Vietovardžių laiškai mums ir vaikaičiams

2019-ieji yra ir Vietovardžių metai. Verta pasidomėti, ką byloja kaimų ir kitų gyvenamųjų vietų pavadinimai. Apie tai  Daiva Červokienė kalbasi su dviem pašnekovais – Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro vyresniuoju mokslo darbuotoju dr. Laimučiu Bilkiu bei Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docente, mokslų daktare Filomena Kavoliūte, nuo 1998-metų rašančia ir kalbančia apie vietovardžių naikinimą.

Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentė, mokslų daktarė Filomena Kavoliūtė | R. Bacevičiaus nuotr.

– Ar galima atsekti, maždaug kelintame amžiuje vienos ar kitos vietovės pavadinimas atsirado? Kaip tai daroma?

Dr. Laimutis Bilkis:
– Patys seniausi yra mūsų upių ir ežerų, kai kurių pelkių vardai, turintys atitikmenų kitose indoeuropiečių kalbose. Pavyzdžiui, upėvardžių šaknys al– (Alantà), ab– (Abistà), am– (Amatà) būdingos daugelio indoeuropiečių kalbų upių vardams. Tokiems vandenvardžiams gali būti keli tūkstančiai metų. Gyvenamųjų vietų vardų senumas nustatomas pagal jų pirmuosius paminėjimus istorijos šaltiniuose. Nustačius paminėjimo laiką teigiama, kad vietovardis atsirado ne vėliau kaip XIV, XV ar kitame amžiuje. Anksčiausiai istorijos šaltiniuose paminėta Lietuvos gyvenvietė (ir jos vardas) yra Apuolės pilis (853–854 m.).

– Ką atspindi vietovių pavadinimai?

Dr. Filomena Kavoliūtė:
– Kaip pastebėjo vienas pirmųjų šalies vietovardžių tyrinėtojų kalbininkas Kazimieras Būga, jais kalba pati žemė. Man, kaip geografei, labai gražu vietovardyje atsispindinti gamtos aplinka, pavardės, istoriniai įvykiai, verslai. Kaimų pavadinimai apibūdina dirvožemį, augalus, kurie aplinkui augo, siejami su pro šalį tekančia upe, netoliese esančiomis kalvomis ar pelkėmis. Dabar miesto gyventojai taip ryškiai nemato ir nepastebi gamtos. Išgirdus kaimo pavadinimą dažnai kyla įvairių klausimų. Pavyzdžiui, jeigu Šaukotas, Šaukliai, Šaukava, tai kas ten ką šaukė? Budriai, Budrionys – kas budėjo, Sargėnai, Sarginė – ką saugojo? Ištisi pasakojimai gali gimti aplankius Bijūnus, Sodelius ir Rūtakiemį, Apynojus ir Perekšlius, Žaliapurvius, Krasnapolį, Dobrovolę, Skatikus, Akmenius, Vynelius ir daug kitų. Užaugau prie Eržvilko, Jurbarko rajone. Legenda pasakoja, kad kartą kryžiuočiai puolę Eržvilko pilį ir užėmę. Tačiau žemaičiai sumanę ją gudrumu atsiimti. Apvilkę vieną žirgą vilko kailiais ir paleidę į besiganančią kryžiuočių arklių bandą. Arkliai, užuodę vilko kvapą, išsilakstę, o kryžiuočiams juos besivaikant, žemaičiai atsiėmė pilį…

– Kas, kaip ir kada pradėjo tyrinėti mūsų krašto vietovardžius?

Dr. L. Bilkis:

– Bene pirmasis rinkti ir skelbti gyvosios kalbos vietovardžius pradėjo Vaižgantas. Jis juos rinko pagal tam tikrą metodiką, tvarkė ir skelbė žurnale „Dirva-Žinynas“ (1904 metais). Į šį darbą greitai įsitraukė ir žymus kalbininkas Kazimieras Būga. Dar prieš stodamas į universitetą (1905 metais), jis ragino pažįstamus rinkti ir jam siųsti savo gimtinės apylinkių vietovardžius. 1912 metais kalbininkas iš Lietuvos, Latvijos ir Prūsijos jau turėjo vien tik vandenvardžių sukaupęs apie tris tūkstančius. 1920 metais grįžęs į Lietuvą, K. Būga ėmė rašyti į spaudą straipsnius, kuriuose žodyno redakcijos prašė siųsti ne tik retesnius žodžius, bet ir vietovardžius bei kitą kalbinę medžiagą. Dalis gautos medžiagos išliko ir saugoma LMA Vrublevskių bibliotekoje.

