Viktorija Daujotytė. Aiškinanti Aisčio estetika

Tolstame nuo lyrikos tradicijos

Dar gal ir nepastebime, kas jau įvyko mūsų humanistikoje; ir įvyko bendriau nei tik literatūros kritikoje. Nustojome mąstyti apie lyriką, giliausią, labiausiai konsoliduotą lietuvių kultūros tradiciją, pirmiausia pastebėtą ir konstatuotą Balio Sruogos, vėliau esmingai, nors ir nedideliais fragmentais, svarstytą Jono Aisčio. Lyrikos refleksija reikalauja gryno žvilgsnio; lyrikos nebematyti, kai ji uždengiama kokiais nors konstruktais. Nors dabar turime gana ryškių jaunų poetų, svarbu, kad būtų išleidžiamos ir vyresnių poetų knygos.
       J. Aistis tebėra viena svarbiausių lietuvių lyrinio pasaulėvaizdžio atramų. „Jonas Aistis – lietuvių eleginės lyrikos klasikas. Persmelkti kiekvieną vaizdo detalę, ritmo atkarpą ir garsą nuotaikos gyvybe jam atrodė svarbiausia poeto užduotis, kaip ir Pauliui Verlaine’ui. Tradicinę romantizmo nuostatą – poetas yra tautos pasaulėvaizdžio reiškėjas ir tautos gyvybės saugotojas – jis neatskiriamai sulydė su moderniomis poezijos autonomiškumo ir grožio visagalybės nuostatomis“ (1). Vytauto Kubiliaus daugiausia nuveikta, kad J. Aistis išliktų lyrikos lauke, jį veiktų – ir kaip tradicija, ir kaip pirminė autentika, kreipianti kūrėjus nuolatinio atsinaujinimo linkme. Bet dabar jaučiame lyg kokį stabtelėjimą – ima trūkti svarbiųjų lyrikos vardų, taip pat ir J. Aisčio, refleksijos. Būtina kalbėti apie Salomėją Nėrį (vardas, kurio J. Aistis negalėjo apeiti), Paulių Širvį, Justiną Marcinkevičių, jautusį, kad eilėraštis keičiasi, tarsi atsiplėšia nuo lyrinio podirvio. Apie Janiną Degutytę, lyg ir nepastebimai įsijungusią į neoromantinės lietuvių lyrikos tradiciją, ją gaivinusią gamtos ir atskiros žmogiškosios lemties išgyvenimais. Apie Alfonsą Maldonį, kadaise ištarusį: „Sudievu, lyrika, sudievu…“

Dabartines eilėraščių knygas aptariame kaip daiktus sau, nei ateinančius, nei prasitęsiančius. Kad dabartis būtų gyva, ji turi gyvybės dalį gauti ir iš praeities. Iš tos praeities, kuri dabartį pasiekia lyg savaiminiais tradicijos pertekėjimo kanalais. Gyvoje kūrybos dabar turi rastis energijos kažkam esmingam pernešti į ateitį. Tam būtina nuolatinė svarbiųjų lietuvių lyrikos tradicijos krypsnių bei pagrindinių kūrėjų refleksija. Neišleisti iš akių Maironio, sutelkusio lietuvių lyrikos pumpurus, vis dar išsprogstančius. Lyriko likimas yra ir kalbos, ir tautos, ir valstybės likimo atšvaitas. Ryškesnio ir tikresnio nėra. Tik svarbu tinkamai ir laiku tai pasakyti; kaip pasakyta J. Aisčio 1943 m.: „Mano dalykas yra kalba.“ Kritikos kalba tokia pat jautri netikrumui kaip ir lyrikos. Lyrika atgyja ir jos kritinėse interpretacijose. Vandos Zaborskaitės „Eilėraščio menas“ teberodo kelią, kuriuo galima eiti. Kartu būtina atskleisti žymiųjų lyrikų vidines struktūras, aiškinti jas, atskleidžiant aiškinamąją jų pačių galią.

Kad poetas įsigyventų sąmonėse tų, kurie eis į literatūrą, savo vaidmenį turi atlikti literatūros studijos. Marius Burokas ramiai ištaria: „Iki šiol ypatingą simpatiją jaučiu Jonui Aisčiui, turbūt tai – Vilniaus universitete mums jo kūrybą išsamiai pristačiusios Ritos Tūtlytės nuopelnas“ (2).

Rita Tūtlytė J. Aisčio suvokimui, interpretavimui yra davusi keletą svarbių postūmių. Paryškino paties J. Aisčio nužymėtus perėjimus (labiausiai metafora), konfliktą tarp „rašalo“ ir „kraujo“. „Konfliktas tarp „rašalo“ ir „kraujo“ išsprendžiamas suvokus konfliktuojančias jėgas, patį konfliktą pavertus estetikos branduoliu“ (3). Tirdama įspūdžio estetiką šio poeto kūryboje, pabrėžė jusliškumą, kaip vieną iš galimybių apibūdinti poeto santykį su pasauliu.

