draugais. Juk neretai atsitinka, kad draugauji su žmogumi socialiniame tinkle, tačiau realybėje su juo bendrauji mažai arba išvis nesi sutikęs. Kaip megsis ryšys sutikus tą žmogų tikrovėje? Kokia bus jūsų kalba? Dar vienas svarbus aspektas, kalbant apie šiurkštesnę bendravimo kultūrą virtualioje erdvėje, – komentarai. Manau, kad socialiniai tinklai suteikia postūmį pradėti etiškiau bendrauti. Prisiminus erą, kai Lietuvoje buvo gajūs anoniminiai komentarai, neabejoju, kad socialinės medijos keičia šią kultūrą, juk komentuojant feisbuke ar kitame tinkle matomas žmogaus vardas ir pavardė. Stebint, kaip bendraujama kitose šalyse, kur negalima anonimiškai komentuoti, galima tikėtis dar daugiau teigiamų pokyčių.

– Tyrinėjate sakytinės kalbos pasikeitimus žiniasklaidoje per pastaruosius 50 metų. Atrodo savaime suprantama, kad kalba televizijoje nuo sovietmečio pasikeitė. Juk tais laikais vyravo griežti scenarijai, o šiais laikais visokeriopos laisvės yra gerokai daugiau. Vis dėlto, kaip suprantu, pokyčiai vyko ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse?

– Taip, šiuo atveju mes neiškrentame iš konteksto. Galbūt pokyčių tempas kiek skiriasi, bet jie bendri visoje Europoje. Skirtumas tas, kad Lietuvoje keitėsi ir ideologinė santvarka – nuo totalitarinio režimo perėjome prie laisvos visuomenės. Vis dėlto, televizijos transliuotojo organizavimo pokytis vyko ir Vakarų šalyse – monopolinį visuomeninį transliuotoją keitė laisva rinka ir daug komercinių transliuotojų. Kalbant apie Lietuvos atvejį, dideli pokyčiai įvyko atsiradus pirmajai privačiai radijo stočiai „M-1″, kuri iš karto išsiskyrė spontanišku kalbėjimo būdu. Kadangi dauguma laidų šioje radijo stotyje vyko tiesiogiai, vedėjams tekdavo gyvai formuluoti mintis, improvizuoti. Tai buvo pokytis, kuris padarė poveikį ir kitiems transliuotojams. Taip įsitvirtino naujos viešosios sakytinės kalbos formos.

– Tyrinėjate sakytinę žiniasklaidos kalbą. O kaip su rašytine žiniasklaidos kalba? Nors tai nėra jūsų tyrimo laukas, galbūt vis tiek pastebite tam tikrų pokyčių?

– Taip, tai nėra mano sritis, tačiau, kiek teko pastebėti, būtent spaudoje pasireiškia didžiausia kalbos kontrolė. Nebūtinai institucinė, dažniausiai iš redaktorių pusės, ypač pagrindiniuose šalies dienraščiuose. Suprantama, ir ši situacija šiek tiek kinta, kadangi atsirado interneto žiniasklaida. Jai įvairėjant ir gausėjant, o pirmenybę teikiant greitam reagavimui, neišvengiamai atsiranda tekstų, kuriuose atsiskleidžia unikalus autoriaus stilius – jie galbūt net nespėja patekti į redaktoriaus rankas. Pastebiu, kad spausdintinėje žiniasklaidoje atsiranda ir vis daugiau slengo žodžių. Anksčiau vykdavo tam tikri žaidimai su kabutėmis ar kursyvu, tačiau dabar neformalūs žodžiai neretai parašomi įprastai, jų niekaip neišskiriant. Tad tam tikras pokytis rašytinėje kalboje vyksta šiuo metu, tik jis kur kas lėtesnis, nei girdime sakytinėje žiniasklaidoje.

– Stebime ir nuomonės lyderius, pavyzdžiui, Andrių Užkalnį ar Andrių Tapiną, kurių rašytinė kalba retai yra formali, bet jų tekstai spausdinami dienraščiuose.

– Taip, tikrai. Čia turėtume kalbėti apie tinklaraščių kultūrą. Pagrindinis jų tikslas ir yra išsiskirti savo rašymo stiliumi, patraukti dėmesį, surasti savo auditoriją. Socialiniuose medijose pilna autorių, kuriuos seka tūkstančiai žmonių, tai yra visiškai atskira rinkos dalis. Lygiai taip pat ir vaizdo tinklaraštininkai, kurie sudaro alternatyvą įprastinei televizijai. Geras pavyzdys ir „Laisvės TV“ – kalba čia išsiskiria savo originalumu ir bendravimo stiliumi, kur kas neformalesniu kalbėjimu, nei mes įpratę girdėti tuos pačius kalbėtojus įprastose televizijos laidose. Apibendrinant, vienas žodis, kuriuo galima apibūdinti šiandienę viešąją kalbą, – įvairovė.

Naujas žurnalisto vaidmuo

L. Nevinskaitė pastebėjo, kad šiuolaikinėje televizijoje nuolat pertraukiami pašnekovai. „Kas tai: mandagumo stoka ar moderni žurnalistika?“ – klausė ji. Anot lingvistės, požiūris į idealią kalbą ir pertraukimus žiniasklaidoje per pastaruosius 50 metų smarkiai pasikeitė, o tai signalizuoja ir apie žurnalistikos pokyčius.

Ji išskyrė tris kalbos pertraukimo tipus: neutralius, kai pertraukimą padiktuoja esama situacija; bendradarbiavimo, kai pertraukiama, norint pratęsti mintį ar pritarti; ir su galia susiję pertraukimai, kai pertraukiama norint paprieštarauti, sukritikuoti.

Pasak jos, po 1990-ųjų Lietuvos žurnalistai atrado kritinį savo vaidmenį ir padaugėjo galios pertraukimų. „Stebime labai daug karšto kalbėjimo, įsiterpimo į vienas kito kalbą ir bandymo apsiginti, kas ankstesniais laikais būtų neįmanoma“, – sakė kalbininkė.

Be pertraukimų siekiant paprieštarauti ar iškvosti tiesą, anot L.Nevinskaitės, padaugėjo ir įsiterpimų dėl pramogos, kadangi laidos vedėjai ėmė suvokti, kad auditorijai nėra įdomu ilgai klausytis to paties žmogaus.

„Pertraukimų gausa atspindi dabartinį žiniasklaidos vaidmenį, kuris nebėra palaikantis santvarką, bet kritikuojantis ir formuojantis nuomonę, – pabrėžia kalbos tyrėja. – Tad šiuolaikinė ideali kalba žiniasklaidoje yra būtent tokia. Juk kaip tik nemandagu leisti per ilgai kalbėti vienam pašnekovui, žurnalistas privalo moderuoti pokalbį ir prižiūrėti, kad visiems liktų vienodai laiko pasisakyti.“ Anot kalbininkės, palyginti su sovietine žiniasklaida, pertraukimų smarkiai padaugėjo, dėl to žurnalistų ir laidų vedėjų kalba tapo natūralesnė, artimesnė kasdienybei.

Parengė Gintarė Vasiliauskaitė

Kauno diena