Per savo trumpą gyvenimą K. Būga surinko maždaug 75000 kortelių su asmenvardžiais ir vietovardžiais, iš jų jo paties ranka užrašytų yra apie 35000.

– Visgi turbūt šį darbą darė ne tik pavieniai entuziastai?

Dr. L. Bilkis:
– Jau ir K. Būgos rengto vietovardžių rinkimo negalima laikyti pavienių entuziastų darbu, nes talkininkų buvo nemažai ir iš įvairių Lietuvos vietų. Tik tuomet tuo dar nesirūpino valstybės institucijos. Po K. Būgos mirties vietovardžių rinkimu rūpinosi Švietimo ministerijos Valstybės archeologijos komisija. 1934 metais buvo parengta ir išleista Kazimiero Almino (Alminauskio) sudaryta instrukcija vietovardžių rinkėjams su žemėvardžių surašymo anketa. Ji buvo išsiuntinėta pradinių mokyklų mokytojams bei girininkams. Mokyklų tinklas tuo metu buvo labai platus, mokytojai gerai pažinojo vietinius gyventojus, todėl jiems ir patikėtas šis svarbus darbas. Miškų, girių teritorijose esančių vietų vardai geriausiai buvo žinomi girininkams, eiguliams, jie juos ir užrašė.

1935–1937 metais buvo surinkta apie 150000 vietų vardų. Visos anketos saugomos Lietuvių kalbos institute. Tai – pats natūraliausias, kolektyvizacijos, rusifikacijos, melioracijos dar nepaliestas vietovardžių sluoksnis. Reikia tik džiaugtis, kad tarpukariu valstybiniu lygiu buvo suprasta vietovardžių, kaip Lietuvos kultūrinio paveldo ir mokslinių tyrimų objekto, svarba.

Vietovardžius tarpukariu tvarkė ir jų rinkimą (nuo 1935 metų) rengė ir Vidaus reikalų ministerijos Pavardžių ir vietovardžių komisija, kuriai pirmininkavo Antanas Salys, o po jo – Juozas Balčikonis. Komisijos įgaliotieji darbuotojai vyko į valsčių centrus ir iš pakviestų vietinių gyventojų užrašė vietovardžius, daugiausia – gyvenamųjų vietų vardus. Šios Komisijos buvo sudarytos pagal apskritis ir valsčius suskirstytų gyvenamųjų vietų vardų bylos, kuriose buvo nustatomos autentiškos vardų lytys, kirčio vieta bei priegaidė, kirčiuotė. Bylos saugomos Lietuvių kalbos institute. 1976 metais sudarant Lietuvos administracinio-teritorinio suskirstymo žinyną remtasi jų duomenimis.

1940 metais, Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, Lituanistikos instituto Lietuvių kalbos skyrius surinko ir sutvarkė jo vietovardžius. Buvo parengtas žodynas Vilniaus srities vietovardžiai, kuris yra vienintelis šios teritorijos gyvenviečių vardų lietuviškų formų šaltinis. Lietuviški vardai tuomet nustatyti apklausiant vietinius lietuvius, o jų neradus – atlietuvinant lenkiškas formas.

Po karo vietovardžių rinkimas ypač pagreitėjo Lietuvių kalbos institute įsteigus Toponimikos grupę (1958 metais). Ji po visą Lietuvą rengė ekspedicijas vietovardžiams rinkti. Į šį darbą įsitraukė Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija (nuo 1976 metų), įvairios kraštotyros organizacijos, pavieniai rinkėjai. Taip Lietuvių kalbos institute buvo sukaupta vietovardžių, surinktų iš gyvosios kalbos, kartoteka, kurią sudaro apie 600000 kortelių. Jos pagrindu dabar rengiamas ir leidžiamas kapitalinis veikalas – Lietuvos vietovardžių žodynas (jau yra trys tomai).

Kitas vietovardžių šaltinis – įvairaus laikotarpio istorijos dokumentai (bažnytinės metrikų knygos, dvarų inventoriai ir kita), saugomi archyvuose ir bibliotekose. Labai svarbūs ir žemėlapių vietovardžiai. Visi istoriniai vietovardžiai kaupiami Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro Istorinių vietovardžių kartotekoje, joje – jau apie 300000 kortelių.