„ O lyriškas karalius Lyras…“

Retas atvejis – ir savo privačiuose laiškuose, ypač ankstyvuosiuose, J. Aistis kalba apie estetinius rūpesčius. Ypač esmingai – apie lyrikos estetiką. 1929-ųjų vasarą Antanui Miškiniui, lyg pagautas estetinių ir kartu egzistencinių sąskambių, išsitaria: „ir aš, lyriškas karalius Lyras…“ (4). Neapleidžianti pastanga įspėti lyrikos paslaptį, glūdinčią ne teorijose, o jutimuose, santykiuose, neužmirštose vaikystės patirtyse, Rumšiškių žemės jutimuose, žingsnyje, žvilgsnyje: „Ką aš mąstau, taipogi sunku pasakyti, einu laukais, o buvo kelias dienas toks giedras dangus, toks be jokio debesėlio. Ir tie laukai tokie žali, ir šilai tokie mėlyni. Man lyg ir buvo gera ir graudu“, – taip kalbama 1931 m. laiške; ir būsenos, jos tonalumo požiūriu nėra ribos tarp laiško ir eilėraščio frazės. Tame pat laiške iškyla neįtikėtino tikrumo frazė: „Bet mano širdis pilna Lietuvos ir lietuvio“ (5). Po Maironio tik J. Aistis yra taip giliai persmelktas Lietuvos pasijos. Pasijos, kuri tarsi sugrąžina į romantizmo laiką, komplikuoja estetinę saviraišką. Pasija virsta įsipareigojimu, skatina rašyti straipsnius, nors ir pats suvokia, kad „tie straipsniai mane lyriką pražudys“ (6). Nuo 1940-ųjų drama aštrėja, nors nebūtinai tik lyrikos nenaudai, kaip jau įprasta teigti, daugiausia remiantis Alfonso Nykos-Niliūno straipsniu „Jono Aisčio poezijos paraštėje“. „Netektos tėvynės ilgesys nepagimdė šedevrų“, bet to ilgesio poetinė fenomenologija išlaikė estetinio veiksmingumo galių.

Ankstyvasis J. Aistis į lietuvių lyriką žvelgė su pasitikėjimu: sveikindamas Salomėją Nėrį, už lyrikos rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“ gavusią Valstybės premiją, rašė, kad esąs sujaudintas lyrikos triumfo, kad matąs jaunoje lietuvių lyrikoje gimstančią frazę, jos melodiją (7). Tai lyrikos estetikos dalykai, kurie itin savitai aptariami laiškuose Antanui Vaičiulaičiui; labiausiai išskirtinas ribos jausmas, siekimas ją peržengti; sakykim, pereiti juoko briauną ir įžengti į patį skausmą. Williamo Shakespeare’o autoritetas, bet ir didžiojo Miquelio de Cervanteso, amžinojo donkichotizmo: „Ir šit jis, žmogelis, išeina kovot prieš tariamą pasaulio pražūtį, norėdamas jį išgelbėti, bet čia ir prasideda visas jo veiksmo komiškumas, o jei nori – tragiškumas, nes niekas, taip iš pažiūros priešingas, negali eiti taip ranka rankon, kaip tragiška ir komiška…“ (8) Nėra daug poetų ramiai, be specialių pastangų, galėjusių svarstyti klasikines estetikos sąvokas, jomis aiškintis ir savo lyrikos vidines slinktis. Aiškintis sau, kartu aiškinti ir kitiems – skaitantiems, interpretuojantiems.

Su estetikos sąvoka dabar susitinkame lyg ir rečiau, bet estetika (gr. aisthetikos – pojūtis, jutimas, jausmas) niekur nedingo. Pagaliau išėjusioje „Estetikos enciklopedijoje“ estetika apibūdinama kaip filosofijos disciplina, tirianti grožį, kaip vieną aukščiausių žmogaus vertybių; taip pat ir kaip atskiros meno šakos (muzikos, literatūros, dailės, teatro) estetika (9). Grožio percepcija visada lieka atvira, prisitraukianti ir tolimesnius kontekstus. Arba suaktualinanti, sugyvinanti pačius artimiausius – kaip J. Aisčio 1934 m. parašytoje esė „Graudi pasaka apie miestą“: „Vakarais Nemunas ramus kaip stiklas. Vieni dzūkai sieliais plaukia, kiti vytinę traukia ir traukdami niūniuoja:

 

Tykiai, tykiai Nemunėlis teka,

O dar tykiau, o dar tykiau

Mus močiutė šaukia…

 

Ar tik ji nebus graudžiausia daina? Ar tik nebus ji viena iš gražiausių?“ (10). Ne vieno pastebėtas J. Aisčio jautrumas senosios lietuvių dainos grožiui; tarsi kūnu, prigimtim atsiliepdavo į tarsi jo paties jausenas palytinčias dainos sroves.

Atrodo, kad kaip tik čia randame graudumo ir gražumo sąlyčio, itin svarbaus šiam poetui, genezės pradžią, prasitęsiančią iki „Lorelei“: „Sopulingyn vis niaukias skliautas, / Daina graudyn ir įstabyn!“. Grožis – tai, kas įstabu, nuostabu, bet neatskiriama nuo graudulio. Ir nuo tikrumo, didžiosios J. Aisčio estetinės siekiamybės, lakoniškai išsakytos laiške A. Vaičiulaičiui: „Menas turi vaizduoti ne gražius, bet tikrus daiktus“ (11). Gražumas turi būti persmelktas tikrumo. Savita J. Aisčiui: būsena persilieja į estetinį veiksmą, virsta tekstu neišvengiamai vysdama, prarasdama dalį gyvasties („Žodis – žiedas pumpure nuvytęs, / Jis numiršta į pasaulį pakeliui“ – eil. „Katarsis“). Ta ypatinga slinktis – graudyn ir įstabyn – aiškina būsenos ir žodžio sąryšio gilėjimą, kilimą, bet ir neišvengiamą kritimą.

Iš būsenos žodžiai gauna junglumo galią, melodiją, vidinį sąskambingumą, suvokiamą kaip grožį, švytintį iš savo paties versmių. Neprilygstamoji „Lakštingalos“ pradžia – su įstabiuoju tyrumo ženklu:

 

Net pilnatis žalsvam skliaute sustingo,

Kaip perlas paristas stiklu –

Ištryškusi tyra lakštingala

Pabėrė džiaugsmo išteklių.

 

Grožio pagavos, gaubiamos šviesos pasirodymo ar šviesos nykimo metaforų. Aukšta, sąmonės aukštis, bet jis maitinamas labai pastovių patirties resursų, atsivėrusių dar vaikystėje. Atrodo, kad visiems kūrėjams vienodai svarbi vaikystė; iš tiesų ji svarbi skirtingai, tik bendra tai, kad kūrybingumas labai anksti pasirodo kaip sąmonės imlumas pirminei aplinkai. Kaip gebėjimas atsiminti, išsaugoti tai, kas atsimenama, nuolat performuojant, transformuojant, iš naujo prisitraukiant.

 

Motinos balso estetika

 

Prigimtinė Jono Aisčio estetika nepaprastai intensyvi. Gimęs Joninių naktį (pagal senąjį kalendorių), tarsi gavo to laiko maginių galių. Svarbiausia iš jų – ir itin artima Jonui Biliūnui – gebėjimas įprastuose dalykuose regėti nepaprastas formas, pavidalus: sakykime, medžiuose žmonių figūras. Girdėti kalbančius – lyg šiaip sau, lyg apie nieką. Girdėti pačią kalbą, balsus. Motina savo pasakojimais būsimam poetui perdavė tą gyvenimo dalį, kurios dar negalėjo atsiminti, bet kurią itin įsiminė – jau su motinos balsu. Motinos patetiškos valandos („o pasakodavo patetiškose valandose…“) rodo, kad ji turėjo stiprių išgyvenimų, kurie tarsi atverdavo, sugrąžindavo prie to, ką buvo neužmirštamai patyrusi, – kaip didį sunkumą ir palengvėjimą, džiaugsmą, įspūdį. Pasakojo, kaip mažą marino, vieną kartą agonija trukusi tris paras. „Motina, tris paras akių nesudėjusi, budėjo prie manęs su vaškine žvake, o tėvas stalą apsikniaubęs klūpodamas meldėsi“ (12). Jei esi toks svarbus, reikalingas, negali numirti. Turi įvykti stebuklas ir jis įvyksta. Patetika iš stebuklo arba iš įvykio neįprastumo. Motina prisimindavo, „kad aš, vos pradėjęs vaikščioti, per bulviakasį marškinėlių sterblėj atnešiau jai parodyti keturis cypiančius žalčiukus, sakydamas: – Mama, pausciukai, arba kai gražų pavasario rytą, manimi ant rankų nešina ir broliu vedina rodė Nemuną varant“ (13). Su motina susijusi veiklioji prigimties estetika, dar kūdikiui atidengusi vandens, kaip svarbiausios stichijos, slėpinį, grožį, slypintį gamtoje, dainoje, balse, likimuose. Motina galėjo būti žmogaus sielos slėpinių raktas, paaiškinimas – jau kūryboje. 1934 m. vasaros laiške A. Miškiniui, pagyrusiam, kad eilėraštį „gerai“ parašęs, paaiškino to eilėraščio (tikriausiai „Lietuvės“) genezę. „Aš mačiau per Kongresą lietuves giedančias. Dėl to nesibijosime, kad ir žemė drebėtų ir kalnai virstų į jūrų gilumas. Viešpatie, kiek skurdo! Baisu. „Inteligentai“ ir žydai žiūrėjo kaip į atogrąžų žvėris. Bet ten ėjo vargo litanija. Tai man atėjo mintis padaryt jas motina, o mano motina į jas panaši“ (14). Dainos-giesmės, vargo litanijos keliu poeto sąmonės siekėsi Lietuvos likimas, motiniškas, patirtinis, apibendrintas vardu „Lietuvės“:

 

Ir bažnyčion einat, ir ilgai ten klūpote,

Giedat: Nebijosim, kad ir kalnai virstų!

Einate ten guostis, pasiguost truputį,

Kažin ar tą skausmą ir kalnai nugirsta?

 

Taip veidai pilkėja, medis taip nulyjamas,

Ir nelieka ženklo sopulio taip didžio,

Tik širdyje tvyro aštrūs kalavijai jums,

Prie varpstelių skausmas Motinos po kryžium.

 

Kas gi jūsų skausmą? Kas gi neįmatomą?

Kas jumyse mato amžių Antigoną?

Veriasi kaip votys sopulingos platumos –

Sopulingoj pozoj dievdirbių madonos!..