Lietuvių kalbos institute saugomi vietovardžiai ne tik tiriami, bet ir skleidžiami visuomenei lengvai pasiekiamomis formomis. Dalį jau minėtų Lietuvos žemės vardyno anketų vietų vardų galima rasti Lietuvos vietovardžių geoinformacinėje duomenų bazėje, integruotoje į Lietuvių kalbos išteklių informacinę sistemą (http://lkiis.lki.lt/lietuvos-vietovardziu-geoinformacine-duomenu-baze). Istoriniai vietovardžiai skelbiami Istorinių vietovardžių duomenų bazėje (http://lkiis.lki.lt/istoriniu-vietovardziu-duomenu-baze).

Vietinių žmonių ir mokslininkų vietovardžių kilmės aiškinimai dažnai nesutampa. Žmonės vietovardžių pavadinimų kilmę dažniausiai aiškina jų skambėjimu, o kalbininkai – ryšiu su upių ar ežerų vardais ar žmonių pavardėmis.

Dr. L. Bilkis:

– Mokslininkų pateikiami vietovardžių kilmės aiškinimai paremti kalbos mokslo išmanymu, faktų analize, darbo patirtimi. Jūsų pateiktų aiškinimo atvejų nė negalima laikyti kilmės aiškinimais. Tai yra padavimų apie vietoves dalykas, nieko bendro su mokslu neturintis. Bet tai yra tam tikras ir labai įdomus tautosakos žanras, rodantis didelę mūsų tautos kūrybinę išmonę. Šiaip jau kilmės aiškinimai priklauso nuo žmonių išsimokslinimo, o klystkeliais dažnai nuveda noras vietovardžiuose matyti tik tai, kas norima matyti.

– Esate minėjusi, kad sovietmečiu Lietuvoje sunaikinta 4200 istorinių, senų vietovardžių, dar apie 2 tūkst. išbraukti nespėta.

Dr. F. Kavoliūtė:

– Kaimų bendruomenių ir senųjų vietovardžių naikinimas pradėtas kartu su sovietmečiu vykusia kolektyvizacija. Žemė buvo nacionalizuota, visi varyti į kolūkius, kraustyti į gyvenvietes, o turėjusieji daug žemės tremti į Sibirą. 1968 metais pradėtas gyvenamųjų vietovių vardų be gyventojų išbraukimas. Vieni vardai išbraukti, nes nebeliko gyventojų, kiti dėl didelių ūkinių ir kultūrinių pokyčių sujungti. Toks kaimų pavadinimų naikinimas turėjo gilią prasmę – naikini kaimo pavadinimą, bendruomenę, sujungdamas 10–15 kaimų tam, kad sukurtum naują, socialistinę bendruomenę, neturinčią istorinės atminties. Sovietų tikslas toks ir buvo. Sovietiniais metais vienuose rajonuose buvo išbraukta po 300–400 kaimų pavadinimų, kitur – tik 10–20. Labiausiai šiuo atžvilgiu nukentėjo Rokiškio rajonas – jame išbraukta 400 vardų, Zarasų rajone – 300 vietovių pavadinimų. Ne ką mažiau ir Švenčionių, Vilniaus, Anykščių, Kėdainių, Panevėžio, Biržų, Trakų rajonuose. Tai lėmė ne tik melioracija, bet ir skirtingas apgyvendinimo tankumas ir gyvenamųjų vietovių dydis – ūkių skaičius jose. Didelės bendruomenės, kurias sudarė po 40–50 ūkių, taip greitai nenyko kaip 1–9 ūkių bendruomenės.

– Tačiau ir atkūrus nepriklausomybę šis procesas nesulėtėjo…

Dr. F. Kavoliūtė:
– Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus, naikinami tie kaimai, kuriuose nebelieka gyventojų. Jų vardai išbraukiami iš registrų. Jei vieno žmogaus nuosavybėn atitenka keleto kaimų žemė, naujajam šeimininkui skiriamas vieno kaimo vardas, o kiti buvusių kaimų vardai išbraukiami. Būtina sustabdyti tokį vietovardžių išbraukimą. Naikindami tuos vardus mes naikiname tautos buvimo šitoje teritorijoje ženklus.