 

Ištvermė, dvasios stiprybė, užgrūdinta sopulių, skausmo. Estetika, juntamasis grožio pradas likimo ir kalbos sąlyčiuose, sąskambiuose, netikėtuose rimuose. Lietuviškoji, pirminė sąmonei estetinė patirtis iš dainos-giesmės, iš krikščionybės, iš tolimųjų Europos šaknų, Antigonės mito. Skausmas, sopulys, sopulingumas auginamas iki atsparos, tvirtybės, išsilaikymo net Apokalipsės akivaizdoje: tiesiogiai tai pasakyta cituotame laiške: „Dėl to nesibijosime, kad ir žemė drebėtų ir kalnai virstų į jūrų gilumas.“

 

 

„Knygų pasaulin mane įvedė tėvas…“

 

Iš motinos kilo emociniai dalykai. Tėvą Aistis laikė pirmuoju savo mokytoju, jautė jo artimumą, netgi intelektualinę atramą. Pripažino jam vedlio vaidmenį į knygas, kultūrą. „Knygų pasaulin mane įvedė tėvas. Jis jų apsčiai turėjo ir mėgo jas kaip tikras bibliofilas: švarias, aptaisytas, tvarkingai sustatytas. Ir skaitė jis ypatingai: pamaldžiai, susikaupęs, nušvitęs, patylomis judindamas lūpomis; vertė lapus labai atsargiai kietais ir neišprausiamais pirštais; pūtė lapus, kad atsiskirtų. Skaitė laisvalaikiu, sekmadieniais ir šventėmis, apėjęs laukus, kad niekas jo netrukdytų“ („Knygos – mielosios draugės“) (15).

Unikalus liudijimas. Kalvio, per dienas sunkiai dirbančio, išlaikančio didelę šeimą, kaupiančio knygas. Kuriančio knygos estetiką, kad būtų švarios, aptaisytos, tvarkingai sustatytos. Sau pačiam teikiančio skaitymo malonumą, kylantį iš atokvėpio minutės, iš skaitymo veiksmo ypatingumo, atsargaus elgesio su knyga. Laikas su knyga – ypatingas, šventas; žmogus skaitydamas tarsi kalbasi – su savim ir kitais, nenori būti trukdomas.

Su tėvu siejama ir poezijos mokykla. Poezija išsiskiria iš to, nuo ko neatsiskiria. Poezija reikalauja sąžiningo požiūrio, santykio, amato mokėjimo. „Mano manymu, tėvas buvo mano didžiausias poezijos mokytojas! Ir būtent kaipo kalvis, kaipo specialistas. Kaip jis žiūrėjo į savo amatą… <…> A, kaip jis žiūrėdavo į savo darbą!.. Kaip jis, sakysime, paimdavo, kaip virindavo tą savo geležį, kaip jis darydavo!.. Aš žiūrėdavau dumdamas. Jis laukdavo, kol pasiekia tam tikrą spalvą. Kaimiečiai kai kada sakydavo: „Kiti tai tais kūjais daužosi kaip velniai! O tavo tėvas tik išėmė tą geležį, tik „pūkšt“, ir viskas prilipo!..“ Reiškia, jis mokėdavo. Ir aš matydavau, kad jis žiūri į tą ugnį taip, kad apie akis net šokinėja! kaip jisai gyvendavo tuo dalyku!“ („Nebaigtų pasikalbėjimų pabaiga“).

J. Aisčio estetika kupina atskambėjimų. Tarsi grįždamas atgal jis matė pėdsakus, kuriais ėjo į priekį. Sąmonė iš jaunystės atrodo užsiėmusi didelius plotus – namų, tėvų, gamtos, knygų. Nuo to užsiimto pasaulio J. Aistis atsiskyrė anksčiau, negu kiti išeivijos poetai, itin sunkiai tą atsiskyrimą išgyveno karo metais Prancūzijoje, ne kartą pasiryždamas, kad ir kas būtų, grįžti namo, tačiau negalėjęs to padaryti. Amerika, suteikusi prieglobstį, bet ir sunkių pragyvenimo su šeima rūpesčių, siaurino sąmonės plotus; tam tikru atžvilgiu ribojo ir estetines galimybes. Pats J. Aistis jau skyrėsi nuo to poezijos pasaulio, kurį buvo sukūręs ir tarsi simboliškai palikęs Lietuvoje. Daugiausia į tą J. Aisčio lyrikos dalį ir reaguota.

 

 

Atskambiai Vytauto Mačernio laukimuose

 

J. Aisčio poezijoje pasiektas įstabus laukimo, pasirodymo ir nykimo sąlyčio efektas. Lyg kokia estetinė dvasios efemerija. Jaunesnei poetų kartai (būsimiesiems žemininkams) kaip tik šis sąlytis buvo saviausias, įdomiausias. V. Mačernio „Literatūrinio dienoraščio“ įrašas apie senolę, žiūrinčią į vakarus, kažko laukiančią: „Tada aš nesupratau, ko senolė laukia, dabar lyg ir suprantu, Aleksandravičių (Joną Aistį) skaitydamas suprantu, tai jis yra sesulės šaukiamas brolelis poetas, tai jis kartais užbėga už svirno ir ilgai ilgai žiūri į vakarų kelią, kurio smiltyse žaidžia gęstanti vakarinė saulė“ (16). Kas čia svarbu, svarbu ir dar nepasiaiškintos estetikos požiūriu: žvilgsnio ir supratimo sankirtos. Žiūrėjimas į žiūrinčią senolę dar nėra pakankamas situacijai suprasti. Reikia žiūrėjimo į vakarus aiškintojo; juo tampa poezija – Jonas Kossu-Aleksandravičius. Intensyvus žvilgsnis, matymas matymu, bet ir už matymo. Paradoksalu, bet grynas žvilgsnis mato daiktus, mato taip ryškiai, kad pastebi, kaip kelio smiltyse žaidžia gęstanti vakarinė saulė. Pastebi pamatydamas visuminiu vaizdu, jutimiškai ryškia metafora: kelio smiltyse žaidžia vakarinė saulė. Dar žaidžia, bet jau gęsta. Didžiausias aukštis žemiausiame žemume – kelio dulkėse, keliagubame prasmių lydinyje, išlaikančiame labai senas (biblines) nusiplaunamų kelionės dulkių šaknis. Kūno, patirtų ir patiriamų jutimų dalyvavimas, jų perkėlimas: šiltose kelio dulkėse žaidžia vaikai; žaidžia ir gęstanti vakaro saulė. Skaitydamas suprantu, – sako jaunas V. Mačernis, suprantu, ką mačiau, ir supratimo kalbinėje raiškoje slypi čia pat, šią akimirką pasirodančio grožio pojūtis. Ir tiesioginis, kylantis iš kūno žvilgsnio, ir aplinkinis (iš aplinkkelio) – matymas iš kito matymo, iš patirties patirties, galiojančios dabar, sukeliančios stiprų atpažinimo džiaugsmą, išreikštą empatiniu kartojimu: tai jis brolelis poetas, tai jis besileidžiančios saulės poetas, tai jis ilgai ilgai žiūri į vakarų saulę…

Brolelis poetas – lyg lyrinių dainų brolelio atmaina – sąmonėje pasirodo ir kaip išgyvenimų prasitęsimas, kaip paties kūrybos galimybė. V. Mačerniui J. Aisčio estetika yra aiškinanti.

Grožio jutimas susijęs su atpažinimu, su per kūną pereinančiu džiaugsmu. Grožis yra, jei gebame jį pajusti; grožio tiek, kiek galime jo pamatyti, palytėti sąmone ir kūnu. Pereidami į meną, šiuo atveju į kalbos meną, darysime prielaidą, kad grožis sukuriamas patirties, susitelkiančios į būseną, ir kalbos sankirtose. Elementaru priminti, kad grožio, kurį juntame kad ir iš cituoto V. Mačernio sakinio, iki sakinio nėra; yra tik pajauta, būsena, slinktis kažko nujaučiamo linkui, kas gali išsipildyti arba ne.

Kelias, kuriuo galime grįžti ir prie estetikos, prisimindami jos graikų kalba išreikštą jutimiškumą; tik iš jutiminio pamato estetika išsivystė kaip humanistikos sritis. Menas sugeba sukelti jutiminį efektą, sustiprina suvokiančiojo jutimines reakcijas, artimiausias garsesniam ar ir visai tyliam, bežodžiui kažko atpažinimo džiaugsmui: tai yra tai, su kuo ir aš esu susijęs. Plačiausia prasme ir džiaugsmas, kylantis iš meno, yra atskirumo įveika – tą akimirką, kai jaučiuosi paliestas, kažko lytimas, esu išvedamas iš vienatvės, – džiaugsmas ir grožis susilieja. Ir liūdnas grožis yra džiaugsmingas. Suvokimo procese dalyvauja pastanga atpažinti, iš ko kyla suvokimo džiaugsmas, net jei artimas liūdesiui. Jutimiškai suvokiamas efektas bandytas ir bandomas įvairiai pavadinti: estetinė vertė, estetinė specifika, estetinė struktūra. Lygiai taip pat bandoma ir įvairiai paneigti: antigrožiu, bjaurumo estetika ir pan. Verbalinis chamizmas – viename pokalbyje ištarė Henrikas Algis Čigriejus ir labai tiksliai apibūdino gana aiškiai dabartinėje literatūroje pasirodančią situaciją (17). Situaciją, kuri J. Aisčiui būtų atgrasi. Paprastai verbalinis chamizmas tėra pereinamojo laiko reiškinys, neužima viso ploto. Reikia, kad būtų, išliktų kitas polius. Polius, kurio aukščiausias taškas yra grožis.

Dar visai jaunas V. Mačernis kaip ir J. Aistis estetinius siekimus ir estetinius aiškinimus siejo su tauta, su pirminiais patyrimais: „Todėl visko jūs turite ieškoti savo aplinkoj. Praturtinkite savo žodyną tais žodžiais, kuriuos vartoja jūsų tėvas, dirbdamas vasarą laukuos, atneškite daugiau žodžių ir padarykite juos poetiškais, nes dabar taip mažam žodžių kiekiui yra pripažįstama poetinės žymės“ (18). Žodžio, žodyno svarba, apskritai kalbos problema, kaip poetinės estetikos problema V. Mačernio sąmonėje galėjo prasitęsti ir iš J. Aisčio.