Šiemet keliaudama po gražiausius Panemunės kaimus ir miestelius, mačiau autobusų stoteles be vietovių pavadinimų, tik maršrutų kryptys ir autobusų išvykimo laikas kaip bežadėje stepėje. Kaimų, miestelių pavadinimai rašomi tik ant jų ribas žyminčių ar kryptį nurodančių ženklų. Kažkam pasirodė, kad kaimo pavadinimą užrašyti ir ant autobuso stotelės lentelės būtų jau per daug. Apmaudu. Norėtųsi, kad autobusais pasiekiamų kaimų vardai būtų sugrąžinti bent jau į tas lenteles, kad vietiniams malonu būtų, o atvykstantieji galėtų perskaityti, sužinoti, kokia čia vietovė.

– Kodėl svarbu vietovardžius išsaugoti?

Dr. F. Kavoliūtė:
– Vietovių vardai – ryšys su tėvų namais, tėviške, gimtine, tiltas, jungiantis su protėviais. Nelikus kaimo ir net jo pavadinimo, tarsi išbraukiama visa protėvių bendruomenė, ištisos šeimos. Net ir plikas laukas, kuriame kadaise būta kaimo, turėtų vadintis tuo pačiu istoriniu vardu. Galbūt ateis laikas, kai į tą vietą žmonės sugrįš. Kodėl jų namai negali vadintis taip, kaip anksčiau vadinosi? Vietovardžiai yra nematerialus tautos kultūros paveldas. Jie leidžia numanyti, kaip protėviai gyveno, liudija mūsų istorinę tapatybę, savastį, juose slypi kalbos dėsniai, tarmių ypatybės, etnologinė, lingvistinė, paleogeografinė, istorinė, kultūrinė ir kita svarbi informacija. Kai kurie mūsų vietovardžiai daug senesni negu rašytiniai šaltiniai, bet mes nežiūrime į tai kaip į paveldą.

– Kaip siūlote spręsti šią problemą?

Dr. F. Kavoliūtė:
– Savo įstatymuose, registruose turėtume paskelbti dar vieną sąvoką, kad tai – ištuštėjusi gyvenamoji vieta, kurioje vykdoma ūkinė veikla. Ir tuomet ji atsiranda visuose dokumentuose. Vietovardžių saugojimas labai priklauso ir nuo žmonių, ne tik nuo valdžios sprendimų. Jeigu žmonės domėsis tuo, kaip vadinosi vietovė, kur gimė, augo jų tėvai, seneliai, aiškinsis, kas iš senų pavadinimų išliko, kas jau nebeminima, ir tai perduos ateinančioms kartoms, tautos atmintis bus gyva. Džiugina seniūnijų, pavienių asmenų iniciatyvos buvusiam kaimui pastatyti koplytstulpį, jų vardus užrašyti ant akmenų, jais pavadinti miestelių ar gyvenviečių gatves. Tačiau tokių ženklų neužtenka. Norint išsaugoti vietovardžius ateinančioms kartoms, reikalingi įstatymų pakeitimai. Įrašyti tuos vardus į žemėlapį – kitas elementariausias atminimo ženklas, nei pūvantis, nei kitaip nykstantis. Kiekvienas vietovardis yra tarsi praeities kartų laiškas, kurį dabarties žmonėms reikėtų išmokti perskaityti ir išsaugoti ateinančioms kartoms.

– Atkuriant išbrauktus vietovardžius iškiltų daug juridinių kliūčių…

Dr. F. Kavoliūtė:

– Jeigu sugebėjome atkurti valstybę, galime paskelbti ir restituciją tiems vardams, sudaryti tų vardų žemėlapį. Juk duomenys visi yra.

– Parengėte sovietmečiu ir po jo iš valstybinių duomenų išbrauktų gyvenamųjų vietovių sąvadą.

Dr. F. Kavoliūtė:
– Tai sugulė į knygą „Žemė prašo nepamiršti vardų. Mūsų mirusių kaimų knyga“. Joje – vardai bendruomenių, kurios, kaip ir visas kraštas sulaukusios šalies nepriklausomybės, kūrė modernią Lietuvą, tačiau sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1990 metais) buvo suardytos, ten gyvenusių žmonių atsiminimai. Kraštovaizdyje vietovardžių nesimato, bet tai – mentalinis jo laukas, kuriame egzistuoja žmonės ir visa tai, ką jie sukuria. Kai tyrinėji kraštovaizdžio raidą ir pasiimi vieno, kito, trečio šimtmečio žemėlapius, matai, kas vyksta, kiek vietovardžių išbraukta, kaip jie nyksta, supranti visą katastrofišką būklę. Norėjau nors taip juos įamžinti.

– Dėkoju už pokalbį.

alkas_logo_small