 

Jono Aisčio pėdsakas Algirdo Juliaus Greimo mąstyme apie literatūrą

 

Savaip paradoksalu, bet kartu ir dėsninga, kad gal paskutinė knyga iš reikšmingesnių dvidešimties metų lietuvių humanistikos leidinių yra dar Algirdui Juliui Greimui gyvam esant išleista jo rinktinė „Iš arti ir iš toli“ (1991), kurios paantraštėje figūruoja grožis; triada – literatūra, kultūra, grožis. Grožis dalyvauja supratimo–susipratimo, tikėjimo–pasitikėjimo, siekimo pasakyti sunkiai pasakomus ar ir visai nepasakomus dalykus veiksme, jis susijęs su prasmės horizontais, iš esmės bendrais visoms metodologijoms, tai jungtis tarp kūrybos ir jos svarstymų.

V. Mačernis ir A. J. Greimas – bendramečiai, abu reikšmingai susitikę su J. Aisčiu, iš jo kūrybos patyrę estetinių išgyvenimų. Abiem buvo svarbus M. de Cervanteso „Don Kichotas“, meistriškai sukurta minties realybė, į kurią galimi visai skirtingi požiūriai. Kas yra ir ko nėra? Kas tikrovė ir kas pramanas? Neapginsi tiesos, kurios nėra, – moko ištikimas Don Kichoto tarnas. Bet jei žmogus regi tai, ką regi, jei tai, ką regi, yra gražu, tikrumas palyti sąmonę. Tikrumo ir netikrumo problema veriasi ir J. Aisčio eilėraščiuose. Savo kūryba poetas prieina ir tą slenkstį, kurį vėliau A. J. Greimas susies su esteze. Vienas iš tų slenksčių vėlyvojoj kūryboj – eilėraštyje „O skaisti“, parašytame iš akimirkos, kai „atsiveria akys“:

 

Tada viskas gražu, tada viskas prasminga,

Ir gyvenam, ir jaučiam pilnai ir giliai:

Tada žvaigždėmis lyja, tada žiedlapiais sninga,

Tada žydim ir spindim visais spinduliais…

 

Su J. Aisčio mirtim susijęs A. J. Greimo straipsnis „Jonas Kossu-Aleksandravičius (Intymus žmogus ir intymumo poezija)“, parašytas iš neįvykusio ar tiesiog neišsipildžiusio dialogo – kaip jo trūkumo kompensacija. Gal pirmą sykį čia pasirodo vienišumo problema. „Jeigu mirtis yra, kaip sakoma, tiesos minutė, tai su mirusiais turi būti lengviau kalbėti negu su gyvaisiais, jiems nesivaržant galima visą teisybę į akis pasakyti: paneigusi melą ir pralaužusi vienišumą, jų mirtis gali tada išsprogti naujais, kad ir popieriniais, pumpurais“ (19). Nevengiama metaforų, kalbinių figūracijų, kylančių iš intymaus santykio. Pats tuo pasistebi ir pasistebėjimą įrašo tekste: „Stebiuosi savo nesugebėjimu galvoti apie Kossu kitaip negu figūratyvinėje skalėje: vietoje sąvokų, apibrėžiančių jo asmenybę, vietoje abstrakčių jo poezijos apibūdinimų nuolat skverbiasi po mano plunksna vaizdiniai ir simboliai“ (20). Stebėdamasis sau pačiam lyg ir netikėtu posūkiu, A. J. Greimas iš esmės jau yra pasisukęs linkui netobulumo, linkui studijos „Apie netobulumą“. Iš lietuvių poezijos, pirmiausia šiuo atveju iš J. Aisčio, ateina potyris, kad estetikos neįmanoma išvengti, o grožio patirtis nepaklūsta griežtoms (arba siaurai mokslinėms) definicijoms. Ypač kai kalbame apie lyriką. Eilėraštyje „Lakštingala“ A. J. Greimas susitinka su ištikimu, savotiška lūžio situacija:

 

Atėjo pasaka ir mus ištiko.

O versmės niekad neišdžius,

Nes džiaugsmas liejasi į nykumą,

Nes plaka daugelis širdžių.

 

Ištikimas apibūdinamas kaip poetinės kalbos evidencija, subsumuojanti ir poeto santykį su kūryba, ir žmogaus santykį su grožiu. A. J. Greimas pavartoja ir beau geste (gražaus gesto) figūrą. Septynerius metus J. Aistis atiduoda keturių Evangelijos vertimų į senąją provansalų kalbą palyginimui. Kas būtų žmogaus pasaulis be gražaus gesto galimybės?

Grožis A. J. Greimo mąstymų horizonte nėra esantis (kuriuo nors būdu įstruktūrintas, įformintas), o tik pasirodantis, veikiantis prigimtiniu fenomeniškumu. Pristatydamas rinktinę jos sudarytojas Saulius Žukas teisingai pažymėjo, kad studija „Apie netobulumą“ skirta estetikos klausimams (21). Estetikos horizonte atsiduria nepasakomo sakymas, mėginimas kalba apibūdinti tai, kas tik nujaučiama, bet kas jau yra palietęs sąmonę, ja perėjęs. Tiesiogiai nepasakomo sakymas figūratyvia kalba – pirmas žingsnis; antras žingsnis: mėginimas suvokti pasakytą nepasakomumą ir jį perteikti kalba. Estetikos rūpestis – antrasis žingsnis.

Nesunku matyti, kaip visa tai arti lyrikos; ar J. Aisčio svarbiausias siekinys nebuvo nepasakomo sakymas? Kodėl prieita prie netuosakos?

 

Vaidoto Daunio Aistis

 

Nepriklausomo gyvenimo pradžioj J. Aisčio lyrikos estetiką atkakliai gynė Vaidotas Daunys. Pirmiausia – pačią estetiką. Paskutinis įrašas dienoraštyje: 1995 liepos 27: „Vingio parkas. sėdžiu prie balto staliuko. Estrada priešais mano akis. Saulė jau vakarop. Voratinkliai sklendžia ore, muselės, žolė rudenėja. Aestesis aestezeos (Gadameris teisus; jokios refleksijos, tiesiog – suvokimas, kaip įvykis).“

Tiesiog suvokimas; bet suvokimas kaip įvykis sąmonėje, įvykis, prasitęsiantis būsenoje, būsena, galinti pereiti į refleksiją krūtinėje, širdyje (Maironio tradicija): „Aisčio tėvynė noksta skaudžioje tyloje, krūtinėje, kurią maudė ir tuomet, ir dabar; skirtumas tėra tas, kad dabar šitas maudulys yra sunkiai paaiškinamas. Tačiau svarbiausia, kad jis yra tikras iki tikriausiojo širdies tvinksnio. Jisai, nežinia iš kur atplūstantis, kartu yra apčiuopiamas kaip artimiausio žmogaus netekimas. Štai čia glūdi aistiškojo sielvarto ypatingumas: šis sielvartas nėra kosminis, kokį buvo pamėgę simbolistai, ir kartu jis nėra socialinis, kokio reikalavo socialinį aktyvizmą garbinanti literatūros kritika. Graudžioji Aisčio melodija kyla iš gilios žmogiškosios dramos; šitoji drama, žmogaus krūtinėje nusėdusi, yra ne kas kita, kaip konfliktas tarp to, kas žmogui yra Malonės duodama, ir to, kas pačios Malonės yra iš jo atimama <…>. Viskas duodama ir atimama, lieka vien nepaaiškinamas graudumas, kuris yra kaip realybė, – joje tvinksi žmogaus pastanga, gyvenimas“ (22).

V. Daunys grįžo prie J. Aisčio graudumo, jį iš naujo atrasdamas ir savitai, su krikščionišku minties atspalviu, interpretuodamas. Ieškojo išteisinimo vėlyviesiems J. Aisčio eilėraščiams, poezijos patriotinei publicistikai: poetas išlaikė balsą, klausą, o svarbiausia – tembrą. Negalėjo rašyti kitaip. Liko to, kas duodama ir atimama, sankirtoj. Tikrai – apčiuopė anksti J. Aisčio estetinėj savijautoj iškilusią sankirtą: lyrikos ir tėvynės, kaip įsikūnijusios žmogiškosios lemties. „Elegija Aisčiui“, „Apie gailestį“ – V. Daunio esė, skirtų J. Aisčio apmąstymams pavadinimai. Taip jis pats juto savyje, savo balse J. Aisčio tembrą, kurį apibūdino kaip gailestį. J. Aisčio „gailestis yra toks šiuolaikiškas, kad kartais atrodo, jog niekaip kitaip mūsų pasaulis, o su juo ir mūsų poezija, neišsigelbėsianti – tik per gailųjį tembrą, kuris sulydo žodžius, kuris žmogų sutaiko su jo paties žodžiais“ (23). V. Dauniui, panašiai kaip J. Aisčiui, buvo svarbūs Tėvynės, sunkiųjų jos patirčių momentai. J. Aistis atskleidė jam gailestį, gailestingąjį aukos leitmotyvą, leido į jį atsiremti, suartinti su krikščioniškaisiais klausimais. V. Dauniui šis gailestingasis aukos motyvas atrodė labai svarbus; istorija be jo galinti atrodyti absurdiška ir beprasmė.

Dar nebuvo skelbti J. Aisčio laiškai, nebuvo žinomas ir Salomėjai Nėriai parodytas didis, broliškas jo gailestis. 1941-ųjų rudenį išplito ir J. Aistį pasiekė žinia, kad palei Anykščius partizanai poetę sušaudė. Rašė Antanui Vaičiulaičiui: „Man, pasakysiu, ašaros ištryško ją prisiminus. Juk nebuvo mūs rašte jai lygios, nei žemaites bei pelėdas priskaičius <…>. Kodėl gi jos, Dievuliau, buvo tokia dalia? Aš ją atsimenu, lenkus lydint, garlaivėly sušalusią, kaip sužeistą paukštelį. Mes su Rannit, gali sakyt, kūnais ją tada šildėme. Tai šit kokia to žmogaus nepastovi dalis – nukrito kaip lapelis ir viskas. Kam reikėjo padaryti kankine, bet, matyt, jau josios laimė buvo tokia. Aš vis dar laukiu gandus atšaukiant, aš netikiu, kad tai galėjo atsitikti“ (24). Tose keliose eilutėse – visas J. Aistis. Įsipareigojęs Lietuvai, jos likimui, piktas ant tų, kurie nuėjo su pikčiausiais tautos priešais, bet perimtas, persmelktas gailesčio atskiram žmogiškam likimui. Perrašantis tą gailesčio tembrą į lietuvių etinės savivokos bendruosius registrus. Klausianti raudos intonacija, sužeisto paukštelio motyvas, žmogaus ir lapelio rudenį paralelė, mitinė žmogaus laimės samprata.

V. Daunys šį J. Aisčio estetikos etinį momentą bus itin tiksliai jutęs ir liudijęs: „Prieš metus Augsburge, tame mieste, kur beviltiškai kepino saulė, viską paversdama į Samarijos dykumas, kunigas Jonas Jūraitis netikėtai manęs paklausė: „Kas yra gailestis? Kaip pasakyti vienu žodžiu – kas yra gailestis? Nežinojau. Ir dabar nežinau. Tačiau dabar man labai norisi pasakyti štai šitaip: Gailestis tai yra Aistis“ (25). Atsakymas, kuris dėl netikėtumo galėjo tikti neseniai mirusiam kunigui J. Jūraičiui, išmintingam, savitam žmogui, įsipareigojusiam Lietuvai, lietuvybei, dvasios rūpesčiams.

Žmonių susitikimus lydi poezija. J. Aistis yra tarpininkavęs daugelio žmonių susitikimams, juos vieną kitam ir estetiškai paaiškinęs.

Fenomenologijai, taip pat ir literatūros fenomenologijai, universalioji estetikos sąvoka reikalinga dėl savo jutiminių pamatų. Dabartinė humanistika, gal išskyrus semiotiką (ir literatūros semiotiką, kaip bent iš dalies savarankišką sritį), nebeturi savo privalomojo sąvokų korpuso. Juolab laisvai plaukiojantis liko grožis, labiausiai reglamentuotas klasicizmo poetikose: gražu, kas įprasta, kas tradicijų ir gero skonio įtvirtinta, išbaigta. Gero skonio prilipimas prie grožio, fenomenologiškai žvelgiant, simptomiškas: akcentuojama kūno galimybė skonėtis. Suvokiame lyg skanaudami, nepriklausomai nuo to, ar matome, ar girdime, ar lytime. Grožį išspinduliuoja jutiminiai pavidalai. Skonėjimąsi juntame V. Mačernio dienoraščio cituotoje ištraukoje. Nėra abejonės, kad V. Mačerniui J. Aistis buvo atraminis vardas – iš tiesų aiškinantis ir jo paties situacijas. 1940 m. išleista J. Kuosos-Aleksandriškio eilėraščių rinktinė „Poezija“ visos V. Mačernio kartos buvo skaitoma, dalijamasi įspūdžiais. Užuomina į šį poetą pasirodo ir viename paskutiniųjų V. Mačernio laiškų Bronei Vildžiūnaitei – vis dar bandant kalbėtis apie bendrą ateitį: „Tai labai sunku pasakyti žodžiais. Lygiai taip pat yra ir su gyvenimu: visi jį keikia, visiems jis negeras, bet niekas nenori jo netekti. „Jis mane nuplėšė, nuvargino…, o vis tiktai aš jį su didele aistra nešu.“ Argi ne taip yra, kaip toje iškraipytoje citatoje pasakyta?“ (26). Ką reiškia iškraipyta citata? Ją galima suprasti kaip J. Aisčio eilėraščio budėjimą sąmonėje, atsiliepdinėjimą fragmentais, nutrūkstančiais sakiniais, perkeistais žodžiais. Tai nuotrupa iš vieno žinomiausių J. Aisčio eilėraščių – „Fuga in as moll“ – paskutinis posmas:

 

Mane jis prislėgė ir nuplėšė, ir taip nuvargino,

O vis su tokia didele aistra aš jį nešu.

Ir nyksta smulkmenos – tie rudenys ir darganos,

O tas gyvenimas toks didelis, malonus ir gražus!..

 

Gražus – būtinas epitetas gyvenimui apibūdinti; po didelis, malonus. Gražus yra pjūvis. Skerspjūvis. Juo galima išlyginti prieštaravimus. Netgi esminius. J. Aistis rašė: „Binkis mano poezijos nemėgo, bet žinojo, kad poezija yra patsai žmogus, kad temperamentas yra įgimtas dalykas ir kad tai buvo už jo ir mano galių ribų“ (27). Mintis, kad poezija yra pats žmogus. Ir kitos krypties mintis eilėraštyje „Atminimai“: „Tai ne man, tai žodžiui šičia bus graudu…“

Estetikai, lyrikai suprasti svarbus žingsnis: ne man, mano žodžiui. Iš sąmonės, iš prigimties ir patirties susidaro būsenos; eilėraštis priklauso nuo jų, bet tik tol, kol virsta kalba, žodžiais. Savita J. Aisčiui, kad estetika pereina į eilėraštį, eilėraštis dalyvauja estetiniuose aiškinimuose.

Fenomenologijai, hermeneutikai svarbi W. Dilthey’aus nuostata: aiškinimas siejamas su gamtos mokslais, dvasios mokslai – su supratimu. Jono Aisčio aiškinanti estetika neatlieka aiškinimo procedūrų. Sulygindama estetinį sprendimą ir eilėraštį, ji pasiekia skaidrų supratimo horizontą.

Šaltinis čia